Knygos autorius ilgai domėjosi įvairiomis dvasinėmis praktikomis, keliavo po Rytų šalis, svaiginosi ir meditavo. LAZ pasirodymą lėmė ne tik politinės praėjusio amžiaus pabaigos realijos, bet ir psichodelinė revoliucija, įsitikinimas, kad reikia nuolatos plėsti žmogiškąjį ir kultūrinį sąmoningumą. Siūlome skaitytojui interviu su knygos autoriumi.
– Kada jūs pradėjote rašyti?
– Visada norėjau būti rašytoju, dailininku arba animatoriumi. Arba piratu. Bet animacijai man pritrūko talento. Taip pat pagalvojau, kad piešti sunku tūnant vienoje vietoje. Bet 7-ame dešimtmetyje ėmęs keliauti apleidau dailę – keliaujant daug lengviau rašyti.
Man buvo įdomu, ar sufizmas dar gyvas, ar apie jį tik rašoma knygose.
– O kaip pradėjote keliauti?
– Vaikystėje žavėjausi nuotykių ir kelionių istorijomis. O suaugęs ėmiau domėtis Rytų mistika – tuo 7 dešimtmetyje užsiėmė daug kas. Man buvo įdomu, ar sufizmas dar gyvas, ar apie jį tik rašoma knygose. Amerikoje sufizmo niekas tuomet nepraktikavo, bent jau negalėjome tokių žmonių rasti. Vietnamo kare atsisakiau tarnauti dėl sąžinės paskatų, tada prasidėjo 1968-ųjų gegužės įvykiai – revoliucija, kuri pralaimėjo. Taigi nusprendžiau keliauti į Rytus ir ieškoti ten sufizmo. Jo ten, žinoma, būta. Buvo ir kitų dalykų, kurių nesitikėjau – pavyzdžiui, tantrinis induizmas, kuriuo susižavėjau keliaudamas po Indiją. Visa tai tęsėsi nuo 1968 iki 1980-81 metų. Po 1970-ųjų gyvenau Irane, kur rašiau kritinius straipsnius Širazo menų festivaliui, lankiausi Pietryčių Azijoje.
– Ar kada nors esate patyręs nušvitimų?
– Esama didelių ir mažų nušvitimų. Prisimenu, sykį naktį iš vakarėlio pas draugą eidamas namo Hamersmito tiltu Londone išvydau viziją – paklydusį šiitų imamą, kybantį ore, lietuje. Vizijoje man buvo liepta nustoti saistytis su ortodoksiniu islamu ir tapti eretiku. Taip ir padariau. Nuo tada visada buvau eretikas.
– Norėjau paklausti apie Laikinosios Autonominės Zonos ištakas.
– Amerikoje XX a. 7-ame dešimtmetyje buvau įsitraukęs į komunų judėjimą, svečiavausi Timothy Leary (hipių kontrkultūros veikėjas, kartu su bendraminčiais tyrinėjęs haliucinogenų poveikį žmogaus mąstymui – K.P.) Milbruko komunoje. Kritikavau šią veiklą todėl, kad ji vyksta labai trumpai. Jei sekuliari komuna Amerikoje veikia dešimt metų, tai jau prilygsta stebuklui. Tik religinių komunų gyvavimas trunka ilgiau nei ketvirtį amžiaus – kartais dėl to, kad jos tampa gana autoritarinėmis, o kartais kenkėjiškomis ir nuobodžiomis. Tuo tarpu smagios komunos dingsta po metų, dviejų ar trijų. Kartais dėl to, kad nebūna lyderių, kartais dėl to, kad nieks neišplauna indų. Visiems būna smagu, o kai prasideda problemos, viskas nutrūksta. Vėliau pagalvojau, kad galbūt tas greitas išsiskirstymas – ne tokia jau didelė tragedija. Tie žmonės turėjo nuostabiai gilių patirčių, pakeitusių jų gyvenimą. Jie džiaugėsi, jie intensyviai gyveno. Jų gyvenimas buvo pilnas energijos ir gerų vibracijų.
Man pasirodė, kad šių dalykų laikinumą galima suvokti kaip vertybę. Jei šios organizacijos subyra po aštuoniolikos mėnesių ar panašiai, tai taip ir reikia planuoti laiką. Kai intensyvumas išgaruoja, viskas baigta. Renkiesi daiktus, ir eini toliau. Taip pat reikia pripažinti, kad 9-ame dešimtmetyje tris dešimtmečius trukęs revoliucijos laukimas ėmė varginti. 7-ame dešimtmetyje, kai buvome jauni ir kupini entuziazmo, iš tiesų nuoširdžiai tikėjome, kad esame ant didžiulių pasikeitimų slenksčio. Buvome naivūs – galbūt kaip tie krikščionių fundamentalistai, tikėję tuoj ateisiančia pasaulio pabaiga. Prisipažinsiu, ta viltis šiek tiek nublanko praeityje. Kitiems tai tapo juos nuvylusia svajone. Bet aš vis dar mąstau apie tokius pokyčius, nors nemanau, kad jie slypi čia pat už kampo ar įvyks man dar tebegyvenant. Taigi, pradėjau domėtis, ar revoliucinio gyvenimo negalėtume paragauti be revoliucijos. Siūlomas atsakymas – Laikinoji Autonominė Zona.
Apie laikinumą kartais reikia pamąstyti kaip apie gėrį, o ne kaip apie kliūtį.
– Jei apie Laikinąsias Autonomines Zonas kalbėtume kaip apie anarchijos lopinėlius, ar tokių matote dabar, XXI amžiuje? Kur jos yra? Ar jas galima plėsti? Ir kokie jų pavidalai?
– Visada sakiau, kad LAZ išradau ne aš. Tik pastebėjau, kad jos egzistuoja. Jos visada egzistavo. Dauguma žmonių, kad prisiverstų kažką daryti, turi įsitikinti, kad tai tęsis amžinai. Apie laikinumą kartais reikia pamąstyti kaip apie gėrį, o ne kaip apie kliūtį. Geras vakarėlis yra Laikinoji autonominė zona. Tai jau yra LAZ, jūs turite tik teisingai tą dalyką įvardyti. Tai priklauso nuo sąmoningumo. Visa tai gali įgyti šimtus pavidalų – pradedant pikniku prie upės ir baigiant du metus trunkančia komuna. Kur tai vyksta dabar? Gal pasenau, bet dabar geros LAZ nebegaliu įvardyti. Bet dabar tokios zonos svarbios kaip niekad anksčiau. Dabar gyvename pasaulyje, kuriame triumfavo kapitalizmas, todėl LAZ gali būti paskutinis įmanomas revoliucijos pavidalas. Gal ir klystu.
– Ką manote apie kultūrines institucijas? Institucijos amžius ribotas. Gal ji taip pat gali būti Laikinoji autonominė zona?
– Labai įdomus klausimas. Žmonės manęs klausinėja, ar gali būti permanentinių autonominių zonų. Na, teoriškai gali. Bet jei studijavote institucijų sociologiją, žinote mano herojų Ivaną Illich’ių. Manau, jo prieiga visiškai teisinga. Tam tikru metu institucija pamėgina monopolizuoti savo pasirinktą lauką, ir to pasekmės tampa priešingos pradiniams tikslams. Netgi visuotinis išsilavinimas įgyja monopolį ir ima tave ne lavinti, o bukinti. Mano patirtis rodo, kad tai vyksta visose srityse be išimčių. Taip gali išsilaikyti tik religinės institucijos. Taigi, kurdami instituciją ir galvodami apie ją kaip apie autonominę zoną, galite elgtis dvejopai. Galite sakyti: „Kai tik mums taps nuobodu, mes užsidarysime. Iš karto.“ Arba kaip Trockis galite ginti permanentinės revoliucijos idėją ir nuolatos judinti ją iš vidaus. Kai tik tas procesas baigsis, prasidės sklerozė, arterijų kalkėjimas, ir ims veikti Illichiaus kontrproduktyvumo scenarijus.
– Kaip jūs manote, ar yra koks nors santykis tarp religijų istorijos ir naujųjų medijų?
– Na, šį santykį galėtume aptarti iš šimto atskirų perspektyvų, bet esama dviejų dalykų, kurie ypatingai mane domina. Pirmiausiai, tai, paprastai tariant, sielos ir kūno atsiskyrimo klausimas. Šis atsiskyrimas prasideda jau būnant žmogumi. Kitaip mes būtume gyvūnai: įgydami sąmonę patiriame sielos ir kūno atsiskyrimą. Religijai šis atsiskyrimas svarbus, ji bando mus, patyrusius šį atsiskyrimą, išgydyti.
Šio atsiskyrimo erdvėje pasirodo technologija. Tam tikra prasme pirmąja technologija tampa kalba. Kalba nori išgydyti žaizdą, panaikinti atsiskyrimą. Pirmąja technologija tampa raštas, logoso techne, žodžių mašina. Internetas ir kompiuteris tampa dar viena rašymo raidos stadija, Pirmiausiai atsiranda piešiniai, tada – piktografijos, tada – fonetinis alfabetas, vis dar besiremiantis piešiniais. Kompiuterių kalba yra redukuota iki „taip“ ir „ne“, pliuso ir minuso. Tačiau vis dėl to tai tebėra kalba, rašymas. Kompiuteris iš esmės yra rašymo mašinėlė.
Ši technologija verčia mus susimąstyti apie sąmonę. Kalbėdami apie kūjį ar pjautuvą, juos galime laikyti sąmonės protezais – kad ir kokie jie būtų pasenę. Akivaizdu, kad toks sąmonės protezas yra ir kompiuteris. Kiekviena nauja technologija, pakeisdama senąją technologiją, yra, kalbant marksistinėmis sąvokomis, reifikuojama – tampa daiktu, autonomišku daiktu. Žmonės mano, kad visuomenę kuria technologijos, o ne visuomenė kuria technologijas. Šia prasme kompiuteriai, internetas, kibernetinė erdvė ir jos apmąstymai veda į tai, ką aš vadinu melaginga transcedencija – leidžia mąstyti, kad mes pereisime anapus savo kūno, pateksime į grynosios informacijos dangų, kuriame bus pasiektas sąmonės nemirtingumas. Manęs tokios svajonės apie kūno atsisakymą neįtikina: tas kūnas vis dar sėdi priešais klaviatūra, akys vis dar stebi ekraną. Williamas Gibsonas yra rašęs apie nuo kompiuterio neatsitraukiantį programišių, kuriam mirštant jo sąmonė persikelia į kibernetinę erdvę.
Antra vertus, apie internetą galime kalbėti ir kaip apie karinę ar militarizuotą erdvę. Internetas buvo sukurtas kovos tikslais: jei dabar jame vyksta kovos, tai būtent tai ir turėjo atsitikti. Karinės institucijos sukūrė virtualią erdvę, kurios negalėjo sunaikinti atominė bomba. Bet jie padarė klaidą, kurią galime pastebėti palyginę primityvius ir modernius karus. Primityvus karas – cituoju prancūzų antropologą Pierre’ą Clastres’ą, visiškai skiriasi nuo klasikinio karo, nes primityviose visuomenėse karas išardo, dekonstruoja galią – jame veikia „išcentruota galia“. Primityviose medžiotojų ir rinkėjų visuomenėse nėra klasinės struktūros, ilgalaikės lyderystės, galios piramidės. Kiekviename toje visuomenėje vykstančiame kare bandoma apsisaugoti nuo tos piramidės atsiradimo – baigęs žygį karo vadas pasitraukia, netampa aukščiausiu vadu. Tiesą sakant, medžiotojų ir rinkėjų visuomenėse karo vadas apskritai kelia įtarimą. Primityviose visuomenėse kariui priklauso nuotykiai ir šlovė, bet ne valdžia. Klasikinis karys priešingai yra labai suinteresuotas galia, jis siekia galios centralizavimo.
Analizuodami internetą šiuo požiūriu matome, kad tinklas yra primityvaus karo erdvė. Galia čia decentralizuojama – tam tinklas ir buvo sukurtas. Tai – ne klasikinis, bet klasikos rėmus peržengiantis karas. Kyla klausimas, ar internetas galią išsklaidys, ar ją dar labiau centralizuos.
Sakoma, kad internetas yra nekontroliuojamas. Taip atrodo tik žvelgiant iš jo vidaus. Pažvelgus iš jo išorės pasirodo, kad jis gali būti kontroliuojamas daugybe būdų. Pažvelgus į tai, kuo užsiiminėja valdžia ir korporacijos, kyla mintis, kad po metų ar dviejų internete visiškai nebeliks erdvės laisvei – jis ir vėl taps visiškai militarizuota zona. Kol kas tam priešinamasi tik iš vidaus – vyksta vadinamasis virtualus pasipriešinimas. Tai yra problema: nėra organizacijos anapus tinklo, kuri keltų politines ir ekonomines problemas.
Multikultūralizmas yra melagingas tolerancijos spektaklis.
– Neseniai rašėte apie multikultūralizmą. Kodėl pasisakote prieš jį?
– Nes man patinka tai, ką vadinu radikalia tolerancija, o ne multikultūralizmas. Multikultūralizmas yra melagingas tolerancijos spektaklis. Visuomenėje sakoma: jei norite savo mažytės vietinės kultūros – turėkite ją. Galiu jūsų kultūros elementais pasipuošti savo saloną. Jūsų liaudies menas, kalba – visa tai gerai, kol tarnauja kaip vyraujančio kapitalistinio konsensuso kuriamo dialogo dalis.
Man kyla klausimas, ar galima sukurti chaotišką situaciją – chaosą, kuriame nesama centro, bet esama daugybės ryšių tarp daugiau ar mažiau lygių jėgų. Pasipriešinti naujosios pasaulio tvarkos peršamam multikultūralizmui galima tik mąstant apie tikrą įvairovę – tai, ką vadinu nehegemoniniu partikuliarizmu. Pažiūrėkime į Meksikos Čiapo valstijoje kovojančius zapatistus. Jie sako: mes esame indėnai majai, tokie norime ir būti. Norime išlaikyti savo kultūrą, savitumą, norime, kad mokyklose būtų mokoma mūsų kalba. Nenorime tapti meksikiečiais ar Šiaurės Amerikos gyventojais, norime būti majais, bet neverčiame jūsų tapti majais. Norime laisvės tapti tuo, kas esame, neverčiame jūsų tapti tokiais, kaip mes. Nematau tokiame partikuliarizme nieko blogo. Komunizmas mus vertė tapti vieningu pasauliu, turinčiu vieningą ideologiją ir kultūrą. Dabar mums irgi brukama vieninga kultūra ir ekonomika. Tokiam grynumui, paprastumui reikia mesti iššūkį.
Etninis partikuliarizmas nėra blogas dalykas, blogai yra primesti jį kitiems. Amerikoje mes bendradarbiaujame su čiabuvių grupėmis, palaikome jų kovą, net jiems padedame, bet taip nesiekiame paversti jų tokiais kaip mes, baltieji amerikiečiai. Jie nori pasakyti, kad jie turi tikrą kultūrą, yra tikri žmonės, išpažįsta savo tikėjimą, puoselėja savitą dvasingumą. Mes, baltieji amerikiečiai, turime daug ko iš jų pasimokyti, bet neprivalome tapti indėnais, o indėnai neprivalo tapti mumis. Kodėl žmonės negali būti laisvi ir skirtingi?
– Savo kūrinius publikuojate prisidengęs Hakimo Bey’aus pseudonimu, Jūsų tekstai yra prieinami internetu, juos galima nemokamai versti. Ką manote apie autorines teises ir intelektinę nuosavybę?
– Mes tai vadiname anarchistiniu nusistatymu prieš autorines teises. Tai – mano dovana. Raginu žmones tas knygas kopijuoti ir publikuoti internete. Yra mano knygų, kurioms taikomos autorinės teisė, bet aš niekad iš autorinių teisių neuždirbau nė dolerio. Pamaniau, kad tai bus įdomus eksperimentas. Ir štai – knyga buvo perkama Iabai gerai. Tiesą sakant, netaikydami autorinių teisių uždirbome daugiau nei jas taikydami. Žmonės sakė: jėga, ši knyga nukreipta prieš autorines teises, todėl nupirksiu tris egzempliorius ir išdalinsiu draugams, kad jie galėtų publikuoti juos zinų pavidalu ir kelti į internetą. Ir tai visai pavyko. To nesupranta senamadiški tipai, galvojantys, kad intelektinę nuosavybę būtina ginti kaip kokią tvirtovę. Jie nesupranta, kad tokia nuosavybė nebesvarbi net žvelgiant iš kapitalisto pozicijų – daugiau pinigų gali uždirbti netaikydamas autorinių teisių. Tai nesumažina jūsų sėkmės. Iš autorinių teisių autoriai uždirba nedaug. Tai – pasenęs įstatymas. Jei išleidi milijonus kainuojančią kompiuterinę programą, gal ir yra dėl ko jaudintis – bet ne mums, rašantiesiems.
Parengė ir vertė Kasparas Pocius
