Šį klausimą keldamas H.Mackevičius bendraudamas su 15min papasakojo apie savo vaikystėje skaitytas knygas. Ir seną, dar smetonišką Vinetu šešiatomį, kurio pavadinimas skamba taip: „Winnetou: Raudonodžių didvyris“. Visgi šie tomai apie indėnų vadą prapuolė, bet humoristas juokauja, kad turi įtariamuosius, kurie galbūt tyliai džiaugiasi šiomis knygomis.
Aš gimiau sovietmečiu. Tuo metu turiningo laisvalaikio buvo labai nedaug ir mano išsigelbėjimas buvo knygos.
„Aš gimiau sovietmečiu. Tuo metu turiningo laisvalaikio buvo labai nedaug ir mano išsigelbėjimas buvo knygos“, – sako H.Mackevičius.
Ir vardija mėgstamas knygas ir autorius, kurių vietą vis dažniau užima internete rasti tekstai ir serialai. „Su metais man grožinės literatūros poreikis mažėja. Manau, kad tai ne man vienam būdinga, tai, matyt, dažnas reiškinys“, – kalba vienas iš laidos „Dviračio žinios“ kūrėjų.
Kokias knygas renkasi žinomas televizijos laidų prodiuseris? Kokiose knygose slepiasi geri pokštai? O ar vieną dieną išvysime H.Mackevičiaus knygą?
Apie tai „15min knygos“ ciklo „Gyvenimo knygos“ pokalbis su H.Mackevičiumi.
– Nuo ko viskas prasidėjo – kas jus sudomino knygomis?
– Aš gimiau sovietmečiu. Tuo metu turiningo laisvalaikio buvo labai nedaug ir mano išsigelbėjimas buvo knygos. Mama sako, kad aš išmokau skaityti, kai man buvo penkeri ir pirma knyga buvo „Lietuvių liaudies pasakos“. Nuo to laiko skaičiau ir skaičiau – dieną, naktį su žibintuvėliu po antklode, nes mama atiminėdavo knygas. Perskaičiau tėvų bibliotekos knygas, močiutės biblioteką, tada jau ir mokyklos bibliotekoje esančias knygas. Po to pas močiutę Panevėžyje eidavau į viešąją biblioteką. Jaunystėje ir kai buvau vaikas, skaičiau labai daug. Dabar kuo toliau, tuo skaitau mažiau.
– Pamenate, ką tuo metu skaitėte, kokias knygas mėgote, kai buvote dar mažas, augantis skaitytojas?
– Iš vaikystės įsiminė Juleso Verne'o, Karlo Mayaus, Thomo Mayne'o Reido, Luji Andre Busenaro knygos. Tuo metu buvo daug nuotykinės literatūros.
Aš turėjau smetoniškus, „Sakalo“ bendrovės leistus Vinetu nuotykius su dviguba w – „Winnetou: Raudonodžių didvyris“. Tai šešiatomis, o aš turėjau penkis tomus, nes trečias buvo dingęs. Tai buvo knyga, kurią mainydamas galėjai gauti bet kokią knygą iš bet kokių draugų, nes Vinetu tuo metu Vilniuje niekas neturėjo. Tik reikėjo prižiūrėti, kad jos būtų grąžintos. Kartais tekdavo atsiimti vos ne per jėgą. Aš šiuos tomus radau pas močiutę bibliotekoje, tai buvo mano didysis turtas.
– Esate išsaugojęs šias knygas?
– Nebeturiu jų, bet turiu tris įtariamuosius, pas kuriuos tos knygos gali būti. Aš vis tiek juos kada nors pagausiu ir užmušiu (juokiasi). Bet šiuo metu neturiu nei vieno tomo. Arba pas mamą reikėtų padaryti labai didelį knygų perkraustymą, bet pas ją yra labai daug ir tai būtų didelis darbas.
– Kokiomis knygomis domitės dabar, ką skaitote?
– Kai atsirado internetas ir internete galima rasti įdomaus turinio ir jo vis daugėja, pastaruosius penkerius metus mano dėmesį patraukia ne spausdinta knyga, o straipsniai. Su metais man grožinės literatūros poreikis mažėja. Manau, kad tai ne man vienam būdinga, tai, matyt, dažnas reiškinys.
Kai esi vaikas, tave domina mano išvardinti nuotykiniai kūriniai. Pavyzdžiui, Astrida Lindgren, Alanas Alelexandris Milne'as ir jo „Pūkuotuko pasaulis“ ir dabar yra viena iš mano mylimiausių knygų. Po to, kai sukanka penkiolika ar septyniolika metų, prasideda Jerome'as Davidas Salingeris, Erichas Maria Remarque'as, Ernestas Hemingway'us. Dar vėliau pradedi skaityti rimtą grožinę literatūrą, perskaitai visas geriausias knygas ir jos baigiasi – liūdna (šypsosi).
– Esu skaitęs, kad vasaromis laiką leidžiate sodyboje Širvintų rajone, kur tiesiog skaitote knygas.
– Taip, sodyboje, daugiausia laiko praleidžiu ten. Esu Širvintų bibliotekos lankytojas ir ten mėgstu nueiti pasirankioti biografinių knygų. Dabar vis labiau patinka istorinės knygos, biografijos. Grožinė literatūra tolsta, nerandu nieko gero. Būna, kad pavartau ir numetu. Kažkaip nebeužkabina.
– Ir koks knygų pasirinkimas Širvintų bibliotekoje?
– Ten yra labai keistų knygų, o mane ir domina visokios keistos knygos. Šiemet toje bibliotekoje nebuvau, bet buvau pernai ir užpernai. Užeini, pasiimi kokias septynias knygas, iš jų trys būna geros, įdomios, kokios vienos gal ir neperskaitai. Šiemet labiau ant serialų buvau užkibęs. Tai irgi labai geras turinys.
Viskas keičiasi. Prieš trisdešimt metų knyga buvo vienintelis kelias į įdomesnį turinį. Dabar to turinio siūlo internetas ir taip pat nauji serialai – jie įdomumo prasme ne ką prastesni už knygas.
Laisvalaikio yra, kiek yra. Tenka pripažinti, kad knygų dalis mano laisvalaikyje mažėja. Nežinau, gerai ar blogai, bet man atrodo, kad tai bendra tendencija, kuri vyksta visame pasaulyje. Mano tėvams nereikėjo man duoti knygų, aš jų ieškojau ir griebdavau pats. Tuo tarpu aš savo vaikams bandydavau knygas įsiūlyti. Iš pradžių sekėsi neblogai, kartais geriau, kartais blogiau, bet aš suprantu, kad jie turi didelį pasirinkimą, kurio mes neturėjome. Mūsų laikais buvo sovietinė televizija arba knyga, su kuria tu gali pabėgti į kitą pasaulį. O dabar yra kompiuteriniai žaidimai, filmai ir pan. Laisvalaikio pasirinkimas yra didelis, dėmesys išsisklaido ir knyga kažkiek nukenčia.
– Kalbant apie knygas su Marijonu Mikutavičiumi, jis išsakė tokią mintį: nereikia liūdėti, kad skaitytojų gretos mažėja, reikia džiaugtis, kad žmonės skaito – knygą, straipsnį internete ar kokį kitą rašytinį tekstą.
– Taip, žmonės skaitė ir skaitys. Juk yra ir visiškai neskaitančių žmonių, jiems puikiai sekasi, jie gal dar net ir laimingesni. Kartais kai mažiau galvoji, laimingesnis esi (juokiasi).
Alanas Alelexandris Milne'as ir jo „Pūkuotuko pasaulis“ ir dabar yra viena iš mano mylimiausių knygų.
– O jūsų asmeninė biblioteka – turite tokią? Joje daug knygų?
– Niekada neskaičiavau, kiek joje knygų. Na, kambarys – dvi sienos knygų, viena siena dviem knygų eilėmis sudėta. Tos antros knygų eilės nesimato, tai kai atlieki paieškas, randi senų pamirštų knygų. Aš vis ruošiuosi padaryti rimtą atranką ir dalį jų padovanoti, bet vis neprisiruošiu.
– Jei reikėtų išskirti penkias geriausias skaitytas knygas, kokios jos būtų?
– Išskirti penkias knygas labai sunku.
Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ yra knyga, prie kurios aš vis sugrįžtu ir kas kartą man kitokia. Man patinka Lotynų Amerikos autoriai, magiškieji realistai Gabrielis García Márquezas, Jorge'as Amadosas.
Niekada neapsiriksi skaitydamas Pulitzerio premijos laureatus – alkoholikus, kas liečia Amerikos literatūrą.
Man patinka apsakymai, trumpos novelės – štai šio žanro labai daug randu internete, nes autorinės teisės dabar yra išskydusios ir kartais nesupranti, ar tas tekstas yra legaliai publikuojamas, ar nelegaliai, bet jį perskaitai. Kartais eidamas iš vienos nuorodos į kitą tu randi geros prozos.
– Jei kalbėtume apie humorą knygose, – kokiose pokštų geriausia ieškoti?
– Aš nebūsiu originalus – tai klasikinės knygos, kurias visi žino. Kai kurios iš jų man patinka, kai kurios nelabai. Ilgą laiko mano stalo knyga buvo „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“, nors kaip literatūra tai yra gana prastai parašyta knyga, iš esmės tai anekdotų rinkinys. Bet jei mes taip pat pažiūrėsime, tai Jerome K.Jerome „Trise valtimi. Neskaitant šuns“ taip pat yra istorijų pynė, kur siužetas baltais siūlais susiūtas.
Man visada juokinga yra „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, Astridai Lindgren aš ir dabar jaučiu šiltus jausmus. Kažkada iš knygos apie Karlsoną mintinai mokėjau apie septyniasdešimt puslapių, galėjau pusvalandį pasakoti žodis į žodį, bet dabar jau pamiršau (šypsosi).
Iš humoristinių knygų tai Ilfo ir Petrovo knygomis daug kas džiaugiasi, bet man jos nelabai patinka. Bet patinka ankstyvasis Juozas Erlickas.
– Pamenate kokį pokštą, sceną ar situaciją iš knygos, kuri visada jus prajuokina?
– Aš kartais draugams, kurie visai neskaito knygų, arba savo vaikams mėgstu pasakoti knygas. Yra tokia suomių rašytojo Arto Paasilinna knyga „Masinės savižudybės magija“ – labai juokinga knyga, gerai parašyta. Pamenu, kai ją buvau ką tik perskaitęs, tai keliems visai neskaitantiems draugams per pusvalandį esu juokingai ją papasakojęs.
Mano tėvams nereikėjo man duoti knygų, aš jų ieškojau ir griebdavau pats. Tuo tarpu aš savo vaikams bandydavau knygas įsiūlyti.
Krūvą knygų pamiršau, bet yra daug gerų... Dar Daniilas Charmsas. Jo miniatiūros yra tobulos, bet jų reikia pasiilgti, man jų ne visada norisi – bet norisi, kai ateina laikas. Tai yra viena iš tų knygų, kurias žmogus skaito keturis ar penkis kartus ir aš, matyt, gyvenime dar kartą ją perskaitysiu.
Kartais norisi ne naujos knygos, o paimti kad ir tą patį Šveiką ir atsivertus 126 puslapį paskaityti penkiasdešimt puslapių ir daryti kažką toliau. Klausėte, kas juokingiausia skaityta knygose, tai šedevras iš Šveiko – kai Šveikas veža girtą karo kapelioną namo. Tie du puslapiai pasąmonės srauto yra mane labiausiai prajuokinęs dalykas, parašytas spaudos ženklais. Tai skaitydamas rimtai kikenu.
– Kiek humoras knygose, kad ir iš to pačio Šveiko, jums duoda idėjų, įkvėpimo savame darbe kuriant satyrines, humoristines laidas?
– Visada įkvepia – dažnai kažką ir cituoji. Pavyzdžiui, į mokymo programą įtraukta lietuvių literatūra – Jonas Biliūnas, Žemaitė ir pan. – yra neišsemiamas aruodas rašyti įvairiems humoristiniams tekstams. Esu nemažai jų prirašęs, bet tą darydavau prieš penkiolika metų, po to kažkaip atsibodo. Mes esame „Dviračio žiniose“ atgaivinę tuos literatūros herojus, buvo toks tarpas, kai mums tai labai patiko. Dabar tą darome rečiau.
– O ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?
– Visi Paulo Coelhio kūriniai, pamokymai, kaip mesti gerti, rūkyti, pirkti „Ferrari“. Aš bandžiau juos skaityti, bet tai buvo tik trys puslapiai.
Yra viena knyga – Hermanno Hesse „Stiklo karoliukų žaidimas“. Skaitydamas esu sustojęs 49-ame puslapyje ir po septynių metų priskaičiau iki 72-o, sustojau ir padėjau į šalį. Nežinau, gal ateis laikas ir aš ją perskaitysiu.
– Ar galime tikėtis, kad vieną dieną išvysime Haroldo Mackevičiaus knygą?
– Pasakyti „ne“ – kvaila. Bet tikrai nesirengiu.
Tai, kad ką mes kuriame dviratyje, yra kolektyvinė kūryba – dažnai niekas nebeatsimena, kas ką sugalvojo, nes niekas neužsirašinėja. Nebūna taip, kad jei sugalvoji ką nors juokingo, pasižymi, kad tai tavo pokštas. Dažniausiai tai yra trijų ar keturių žmonių darbas: kažkas užmetė pirminę idėją, kažkas ją išvystė, kažkas suredagavo. Tai, kas yra dviratyje, visų pirma, neturi išliekamosios vertės, nes tai susiję su aktualijomis. Yra tekstų, kurie nesusiję su aktualijomis ir galėtų būti įdomūs, bet jie rašyti ne spaudai, o vaidybai – nėra labai įdomu skaityti pjeses. Tai kitas žanras.
Pačiam kažką rašyti... dabar yra tiek daug rašančių ir tiek daug blogai rašančių žmonių, kiek šiuo metu yra išleista visokio šlamšto, kad gal aš susilaikysiu, pasaugosiu tą menamą medį, kuris būtų sunaudotas tai knygai. Nemanau, kad turiu ką pasakyti tokio svarbaus, kad turėčiau rašyti knygą.
Mano daug draugų parašė knygą: susitinki mieste žmogų, kuris yra geras bičiulis ir dar neparašęs knygos – taip miela jį sutikti, nes prieš tai sutinki kokius penkis, kurie jau parašę knygą.
– O duodate savo bičiuliams, kurie parašė knygą, patarimų, pastabų, kas, jūsų manymu, toje knygoje buvo gerai ar blogai?
– Esu davęs patarimų (šypsosi), bet... jei turi draugą, tai gal nerecenzuok jo knygų, neturėk bendro verslo ir tada tą draugą turėsi. Man atrodo taip.
– Ačiū už pokalbį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Martynas Starkus: „Savyje įveikiau skaitytojo godumą – knyga neturi dulkėti lentynoje, o keliauti iš rankų į rankas“
