- Haroldas Baubinas
diena kai eilinį kartą prisiekiau netrikdyti žmonių apsinešęs
buvo karštá
Brixtone prie bažnyčios
išsirikiavo sekmadieninė
procesija
aš kitoje gatvės pusėje
su kolonėle ant peties
visu garsu leidau tekno
intensyviai galvą kapojo rūgštis
batų raišteliai virto
dryžuotom gyvatėmis
ir ėmė poruotis
su mano kojomis
sweet fucking jesus
aikčiojo apvalus pastorius
besiritinėdamas tarp juodų
kongregacijos kėglių
savo kelyje skindamas
automobilius
geltoną mind the gap liniją
ir tankią gyvatvorę
pro spalvotais kubeliais suskilusią regą
sunkėsi prakeiksmai ir kalbos
apie ugnį ir pragarą
prašiau į atlapus įsikibusio mento
paskolinti garso sistemą
bent porą kilovatų
nors sireną ir švyturėlį
nes šitam reivui per mažai garso
tuo pat metu
rami susitraukus močiutė tyliai kartojo
kad jėzus nekenčia tekno
juo labiau hardkoro
kad jis mėgsta tik gospelus
prirėmęs prie žemės
garso kolonėlę
ir uždėjęs antrankius
mentas keliskart jai spyrė į pilvą
iš dinamo burnos ėmė sunktis
kraujas
ir varvėti atskilus plastmasė
kai paklausė vardo ir gimimo datos
aš už ją atsakiau
norėjom tik atplėšti kampą dangaus
ir pažiūrėti kas dedasi
išvirkščiojoje pusėje
smulkmenos
seniai kalbėjau su tavimi
Viešpatie
paskutinį sykį regis
prieš tryliką metų
kai autobuso stotelėj raudodamas
maldavau išgelbėti
širdies smūgio ištiktą Bočių
kuris ligoninėje paniro
į trijų dienų komą
ir nebeišplaukė iš Anapus
kai kurios egzistencinės
smulkmenos nepasikeitė
vis dar abejoju viskuo
ypač tavu egzistavimu
nors pernelyg daug nutiko
kad galėčiau viską nurašyti
menkiems atsitiktinumams
po aštuonerių metų svaiginimosi
valkatavimo krušliavos
ir daugybės beprasmių darbų
aš sugrįžau į Vilnių
nebėra Reformatų laiptų
nei supelijusio kadaise
skvotinto namo prie parko
vietoj Misionierių ligoninės
stovi kažkokios
pižoniškos vilos
ten dar aukščiau
kadaise daug kartų išnaršyti
apleisti pataisos namai
sulyginti su žeme
nebėra nė vieno pažįstamo baro
vien kažkokios išblizgintos
hipsterių užeigos
kuriose ant priperstų sėdmaišių
siurbčioju arbatą
nes prieš tris metus
mečiau gerti
bičiuliai pankai nemirė
bet net ir vietinio
undergroundo rūsy
įvyko negrįžtamų
šokiruojančių pokyčių
kadaise iki kraštų apšiktas
ir pilnas nuorūkų
klozetas buvo švarus
tūlike veikė šviesa
ir net vanduo jame nusileido
Viešpatie kodėl viskas šitaip
greitai keičias ir sensta?
man dar nėra trisdešimties
o jau padūstu
grupei įpusėjus trečią
gabalą ir ima skaudėti
nudaužytas alkūnes
rodos tik vakar galėjau lakti
tris paras iš eilės ir visa
kas tada rūpėjo tebuvo
artimiausias nočnykas
ir kūną traiškantis sielvartas
o dabar šitaip keista
daužytis pusnuogėje slidžių
kūnų masėje kai vokalistas
rėkia kad reikia išpisti sistemą
o aš tegalvoju
kad grįžęs pas savo mylimą
jai norėčiau kažką paskaityti
ir dar
kad noriu paglostyti šunį
vis dar parūkau žolės Viešpatie
sukinėdamas demonišką
žiedą ant piršto
tarpuvartėje
po koncerto pūčiau dūmus
į vieną iš tavų avatarų
bandydamas prašnekinti
ant žemės gulinčią
skarmalų krūvą
tada atsakei man
pragertu bomžo balsu
“idi nachuj loch jobany”
atsidusęs vėl priminiau sau
kad visgi
kai kurios egzistencinės
smulkmenos visai nepasikeitė
ir įsėdęs į taksi
ramus išvažiavau namo
Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
