– Naujausiame savo romane „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ pasakojate gana realią istoriją. Persisotinote paraleliniais pasauliais ir katėmis, besielgiančiomis kaip žmonės?
– Pažįstu keletą žmonių, kuriuos ši knyga labai nuvylė. Jie tikėjosi kažko kito. Nepaisant to, „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ yra tokia, kokią šiuo metu norėjau parašyti. Aš nebūčiau toks tikras, kad tai labai realistiškas romanas.
– Na, gerai, romane yra moteris, turinti šešis pirštus, o veikėjų likimus, regis, lemia spalvos. Galiausiai įvykdoma dar ir visiškai paslaptinga žmogžudystė.
– Ir pats nežinau, kas pasmaugė tą moterį. Tikrai, neturiu nė menkiausio įtarimo. Žinau tik tiek, kad šiai istorijai buvo būtina žmogžudystė. Mano pasakojimai paprastai yra daugiau mažiau fantastiniai, o rašant kartojasi tas pats scenarijus. Taip nutiko ir su šiuo romanu. Vėl pajutau brizą. Gaunu žinias iš anapus.
– Nuo kada?
– Pirmą sykį – rašant romaną „Avies medžioklė“, taigi, beveik prieš trisdešimt metų. Sėdėjau prie rašomojo stalo, kai staiga ir tarsi pats savaime pasirodė tas keistas sutvėrimas. Žmogus Avis. Atklydo iš anapus. Nežinojau, kas jis toks ir ko iš manęs nori, tačiau žinojau, kad man jo reikia. Jis nešė man žinią. Taigi, aš jį aprašiau. Daugiau nieko.
– Ar Jūs religingas?
– Ne. Tikiu tik vaizduotės galia. Ir tuo, kad nėra vienos realybės. Tikrasis ir įsivaizduojamas pasauliai yra visai greta, jie glaudžiai susiję tarpusavyje ir kartais vienas su kitu persipina. Kai noriu ir labai susikaupiu, galiu apkeisti juos vietomis. Galiu ateiti ir išeiti. Tai vyksta mano literatūroje. Apie tai ji ir kalba. Mano istorijos vyksta tai vienoje, tai kitoje pusėje, aš jų nebeskiriu.
– Ar užsimindamas apie anapusybę kalbėjote apie literatūrinį spiritizmą?
– Kalbėjau apie tai, kas nutinka rašant. Apie dalykus, su kuriais susiduriu įjungęs savo vaizduotę, ir kurie padeda man papasakoti istoriją. Tai gali būti vienaragiai, avys, drambliai ir katės, tačiau taip pat – tamsa ir muzika. Tik rašant visa įgyja sielą. Tai kaip animizmas. Tam tikri dalykai ateina nekviesti. Tereikia labai susikaupti.
– Kalbate taip, tarsi jie būtų amžini.
– Kartais jaučiuosi kaip priešistorinių laikų pasakotojas. Žmonės sėdi įkalinti oloje, lauke lyja. Tačiau su jais esu ir aš, taigi, papasakoju jiems porą istorijų. Esu apsuptas tamsos, tačiau visi elementai, visi dvasiniai dalykai sklendžia aplink mane – man tereikia juos pagauti.
Žinau, kad gyvenimas oloje yra gana varganas. Mano darbas – priversti žmones jį pamiršti
Tai vyksta per amžius: mes pasakojame istorijas ir su malonumu jų klausomės. Norėčiau būti kaip galima geresnis pasakotojas. Žinau, kad gyvenimas oloje yra gana varganas. Mano darbas – priversti žmones jį pamiršti. Norėdamas tą padaryti išvysčiau tam tikrą pasakojimo techniką. Net jei kai kuriems žmonėms atrodo, kad tai mažai reiškia, tik meistrystė paverčia istoriją gera istorija.
– Kaip ją išvystėte?
– Niekur to nesimokiau. Tiesiog visada rimtai rašiau ir dar kartą rašiau. Meistrystė išsivystė tarsi savaime.
– Tačiau toje pačioje „Avies medžioklėje“ veikia ne tik antgamtinės būtybės. Knygoje pasakojama ir apie cigaretę po cigaretės pešantį detektyvą – tai romanas, tęsiantis Raymondo Chandlerio ir Conano Doyle’io tradiciją. Ar Jūs tikrai japonų rašytojas?
– Mano tėvai buvo japonų literatūros mokytojai. Galbūt mano laikyseną lėmė tai, kad maištaudamas pirmiausia skaičiau neprogramines knygas. Dostojevskį, Kafką, Tolstojų, Dickensą. Be to, į japonų kalbą išverčiau daugybę amerikiečių rašytojų – tarp jų F. Scottą Fitzgeraldą, Raymondą Carverį, tą patį Raymondą Chandlerį. Nepaisant to, esu japonų rašytojas. Mano šaknys glūdi Japonijos žemėje.
– Japonijoje esate vadinamas nepatriotišku autoriumi. Jums priekaištaujama dėl pernelyg vakarietiškos laikysenos.
– Nesąmonė. Nemėgstu tik tam tikros rūšies literatūros. Yasumari Kawabata ir Yukio Mishima man kelia tikrą alergiją.
– Abu yra laikomi pasaulinio lygio rašytojais, abu baigė gyvenimą savižudybe. Ar japonai jaučia ypatingą trauką mirčiai?
– Pora mano draugų taip pat patys pasitraukė iš gyvenimo. Tai labai liūdna. Kita vertus, jie turėjo teisę taip pasielgti. Tai, kad Japonijoje įvyksta daugiau savižudybių nei Vakaruose, neabejotinai lemia ir budistinis mokymas, pasikėsinimo į savo gyvybę niekada netraktavęs kaip nuodėmės. Kai kurie žmonės savižudybės akte įžvelgia grožį. Jiems tai – išdidus veiksmas. Man tai visiškai svetima. Gyvenu, kad galėčiau rašyti.
– Kaip jums einasi, kai rašote?
– Rašymas man yra gyvenimo prasmė. Rašant mano gyvenimas tapo kažkuo ypatingas. Stalas man yra tai, kas Clarkui Kentui buvo telefono būdelė – įsitaisęs už jo virstu supermenu. Rašydamas galiu padaryti viską, ko noriu. Nebejaučiu baimės. Pasitelkęs vaizduotės galią, galiu viską sukurti.
Rašydamas galiu išgelbėti pasaulį. Tačiau pakilęs nuo stalo, vėl persikūniju į Clarką Kentą. Patikėkite, esu paprasčiausias asmuo žemėje. Esu geras vyras, ant nieko nerėkiu, niekada nesiautėju. Kita vertus, gyvenant normalų gyvenimą, man nešauna nė viena literatūrinė mintis. Kai bėgioju, verdu arba guliu paplūdimyje, mano galva yra visiškai tuščia.
– Ką apskritai veikiate Havajuose?
– Čia taip nuobodu. Antra vertus, gyvendamas tokiose nuobodžiose šalyse, kaip Amerika, jaučiuosi visiškai vienas ir niekam nepavaldus. Tada lieku su savimi ir pasijuntu nepriklausomas. Man tai patinka. Japonijoje esu pernelyg žinomas. Iš manęs tikimasi, kad pasisakysiu vienuose ar kituose debatuose. Net jei niekada nešmėžuoju televizoriuje, esu atpažįstamas gatvėje. Toks vaidmuo mane vis labiau vargina. Jaučiuosi kur kas laisviau gyvendamas ne Japonijoje.
– Ar apsistojote čia ilgam laikui?
– Septynerius metus turiu namą Honolulu. Tai gražus, senas namas, statytas dar prieš karą. Kas du mėnesius skrendu į Japoniją aplankyti savo ligotos devyniasdešimtmetės motinos. Tačiau apskritai aštuonis mėnesius metuose praleidžiu čia, o likusius keturis Tokijuje. Kitais metais viskas pasikeis. Baigsis mano sutartis su universitetu ir mano ilgalaikė viza. Po rugsėjo 11-osios amerikiečiai tapo labai griežti. Kartais savęs klausiu, ar atrodau kaip teroristas?
– Dalis „Bespalvio Cukuru Tadzakio ir jo klajonių metų“ veiksmo vyksta Suomijoje. Ar esate ten buvęs?
– Taip, 9-ajame dešimtmetyje. Tačiau buvau viską pamiršęs. Parašęs romaną, dar sykį ten nukeliavau. Graži šalis.
– Galėjote nuvažiuoti prieš pradėdamas romaną.
– Nemėgstu rinkti medžiagos. Tai slopina vaizduotę. Keista, galvoje buvau nusipiešęs Suomijos vaizdą, o nuvykęs ten supratau, kad viskas atrodo taip, kaip mano romane. Déjà-vu jausmas. Tas pats nutiko su „Kafka pakrantėje“.
Kuo intensyviau dirba vaizduotė, tuo tikroviškesnis būna paveikslas
Takamatsu taip pat buvo mano fantazijos vaisius. Niekada nebuvau jame lankęsis. Nuvykęs ten pasijutau taip, tarsi būčiau jį sukūręs – paplūdimius, uolas, viską. Rašant „Poną prisukamą paukštį“ istorija pasikartojo su Mongolija. Kuo intensyviau dirba vaizduotė, tuo tikroviškesnis būna paveikslas. Žinoma, kartais ir aš užmetu akį į „Wikipedią“.
– Jūsų knygų protagonistai dažniausiai yra vienišiai. Ar jūs taip pat esate toks?
– Šeimoje buvau vienintelis vaikas, todėl kalbėdavausi su katėmis, kurias laikėme namuose. Vienatvė man reiškia nepriklausomybę. Visą savo gyvenimą buvau vienišas.
– Nepanašu, kad dėl to kentėtumėte.
– Labai gerai žinau, ką reiškia depresija, baimės, vidinės prieštaros.
– Nuo jų gelbsti psichoterapijos. Pavyzdžiui, psichoanalizė...
– Man viso to nereikia. Aš galiu rašyti. Kai jaučiuosi prislėgtas, pradedu trumpą istoriją. Tai padeda išspręsti vidines problemas. Tokių istorijų pradžia būna niūri, tačiau vėliau jos veikėjui visada pavyksta pakreipti savo gyvenimą kita linkme. Rašydamas labai lengvai išsprendžiu dramatiškiausias problemas. Gyvendamas įprastą gyvenimą, niekada nepajėgčiau to padaryti. Tai panašu į asmenybės susidvejinimą. Videožaidimo programuotojas nežino, ką žaisdamas galvoja žaidėjas, o žaidėjas nenutuokia, apie ką prieš tai mąstė programuotojas. Tai tarsi žaisti šachmatais su savimi ir negalėti numatyti priešininko ėjimų. Iš tiesų tai yra šizofreniška maniakine depresija sergančio žmogaus situacija. Tačiau atsisėdęs prie rašomojo stalo, pasijuntu kur kas geriau. Rašymas gydo mane nuo liūdesio.
– Ar prisimenate savo sapnus?
– Tiek daug sapnuoju būdraudamas, kad man nebereikia to daryti dar ir naktimis. Ne, tiesą sakant, miegu kaip akmuo.
– Ar šiandien jau bėgiojote?
– Keista, bet ne. Praeitą sekmadienį dalyvavau Honolulu maratone, todėl šią savaitę ilsiuosi. Paprastai bėgioju kiekvieną dieną. Keliuosi ketvirtą valandą ryto, penkias valandas dirbu, o tada einu bėgioti. Taip pat plaukioju ir dalyvauju triatlono varžybose. Dešimtą valandą vakaro keliauju į lovą.
– Jums 65-eri. Kodėl vis dar tai darote?
– Tiesą sakant, nesu labai geros fizinės formos. Nesportuoju ir todėl, kad tai sveika. Iš tikrųjų tai panašiau į metafizinį mechanizmą. Noriu gebėti atsiskirti nuo kūno. Noriu, kad susikaupus mano dvasia galėtų iš jo išskristi. Tai pavyksta tik tada, kai laikausi griežtos disciplinos. Kūnas turi būti šventykla. Stabili struktūra, iš kurios gali išsilaisvinti. Rašydamas kartais jaučiuosi apsuptas akmeninės sienos. Norėdamas ją išgriauti turiu įdėti nemažai jėgų. Tačiau taip patenku kitapus.
– Jūsų romanų veikėjai su užsidegimu atlieka kasdieniškiausius darbus. Matome juos užsiimančius namų ruoša, drauge su jais einame į tualetą ir virtuvę. Nuolatinis banalybės pasikartojimas pereina į hiperrealybę, o iš šios jau vos vienas žingsnis fantastikos link.
– Aš gyvenu lygiai taip pat. Gyvenu atsiduodamas kasdienių pareigų ritmui. Plaunu, verdu, lyginu. Man tai labai patinka, nes tuo metu mano galvoje nekirba nė viena mintis. Tik būdamas pakankamai tuščias galiu ką nors sukurti.
– Tai, ką pasakojate, labai primena dvasinį ritualą. Pavyzdžiui, budistinę meditaciją.
– Klausiate, ar praktikuoju dzeną lygindamas? Gali būti, kad pats to nežinodamas, esu veikiamas japonų tradicijų. Žemė taip pat sugeria lietaus vandenį. Vis dėlto aš manau, kad tai kur kas visuotiniškesni dalykai.
– Vienišių, jūsų romanuose gyvenančių daugiau mažiau nuobodų didmiesčio gyvenimą, yra visame pasaulyje.
– Man labai svarbus savarankiškumas. Šis suvokimas neabejotinai kyla iš bendruomeniškos kultūros, kokia vyrauja Japonijoje. Man patinka disciplina. Tačiau tik tada, kai ji veda į visišką nepriklausomybę. Dėl šios priežasties mano knygų veikėjai niekada nepriklauso kokiai nors bendruomenei arba firmai. Jie ieško. Labai rimtai vertinu savo šalies skaitytojus. Tačiau mano knygos neatsitiktinai tik po 1990 m. tapo tokios populiarios visame pasaulyje. Žlugus didelėms sistemoms, įsivyravo visuotinis neužtikrintumo jausmas. Vis svarbesnis tapo autonomiško gyvenimo klausimas. Manau, kad šia prasme aš plėtoju išties nepriklausomo žmogaus modelį.
– Ar esate moralistas?
– Jei istorija neverstų savo skaitytojo geresniu žmogumi, nebūtų prasmės jos rašyti.
– Daugelis jūsų knygų veikėjų yra trisdešimtmečiai. Būdamas panašaus amžiaus, jūs uždarėte savo džiazo klubą Tokijuje ir nusprendėte visiškai atsidėti literatūrai. Taip pat liovėtės rūkyti ir pradėjote bėgioti. Kodėl jūsų personažai nesensta drauge su Jjumis?
– Nėra taip, kad visai nemąstyčiau apie senėjimo procesą. Galbūt tai susiję su tuo, kad neturiu vaikų ir ne taip dažnai prisimenu savo amžių. Dėl šios priežasties beveik nesensta ir mano veikėjai. Tačiau aš su savimi dirbu. Ką tik parašiau naują trumpą istoriją, pasakojančią apie maždaug penkiasdešimties metų vyrą. Man tai buvo didelis iššūkis. Manau, tik dabar pradedu gebėti rašyti apie bet kokio amžiaus žmones.
– Jūsų veikėjos moterys yra tokios gražios ir idealios, kad kartais kyla mintis, jog rašydamas buvote jas įsimylėjęs.
– Man patinka stiprios moterys. Pavyzdžiui, Aomamė iš „1Q84“. Tiesą sakant, man kur kas labiau patinka rašyti apie tokias moteris, nei apie vyrus. Tarkime, jaučiuosi gerokai artimesnis to paties romano veikėjui Tengo. Gerai jį pažįstu, nes jis labai panašus į mane. Žinau, ką jis jaučia ir daro. Priešingai nei Aomamės atveju. Susitapatinti su ja man yra didžiulis iššūkis, aukštasis vaizduotės pilotažas. Nepaisant to, negalėčiau įsimylėti nė vieno iš savo veikėjų. Šiaip ar taip, rašydamas bent akimirkai pats tampu knygos veikėju. Atiduodu savęs Aomamei tiek pat, kiek Flaubertas atidavė savęs madam Bovari, o tada ir vėl virstu Tengo. Turiu išlaikyti pusiausvyrą. Balansuoti tarp vyriškojo ir moteriškojo prado, tarp skirtingų vietų. Niekada nenorėčiau būti prie ko nors pririštas. Noriu visada galėti ateiti ir išeiti.
Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė
