„Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ – taip vadinasi nauja rašytojos knyga, kurią šeštadienio vakarą ji pristatė Knygų mugėje. 7–10 metų vaikams skirtas kūrinys pasakoja nuotaikingą istoriją apie havajiečių deivės, ant ryklio nugaros po vandenyną plaukiojančios Tūtū Pelės gyvenimą.
Pasak V.Rykštaitės, mitologinės detalės knygoje – anaiptol neišgalvotos, rašydama ji rėmėsi havajiečių sukurtomis legendomis, o autorės sukurti dialogai tik joms suteikė papildomo prieskonio.
Šeštadienį parodų centre „Litexpo“ vykusiame knygos pristatyme mažųjų skaitytojų antplūdžio nebuvo, tačiau knyga sudomino suaugusius. O jie čia tai pat turėjo ką išgirsti – Lauros Vagonės kalbinta autorė dalijosi įdomiomis istorijomis apie kasdienį gyvenimą Havajuose.
Šiandien jos jau nebestebina natūralioje gamtoje gyvenantys rykliai, banginiai, didžiuliai vėžliai – panašūs vaizdai V.Rykštaitei tapo įprasti. Autorė susirinkusiems pasakojo, kaip išvengti ryklių atakos, užsiminė, kad geriausia į vandenį nelįsti saulei tekant ar leidžiantis, nes būtent tuomet – medžioklės laikas, kai reiktų būti gerokai atsargesniems. Rykliai, pasak jos, pavojingesni ir tuomet, kai maudomasi drumzliname vandenyje – tuomet jie neva žmogų mato kaip didelę žuvį ir ją puola.
O ką daryti, jei vis tik pamatai netoliese plaukiojant ryklį? „Nepanikuoti, nejudėti, plūduriuoti ir neerzinti jų. Rykliai iš principo yra taikūs ir be reikalo nepuola“, – pasakojo knygos autorė.
Gyvendama Havajuose kone kasdien sutinka jūrinius vėžlius, kurie dažnai ilsisi pakrantėje. Pasakodama apie juos V.Rykštaitė užsiminė, kad daugelis turistų nori juos paliesti, nors to daryti griežtai negalima. Glostydami vėžlius žmonės suardo tam tikrą jų apsauginį sluoksnį, be kurio vėžliai tampa nebe tokie atsparūs įvairioms ligoms.
V.Rykštaitė gyvena Didžiojoje Havajų saloje, kurioje stūkso aktyvus Mauna Kėja ugnikalnis. Ji sako neretai sulaukianti klausimo, kad saloje gyventi galbūt nėra saugu, tačiau šis ugnikalnis turi įtrūkimus, kuriais nuolat teka lava, tik tas tekėjimas kartais būna stipresnis, kartais – silpnesnis, o lava nuolat teka į vandenyną. „Stichijos, kaip ir mitologijoje – juos nuolat kaunasi tarpusavyje. Vanduo užverda, garuoja, galiausiai atvėsina lavą – taip auga sala, ji nuolat plečiasi. Sykį su vyru buvome priartėję prie lavos, jis įsmeigė kokosams kapoti skirtą kardą į tekančią lavą, jį tapo sunku ištraukti“, – pasakojo ji.
Visus šiuos savo akimis pamatytus vaizdus ir vietinių girdėtas istorijas autorė perkėlė į knygą. Pasak jos, tie aprašymai vaikams turėtų patikti – juk taip jie mokosi ne tik geografijos, bet ir geologijos žinių, ima suprasti, kaip atsiranda vulkaninės kilmės salos.
Knygoje „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ autorė paslėpė ir daugiau pamokymų. Čia pasakojama, kad Džono mama – lietuvė, o tėtis – havajietis. Pats herojus yra hapa, kas vietinių kalba reiškia pusiau baltas, pusiau rudas, suprask – dviejų skirtingų etninių grupių palikuonis. Taip V.Rykštaitė bando mokytis vaikus tolerancijos skirtingų rasių tautybėms.
V.Rykštaitė priminė ir dar vieną salos gyventojų mėgstamą prietarą – iš Havajų negalima išsivežti anei jokio lavos gabalėlio. Esą taip su savimi pasiimamas ir deivės Pelės prakeiksmas, žmonėms ima nesisekti. Ir nors ši istorija neva buvo išgalvota avialinijų darbuotojų, siekiant, kad turistai neišvežtų lavos iš salų, šiandien šiuo prietaru šventai tikima ir jo paisoma.
„Jokių būdu negalima išsivežti lavos. Vėliau havajiečiai gauna daug laiškų su akmenimis, smėliu, įvairiais luitais, žmonės grąžina parsivežtą lavą tikėdamiesi, kad taip baigsis juos savoje šalyje ėmusios persekioti nesėkmės“, – kalbėjo ji.
V.Rykštaitė susirinkusiems pasakojo apie Havajų salų skirtumus, užsiminė apie hulos šokį, į kurį vietiniai, priešingai nei turistai, žiūri labai rimtai.
„Hula dar seniau buvo uždraustas kaip nepadorus šokis, vėliau, 5 dešimtmetyje, buvo paverstas kaip pramoga turistams ir tik 7 dešimtmetyje pradėjo atgimti. Pasak mitologijos, hula gimė, kai deivė Pelė plaukiodama ant ryklio pažastyje nešėsi kiaušinį, kuriame buvo mergaitė – jos sesuo. Ji plaukdama bandė laikyti pusiausvyrą laikydamasi už kiaušinio sienelių ir vėliau išsiritusi nebemokėjo normaliai vaikščioti. Taip atsirado hula“, – pasakojo knygos autorė.
Knygoje minima ir banglenčių atsiradimo istorija. Nes būtent Havajuose žmonės XVIII amžiuje ėmė plaukioti ant medinių lentų ir tai darydavo nuogi. Vakariečiams tai buvo įdomi atrakcija, šiandien išsirutuliojusi į atskirą laisvalaikio praleidimo būdą.
Apie visa tai pasakoja „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“, o autorė jau ruošia naują, antrą knygos dalį, kurioje bus gausu lietuvių mitologijos fragmentų.
