– Koks jūsų santykis su Sapiegų parku, dažnai čia užsukate?
– Sovietmečiu dabartiniame Sapiegų parke buvo įsikūrusi karinė ligoninė. Apjuosta trijų metrų aukščio žaliai dažyta medine tvora atrodė it tvirtovė, į kurią niekas iš vilniečių neturėjo galimybės patekti. Augdamas ir gyvendamas Antakalnyje kasdien pro ją praeidavau ar pravažiuodavau.
Būdamas 19-os ir paimtas į sovietų armiją, po metų susirgau hepatitu, tai buvo beveik prieš 40 metų. Atsidūriau šios ligoninės Infekcinių ligų skyriuje. Režimas nebuvo itin griežtas, tad kasdien vaikščiodavau po parką, kur buvo įsikūrę Chirurgijos, Infekcinių, Venerinių ligų ir kiti skyriai.
Čia susidraugavau su būsimu mediku, oftalmologu Rimvydu A., kuris, įsilašinęs jodo į akis, simuliavo geltą. Gulėjome vienoje palatoje. Neretai, persirengę civiliais rūbais, vakarais peršokdavome tvorą ir leisdavomės į nuotykius Vilniuje.
Tad Sapiegų parkas kelia šiokius tokius sentimentus. Šiandien mielai čia užsuku. Kaip ir anuomet, suku ratus parke ir eidamas vis dirsčioju į buvusio Infekcijų skyriaus langus priešais seniausią Vilniaus liepą, kur anuomet buvo mūsų su Rimvydu A. palata.
– Jūsų apsakymas „Ligos istorija“ pelnė Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją. Apsakyme dienoraščio stiliumi aprašomos patirtys Santaros klinikose. Anuometiniai įspūdžiai, kaip suprantu, gerokai skyrėsi.
– Sovietų armijoje tarp šauktinių buvo kriminalinio tipo hierarchija: duchas, molodoj, čerpakas, senis, dembelis. Į ligoninę patekau būdamas čerpakas, t. y. ištarnavęs metus. Antraip nei dalinyje, čia visi buvo lygūs – ligoniai, nepriklausomai nuo to, ar tu duchas, ar dembelis. Tad naktimis niekas neversdavo stovėti iki paryčių ant taburetės, skalbti dembeliui apatinių ar kumščiu auklėti duchą.
Gydymu nuo hepatito karo medikai per daug nesirūpino, todėl laisvalaikio sočiai – buvo galima skaityti, lošti kortomis ar klausytis istorijų apie seksualinius šalia įsikūrusios Ryšių karo mokyklos kursantų žygdarbius.
Be šių, į ligoninę guldydavo ir vadinamuosius partizanus – į karinius apmokymus keliems mėnesiams pašauktus vyrus. Kai kuriuos – ištiktus baltosios karšinės.
Vienas tokių mūsų palatoje patyrė regėjimus – pro langą matė laidotuvių procesiją, šokinėdamas ant lovos kliedėjo apie motiną karste, o naktį ėmėsi smaugti palatos kaimyną. Prabudę nuo karkimo, bendromis jėgomis suskubome jį atplėšti nuo aukos, surišome rankšluosčiais. Ryte jį išvežė į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę. Pamenu, sanitarų sodinamas į greitosios pagalbos automobilį, partizanas rusiškai šaukė, kad linki kareiviams kuo greičiau nugalėti fašizmą.
– Be to, kad rašote įspūdingas, dažnai šokiruojančias knygas, taip pat pjeses ir libretus, esate labai produktyvus – ar niekada nekirba baimė, kad gali pritrūkti idėjų, išsisemsite? Koks buvo ilgiausias laiko tarpas per pastarąjį dešimtmetį, kai nieko nerašėte?
– Neturiu nei noro, nei laiko svarstyti, kas būtų, jei būtų. Asmenine futurologija neužsiimu. O laiko, kai rašau ar nerašau, į tarpus neskirstau.
– Kodėl pastaraisiais metais taip domitės būtent sovietmečiu?
– Abstrakčiai vadinamuoju sovietmečiu nesidomiu. Šiame laikotarpyje būta, grubiai skirstant, leninizmo, stalinizmo, chruščiovizmo, brežnevizmo ar perestroikos etapų. Kiekvienas jų turėjo savo specifiką: nuo karinio komunizmo, raudonojo teroro, prievartinės kolektyvizacijos, deportacijų iki stagnacijos ar Michailo Gorbačiovo rožinių iliuzijų kurti socializmą su „žmogišku veidu“.
Mano knygų epicentre – Lietuva, Rytų Europa ir žmogus joje, kai totalitarizmo akivaizdoje iškyla dilema, kokią, tarkim, jam pasirinkti tapatybę arba kaip, pavyzdžiui, komunistė ideologija iškreipia žmogaus vertybių skalę, kai vakarykštis krikščionis tampa aršiu ateistu be istorinės atminties.
– Praėjusią vasarą Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda „Spąstai su centriniu šildymu“, kurioje buvo siūloma apmąstyti sovietinę praeitį. Vienas garsus rašytojas apgailestavo, jog parodoje teigiama, kad jo gyventa praeitis – mėšlas ir su tuo sutikti nesinori, nes skurdūs eksponatai iš anų laikų negali būti asmeninio gyvenimo liudijimas. Ką jums reiškė sovietmetis?
– Man sovietmetis Lietuvoje, visų pirma, – tai rusų okupacija. Sąvoka „sovietmetis“ paslepia šią itin svarbią priežastį.
– Jūsų kuriamas literatūrinis pasaulis kartais apibūdinamas kaip žiaurus ir peversiškas. Kokių žaidimo taisyklių laikotės rašydamas apie realius istorinius įvykius ir asmenybes?
– Pagrindinė taisyklė – remtis istoriniais dokumentais. Dažnai juose minimi faktai pranoksta lakiausią vaizduotę.
– Kuo jums patinka hiperbolizavimas ir sarkazmas?
– Ne tik XX a., bet, deja, ir XXI a. yra sočiai tragiškų įvykių, kuriems aprašyti neprireikia jokios hiperbolizacijos. Tą patį galime pasakyti ir apie kitus laikotarpius.
Neretai mus nuolat lydintys nusikaltimai žmoniškumui, masinės egzekucijos, deportacijos yra vykdomos ne tik iš patologinės neapykantos, bet ir iš nusikalstamo naivumo padaryti pasaulį „teisingesnį“.
Šiam tikslui pasiekti kaskart pasitelkiami „naudingi idiotai“, kurie tampa mano knygų personažais. Jų poelgiai – pasibaisėtini, o juos pateisinančios mintys – absurdiškos. Diskutuoti su jais – beviltiška. Tereikia aprašyti.
– Į literatūrą atėjote iš šiuolaikinio meno lauko. O koks buvo jūsų pirmas sutiktas, įspūdį palikęs rašytojas?
– 1992-ųjų žiemą Vilniuje susipažinau su amerikiečių rašytoju Jimu Haynesu (1933–2021), gyvenusiu Paryžiuje. Jis buvo itin atviras žmogus – XX a. 7–8 dešimtmečio kontrkultūros legenda. K
ai vasarą, būdamas Paryžiuje, jį aplankiau Monparnase, Tombe-Issoire gatvėje, kur jis gyveno anuomet dailininkui Anri Mattise’ui (1869–1954) priklausiusioje studijoje, prasitariau, kad apsistojau viešbutyje. Jimas į kalbas nesileido, dar tą pačią dieną liepė susikraut mantą ir neribotam laikui apsistoti pas jį.
Tą kartą, o vėliau kasmet, gyvenau pas Jimą trejetą mėnesių. Negana to, buvau įdarbintas kurjeriu „Handshke“ leidykloje, o savaitgaliais sukausi studijoje Jimo sekmadieniniame restorane, kur pabendrauti, išgerti ir pavalgyti susirinkdavo apie 100 žmonių iš viso pasaulio. Spektras – nuo estrados artisto Micko Jaggerio iki kompozitoriaus, „Oskaro“ laureato Jano Kaczmareko (1953–2024).
Su šiuo, atradę bendras estetines pažiūras, prie vyno taurės juokavome, kad muzikui avangardistui rašyti muziką Holivudo filmams turėtų būti didelė gėda.
Tad Jimas, nors ir nebuvo pirmas sutiktas rašytojas, tačiau labai svarbus mano gyvenime. Abu mėgome Henry Millerį (1891–1980), gyvenusį, kaip ir Salvadoras Dali (1904–1989), kadaise kaimynystėje Villa Seurat. Vėliau Vilniuje su bičiuliais įkūrėme H. Millerio klubą – Jimas buvo jo dvasinis globėjas.
– Rašote pjeses, libretus, vertinate kitų dramaturgų kūrybą. Neseniai kilo, mano galva, pelnyta kritikos banga, kad per Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimus neliko nominacijos už dramaturgiją. Koks jums atrodo dabartinis Lietuvos dramaturgijos laukas? Kas džiugina, o kas liūdna jame? Ar turite mėgstamų dramaturgų?
– Nominacijos, kaip ir amatai, atsiranda, išnyksta, prisikelia. Į teatrą pastaraisiais metais vaikštau retai. Įvykių scenoje neseku.
– Jūsų knygos verčiamos į kitas kalbas. Kaip jas priėmė užsienio skaitytojai? Kokių įsimintinų reakcijų per knygų pristatymus ar recenzijose esate sulaukęs?
– Pastaraisiais metais mano knygos dažniausiai verčiamos į lenkų kalbą. 2019 m. pasirodė „Lietuviškos apybraižos“ (vertė Kamilis Pecela), 2023 m. – „Geležinė Stalino pirštinė“ (vertė Izabela Korybut-Daszkiewicz). Šių metų birželio pabaigoje turi pasirodyti Lietuvoje 2007 m. išleistas apsakymų rinkinys „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ (vertė Zuzanna Mrozikowa). Ši bus jau šeštoji į lenkų kalbą išversta mano knyga.
Bendraujant su lenkų skaitytoju, didelių keblumų nekyla. Mus sieja labai daug bendrų dalykų. Tad susitikimuose su lenkų skaitytojais nereikia papildomai aiškinti, kas buvo vienas ar kitas knygos personažas arba kodėl Lietuva 1990 m. atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos.
Dažniausiai užduodamas klausimas: kodėl taip gerai kalbu lenkiškai? Į jį visada atsakau trafaretiškai – „nie wiem“, t. y. nežinau.
– Kartais perskaitote savo ankstesnes knygas? Ar jos primena tik jums vienam žinomas knygos rašymo aplinkybes, jūsų paties įšaldytą gyvenimo atkarpą? Kokia knyga kelia daugiausia sentimentų ir kodėl?
– Savų knygų skaityti neprireikia – atsimenu jas. Antra vertus, jei pastebėčiau, tarkim, kažkur Sapiegų parke save, prisėdusį ant suoliuko, skaitantį ir galbūt net kikenantį, nedelsdamas kreipčiausi į psichiatrus pagalbos.
– Kaip keitėsi buvimas rašytoju per pastaruosius 27 metus, praėjusius nuo pirmosios knygos pasirodymo?
– Gyvenu ten, kur ir gimiau, Antakalnyje. Rašau tame pat kambaryje, kaip ir anuomet. Tik spausdinimo mašinėlę pakeitė kompiuteris, popierines enciklopedijas – internetas. Neberūkau prie darbo stalo. Vis dar geriu kavą. Knygas tebeskaitau gulėdamas.
– Kuo šis gyvenimo etapas jums ypatingas?
– Nesu katastrofistas, tačiau pildosi niūriausios pranašystės.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
