Ir taip gera šią blizgučių kakofoniją pamatyti lyg iš viršaus, kiek atsiribojus, kai paintelektualintu žvilgsniu gali analizuoti, preparuoti, kikenti, taukšti, užsižaisti bereikšmėmis reikšmėmis ir įžvelgti neįtikėtinas prasmes ten, kur jų nėra ir negali būti. Kitaip tariant, nepaisant dažnai primityvoko turinio, populiarioji kultūra teikia malonumą ir džiugina nereikalaudama didelių pastangų. O truputis ironijos šiai pramogai suteikia kiek įvairesnių atspalvių.
Būtent todėl Artūro Tereškino knyga „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (A.Tereškinas, POPKULTŪRA: JAUSMŲ ISTORIJOS, KŪNIŠKI TEKSTAI, Kaunas: Kitos knygos, 2013, 201 p., iliustr., 1100 egz. Dizainerė Marija Mlinkauskaitė) sudomina dvigubai: tikiesi rimtos teorinių įrankių dėžės, kurią pasitelkus, nuolat ironizuojant, bus aptarinėjamos zvonkės, džordžos, pupos ar kiti Žmonės. Lauki nedidelio pokšto.
Intrigą didina ir tai, kad Tereškinas Lietuvos kultūros kritikoje yra ne kartą pasirodęs kaip chuliganas. Jis niekada nevengė kontraversiškų temų, pasižymėjo provokuojančiu mąstymu, aštriomis įžvalgomis bei ambicija Vakaruose sukauptą intelektinę patirtį perkelti į Lietuvą.
Pats autorius pažada smagią ir lengvai skaitomą analizę: „stengiamasi rašyti aiškiai, suprantamai, kartais autobiografiškai, kartais fikciškai, bet kartu analitiškai“ (p. 7). Intrigą didina ir tai, kad Tereškinas Lietuvos kultūros kritikoje yra ne kartą pasirodęs kaip chuliganas. Jis niekada nevengė kontraversiškų temų, pasižymėjo provokuojančiu mąstymu, aštriomis įžvalgomis bei ambicija Vakaruose sukauptą intelektinę patirtį perkelti į Lietuvą. O ir šiaip – popsas yra popsas, tad jis savaime vers kikenti. Deja.
Septyniuose knygos skyriuose analizuojami skirtingi Lietuvos populiariosios kultūros fenomenai. Atsispyręs nuo itin glausto teorinio įvado, autorius paeiliui aptaria bobų turgaus bėdas, lietuviškų žvaigždžių ypatybes, geriau meluojančių moterų apgautų vyrų bejėgiškumą, olialia pupyčių kūniškąsias gėrybes, Džordanos Butkutės liūdesį, šlaistymąsi po Vilnių ir Žydrąją teoriją.
Įvadas, fragmentiškumu ir paviršutiniškumu primenantis ne itin pažangaus vyresniųjų klasių moksleivio konspektą, vis dėlto yra gana iškalbingas.
Viena vertus, populiariosios kultūros aptarimą Tereškinas remia kairiųjų mąstytojų (Frankfurto kritinė ir Birmingemo kultūros studijų mokyklos) teorijomis, todėl popsas nuolat atsiduria galios, valdžios, išnaudojimo, pasipriešinimo, išsilaisvinimo diskurse.
„Džiaugiantis žmonių galia interpretuoti ir patirti pavojingų kasdienio gyvenimo malonumų, pro akis praleidžiama tai, kad dominavimo ir priespaudos struktūros yra tikros ir vis sėkmingesnės“ (p. 21). Taip konstruojama labai moksliška interpretacija, itin vengianti ironijos ir į pasaulį žiūrinti labai rimtomis, bet ne viską matančiomis akimis. Kita vertus, toks chaotiškas įvadas – lyg ištrupėjęs pamatas, ant kurio suręstas panašiai nenuoseklus tyrimas.
Nuvilia net ir rimčiausi knygos skyriai – pirmas ir ketvirtas. Kontekstas pristatytas sporadiškai, o minties eiga – atsitiktinė ir nenuosekli.
Nuvilia net ir rimčiausi knygos skyriai – pirmas ir ketvirtas. Kontekstas pristatytas sporadiškai, o minties eiga – atsitiktinė ir nenuosekli. Dažnai tiesiog iš niekur išnyra niekaip nepagrįstas teiginys, ant kurio renčiamas tolesnis, tarptautinių žodžių prifarširuotas ir neva provokuojantis samprotavimas.
Pavyzdžiui, kodėl Vilnius yra „revanšistinis arba keršijantis miestas, kuriame keršto atakos nukreipiamos prieš pažeidžiamiausias ir labiausiai nuo socialinės apsaugos sistemos priklausomas grupes – bedarbius, benamius, elgetas, etnines ir seksualines mažumas, moteris ir imigrantus, darbininkų klasę ir t. t.“ (p. 136)? Arba kodėl „isterišką idiotišką femifobišką protesto vyriškumą nuolat demonstruoja tokie politikai kaip Rimantas Dagys, Petras Gražulis, Egidijus Vareikis ir daugelis kitų konservatyvios pakraipos veikėjų“ (p. 78)? Ir kodėl Lietuva yra išgyvenimo visuomenė, kurioje dauguma kovoja tik už elementarią materialinę gerovę (p. 83)?
Toliau skaitant tokių „kodėl“ netrūksta, dažnai pasijunti tiesiog vart(oj)antis lėkštutėlių klišių rinktinę.
Verčiant vieną puslapį po kito, popkultūros knygoje – vis mažiau. Tačiau pretenzija užsiimti rimtu mokslu nemąžta. Autorius nuosekliai stengiasi išlaikyti vienodą kiekvieno skyriaus struktūrą: nedidelis teorinis įvadas, tarptautiniais žodžiais prikimšta fenomeno analizė ir glaustos išvados. Nevengiama ir metodologinių pasvarstymų: „kaip ir kiekvienas metodas, autoetnografija yra sulaukusi ir kritikos.
Kai kurie laiko šį metodą „nemokslišku“, pernelyg laisvu, menišku ir netgi narcisistiniu. Tačiau autoetnografija gali būti ir gana griežta, ir teorinė, ir analitinė, ir emocinė, ir terapinė“ (p. 170).
Deklaruojamas mokslinis inovatyvumas: „Šiame knygos skyriuje į vartoseną įvedamos dvi naujos Lietuvos socialiniuose moksluose dar nenaudotos sąvokos – „žydroji teorija“ (angl. queer theory) ir „kreisavimas“ (angl. cruising)“ (p. 139). Imamasi net empirinės analizės – 2013 m. gegužės 14 d. paimamas „pusiau struktūruotas interviu su viena ryškiausių viešumoje matomų įžymybių – Agne Jagelavičiūte“ (p. 53). Pastarasis tampa viso antrojo skyriaus pagrindu, kai banalias įžvalgas palydi informanto teiginiai.
O visas tekstas pamažu virsta keista ir sunkiai paaiškinama išpažintimi. Kelių vietų niekaip kitaip ir nepavadinsi.
Abu su Natalija gyvename skirtinguose Saulėtekio bendrabučiuose, po tris viename kambaryje. Nei mylėtis, nei dulkintis ten neįmanoma. Tačiau turiu vilnietę tetą, ji man duoda raktus nuo sodo namelio ir sako: šį ketvirtadienį mūsų ten nebus, gali naudotis.
Abu su Natalija gyvename skirtinguose Saulėtekio bendrabučiuose, po tris viename kambaryje. Nei mylėtis, nei dulkintis ten neįmanoma. Tačiau turiu vilnietę tetą, ji man duoda raktus nuo sodo namelio ir sako: šį ketvirtadienį mūsų ten nebus, gali naudotis. Su Natalija autobusu riedame į Salininkų sodininkų bendriją.
Ji glaudžiasi prie manęs. Abu žinome, ko ten važiuojame. [...] Užkuriu pečių, su Natalija palendame po paklode. [...] Natalija ima mane glamonėti, įgudusios moters rankomis nurengia mane, atsisėda ant mano sukietėjusio penio ir juokiasi: gaila, kad neturime burokėlių ar vyšnių sulčių, negaliu „sukruvinti“ paklodžių. Aš patyrusi moteris. Po minutės paklodes sukruvinu aš. Per savo aštuonioliktąjį gimtadienį. (p. 94)
Aš miegojau su nemažai žmonių, moterų ir vyrų. Žinoma, nepralenksiu sekso galiūnų, tačiau mano žudantis vyriškumas kaip neišdildomas randas: kartais net trys sekso partneriai per dieną. (p. 71)
Šlaistymasis – kaip kelionė nuo populiarios iki žemosios kultūros, nuo cepelinų „Žemaičių“ užeigoje Vokiečių gatvėje iki aitrios ir aštrios picos klube „Studio 9“ Gedimino prospekte. Prisimeni ir naktines keliones po Vilnių, kai karštą vasarą klaidžiojai tamsiomis miesto gatvėmis, šokai, kad ir nedrąsiai, dabar jau uždarytame „Gravity“ klube. Po to su savo draugu Dmitrijumi kilai laiptais link centro. Jis žinojo kelią. Tą naktį jis buvo ypač romantiškas: lipant laiptais, paėmė tavo ranką ir stipriai ją suspaudė. Susikabinę kopėte aukštyn. (p. 141)
Kas tai? Čia gal ir prasideda autoriaus žadėtas fikcinis rašymas? O gal jau autobiografinis? Kadangi šie pasažai beveik nesisieja su likusiu tekstu, tad tėra tik nereikalingi inkliuzai, retą galintys piktinti ar šokiruoti.
Kas tai? Čia gal ir prasideda autoriaus žadėtas fikcinis rašymas? O gal jau autobiografinis? Kadangi šie pasažai beveik nesisieja su likusiu tekstu, tad tėra tik nereikalingi inkliuzai, retą galintys piktinti ar šokiruoti. Tai labiau primena paaugliškus išsidirbinėjimus ir jau niekaip nesisieja nei su mokslu, kuriuo taip aršiai užsiimama, nei su pokštu, kurio taip galima laukti.
Kiek pakylėtas domėjimasis popsu ir pats popsas – labai arti vienas kito. Taip arti, kad beveik susilieja, tad populiariosios kultūros tyrinėtojas nuolat rizikuoja sutapti su tyrimo objektu.
O kai galiausiai taip atsitinka, tai ką įdomaus gali pasakyti hipsteris?
Tai bus tik stiliaus, ironijos, intelekto, žaidimo ir provokacijos iškamša. Sunku patikėti, kad ankstyvasis ir dabartinis Tereškinai tokie skirtingi.
