70-ies metų jubiliejų atšventęs rašytojas buvo pagerbtas išskirtiniu apdovanojimu: valstybiniu garbės atlyginimu, kuris jam bus mokamas iki gyvos galvos. Beje, per visą istoriją tik trys kiti menininkai yra gavę tokį apdovanojimą.
Labai gerai kritikų bei skaitytojų įvertintas jo „Vienuoliktasis romanas, aštuonioliktoji knyga“ (Ellevte roman, bok atten). Būtent už šį romaną rašytojas antrąsyk gavo Norvegijos kritikų premiją (1999 m.). Pagrindinis veikėjas Bjornas Hansenas, beveik prieš dvidešimt metų dėl meilužės palikęs žmoną ir dvejų metų tesulaukusį sūnų, dabar stovi gyvenimo kryžkelėje. Jam ką tik sukako 50 metų, jis solidus, prestižines pareigas einantis specialistas, bet tvirto pagrindo po kojomis taip ir neturi. Ar visas jo gyvenimas nėra vien tik mėgėjiškas spektaklis? Ieškodamas atsakymo, Bjornas Hansenas įsivelia į labai savotišką žaidimą, nulemiantį visą tolesnį jo gyvenimą.
„Vienuoliktasis romanas, aštuonioliktoji knyga“ (Ellevte roman, bok atten) yra išverstas į lietuvių kalbą (vert. Ugnius Mikučionis, išleido Homo liber, 2011). Lietuvių skaitytojui šis romanas ypatingai įdomus ir dėl to, kad čia vaizduojama ir mūsų šalis, jos sostinė Vilnius pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Kaip atrodė Gedimino bokštas, Katedra, Vilniaus senamiesčio gatvės, pastatai ir žmonės norvego akimis paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje? Kokie vaizdai, pojūčiai, spalvos, kvapai įsirėžė jo atmintyje? Ar grįžęs iš Vilniaus į Norvegiją Bjornas Hansenas vis dar bus toks pats žmogus? Visa tai atsiskleidžia „Vienuoliktojo romano, aštuonioliktosios knygos“ puslapiuose.
