Nepatikėsite, bet į darbo paštą švenčių proga gavau sveikinimą iš Nobelio premijos laureatės. Jame buvo rašoma: „Vaikas, mokytojas, knyga ir rašiklis gali pakeisti pasaulį.“ Šių žodžių autorė – jauniausia Nobelio taikos premijos laureatė, pakistanietė, dabar jau aštuoniolikos metų mergina Malala Yousafzai. Jos vardas pagarsėjo visame pasaulyje, kai 2012 m. spalio 9 d. Svate, Pakistano šiaurės vakarų provincijoje, keliaudama iš mokyklos buvo pašauta į galvą Talibano karių.
„Aš esu Malala“ – autobiografinė merginos knyga, kurią parašyti padėjo žymi britų korespondentė Christina Lamb.
Malala tapo taikaus pasipriešinimo, kovos už mergaičių teises ir išsilavinimą islamo šalyse, drąsos, tiesaus žodžio ir tvirtybės simboliu.
Visa tai žinodama, paprasčiausiai negalėjau praeiti pro knygyno vitriną, kurioje švietė ryškiaspalviu galvos apdangalu pasidabinusi veriančio rudų akių žvilgsnio mergina, kurios akyse spindi ryžtas, viltis ir nenumaldomas noras kovoti dėl savo, savo bendraamžių ir tautos teisės – elementarios teisės – eiti į mokyklą. Ar gali vaikas pakeisti pasaulį? Atsakymo į šį klausimą ir ieškojau šioje knygoje.
Radikalaus islamo šalyse mergaitės gimimas laikomas nelaime. Jei gimei mergaite, būsi pasmerkta sėdėti namuose, niekur neišeiti be vyro ar giminaičio palydos, slėpsi savo veidą, nepakelsi žvilgsnio, nesimokysi, nebalsuosi, neįgysi turto, išskyrus auksines apyrankes, padovanotas vestuvių proga.
Malalai pasisekė. Jos tėvas, pažangių pažiūrų oratorius, visuomenės veikėjas ir mokyklos savininkas, pažvelgęs į dukters akis pasakė: „Malala bus laisva kaip paukštis.“
Malalai pasisekė. Jos tėvas, pažangių pažiūrų oratorius, visuomenės veikėjas ir mokyklos savininkas, pažvelgęs į dukters akis pasakė: „Malala bus laisva kaip paukštis.“ Ir vardą davė jai nepaprastą – legendinės didvyrės, savo žodžiais įkvėpusios karius laimėti mūšį prieš britus ir žuvusios tame mūšyje, reiškiantį „veriama sielvarto“. Likimas lyg ir užprogramuotas.
Ši mergaitė nuo pat vaikystės išsiskyrė iš savo bendraamžių žiniomis, gebėjimais, o svarbiausia – ryžtu mokytis, ryžtu siekti tokios neįprastos musulmonei moteriai – politikės – karjeros. Mergaitės sąmoningumas tiesiog pribloškiantis, būdama vienuolikos, ji pareiškia: „Talibanas gali atimti mūsų knygas ir tušinukus, bet negali uždrausti mums mąstyti.“ Ji rašė dienoraštį apie tai, kaip sprogdinamos mokyklos, žudomi žmonės, gatvėje nuplakamos moterys, uždarinėjamos krautuvės.
Šį dienoraštį BBC svetainėje skaitė visas pasaulis ir baisėjosi. Toks ryžtas tikriausiai gali gimti tik ten, kur turi išsikovoti teisę net būti žmogumi, gyventi ir neapriboti savo gyvenimo valgio ruošimu ir skalbimu. Skurdi buitis nenuslopina ryžto, tik jį sustiprina, patogumai leidžia klestėti komformizmui, o nepriteklius kartu su stipria dvasia išugdo kovotojus. Malala supranta savo misiją kaip kovą, o save – kaip kovotoją: „Kai keliavome per Malakando perėją, pamačiau mažą mergaitę, pardavinėjančią apelsinus. Ji skaičiavo apelsinus pieštuku popieriuje paišydama pagaliukus, nes nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Nufotografavau ją ir prisiekiau, kad padarysiu viską, ką galiu, kad tokios mergaitės gautų išsilavinimą. Ruošiausi eiti į karą.“ (p. 218)
Pakistano Ana Frank, išgyvenusi ne mažiau siaubo akimirkų, bėgimo, slėpynių, supratusi, kad „plunksna ir žodžiai gali būti daug paveikesni nei kulkosvaidžiai, tankai ar sraigtasparniai“, ji išsikovojo gyvenimą sau ir padeda kovoti už jį kitiems. Ši autobiografinė knyga, pilna Malalos gimtojo slėnio istorijos faktų, tautinių pasakojimų, buities aprašymų, gyvenimo detalių, yra dvejopas liudijimas – istorinis ir žmogiškasis, be didelių emocijų ir dramatiškumo pasakojantis apie stiprios dvasios pergalę prieš fanatišką radikalizmą, pražudžiusį ir vis žudantį tūkstančius nekaltų gyvybių.
