„Sostinė“ – balzakišką tradiciją tęsiantis europietiškas romanas, skirtas, regis, neįmanomam dalykui – Europos Sąjungai. Europos Komisijai. Europos Sąjungos sostinei – Briuseliui. Ir jeigu iš pirmo žvilgsnio ši tema atrodo politizuota ar biurokratiška, jau perskaičiusieji romaną sako, kad nereikėtų bijoti jo atsiversti, nes tai įtaigus, groteskiškas žvilgsnis į šiuolaikinę Europą ir aštriausias mūsų visų problemas.
Fenia Ksenopulu, Europos Komisijos Kultūros direktorato komunikacijos departamento vadovė, privalo pagerinti Komisijos įvaizdį. Mirtinai reikia puikios idėjos. Ši nepakeliama užduotis užgriūva referento Martino Zusmano pečius, ir netrukus keista valdininkui kilusi mintis sukelia sumaištį visoje Europos Komisijoje. Jo idėja – šios institucijos gimtadienį surengti Aušvice... Tuo tarpu komisaras Brenfo turi atsisakyti žmogžudystės tyrimo dėl politinių priežasčių, o be to, jokių nusikaltimą patvirtinančių dokumentų nėra. Profesorius, klerkas, samdomas žudikas, valdininkai – viskas painu, biurokratiška, groteskiška ir absurdiška. Ir dar – ne kartą romane pasirodo kiaulė.
Greta Europos komisijos pareigūnų kasdienybės, kupinos intrigų, karjeros ambicijų, patogaus gyvenimo siekio, – daugiabriaunė, groteskiška ir nepaprastai paveiki šiuolaikinės Europos mozaika, kurioje susipina ir Europos praeities, ir šiandienos kasdienybė. Pasipriešinimo judėjimas Prancūzijoje, ilgai slėpti Antrojo pasaulinio karo laikų epizodai, moderniausias inkvizicijos tinklas, dešinysis radikalizmas, lobizmas, Brexitas, žiniasklaidos manipuliacijos, terorizmas, nacionalinių ir visuotinės gerovės interesų konfliktai ar Kinijos rinkos grimasos.
R.Menasse – viešasis intelektualas, po romano pasirodymo dažnai pasisakantis apie Europos šiandieną. Pasak rašytojo, Europos Sąjunga – ne biurokratinė pabaisa, bet unikali galimybė. Kuo Europos Sąjunga žavi vieną populiariausių šiuolaikinių austrų rašytojų? Ir kodėl jis ją dar labiau plėstų?
– Jūsų romanas „Sostinė“ apdovanotas prestižine „Deutsche Buchpreis“ premija. Daugeliui Europos Sąjunga atrodo labai sudėtinga ir paini tema, bet „Sostinė“ puslapis po puslapio įtraukia skaitytoją į pasakojimą. Kaip tai paaiškintumėte?
– Dauguma žmonių suvokia Europos Sąjungą kaip kažkokį padriką, abstraktų, beveidį darinį, o ne kaip kažką, turintį apčiuopiamą formą. Į visa, kas atkeliauja iš Briuselio, žvelgiama iš nacionalinės politikos perspektyvų. Nacionalinė politika, nacionalinė valdžia bei opozicija turi atpažįstamus veidus ir vardus, nekalbant jau apie istorijas, kurias kasdien viešina žiniasklaida. O štai Europos Sąjunga ir „Briuselis“ piliečiams atrodo beveidžiai, tarsi užsienio valdžia su valstybės tarnautojais, sėdinčiais savo tvirtovėse kitos šalies sostinėje. Tai, žinoma, beprotiška, turint galvoje, kad iš tiesų vieningos Europos idėja labai konkreti, o tautinės tapatybės ir nacionalinio intereso sąvokos yra gan abstrakčios. Kai tai suvokiau, man toptelėjo, kad privalau keliauti į Briuselį! Turėjau ten nuvykti ir viską pamatyti savo akimis!
Šiaip ar taip Europos Sąjungą sukūrė žmonės, o viską, ką sukūrė žmonės, turėtų būti įmanoma paaiškinti. Tai ir buvo mano tikslas: suteikti Europos Sąjungai veidą. Akivaizdu, kad negalėjau paaiškinti visko, ką išmokau ir pamačiau per Briuselyje praleistus metus. Bet visa tai tikriausiai paskatins ciklą La tragicomédie européenne – „Europietiškoji tragikomedija“.
Sakysit, koks tikslas apie tai skaityti žmonėms, kurių šalis nepriklauso Europos Sąjungai? Ką gi, tuomet koks tikslas europiečiams skaityti literatūrą, kuri buvo parašyta už Europos ribų? Taip imame pažinti vieni kitus. Visą žmogiškąją komediją.
Europos Sąjunga ir „Briuselis“ piliečiams atrodo beveidžiai, tarsi užsienio valdžia su valstybės tarnautojais, sėdinčiais savo tvirtovėse kitos šalies sostinėje.
– „Sostinėje“ Briuselį vaizduojate pilną karjeristų, galios ištroškusių žmonių. Ko reikia Europos Sąjungai, kad būtų užtikrinta jos sėkminga ateitis?
– Pirmiausia jai vėl reikia stipraus Europos Komisijos prezidento. Tik kai Europos Tarybos įgaliojimai bus apriboti, Europa galės vystytis ir išpildyti tai, kas mums buvo žadėta.
– Kas Jums yra Europa?
– Europos Sąjunga yra nepaprastai įdomi: tai pirmoji politinė sistema, kuri buvo sukurta ne dėl poreikio suvaldyti vyraujančias politines jėgas ir vėliau patobulėjo, bet sistema, kuri buvo sukurta pasimokius iš istorinės patirties. Net kalbant apie jos veikimą akivaizdu, kad ši sąjunga yra daug pranašesnė nei bet kuri kita ypač didelę galią turėjusi valdžia per visą istoriją.
Be to, Europos Sąjunga yra vienintelis pasaulinio masto politinis projektas, kuris pateikia logišką, sistemišką atsaką tam, kas mūsų laukia ateityje. Tai – globalizacija. Globalizacija reiškia ne ką kitą kaip tik nacionalinių ribų ir suverenių nacionalinės veiklos sričių sunaikinimą. Štai čia Europos Sąjunga ir yra, ar turėtų būti, labiausiai kompetentinga, kadangi Europos projektas vykdo nacionalines ribas peržengiančią politiką jau daugiau nei 60 metų.
Nacionalizmas Europą pavertė griuvėsiais ir sunaikino Europos civilizaciją. Milijonai žmonių tapo besivaržančių valstybių konfliktų ir karų aukomis. Vieningos Europos projekto sumanytojai iš to pasimokė. Jie suprato, jog turime įveikti nacionalizmą. Tai ir buvo jų tikslas – sukurti pirmąjį postnacionalinį žemyną. O tai iš tiesų labai patraukli idėja, argi ne?
Šiandien Europos Sąjungoje turime veikiančią politinę sistemą, kuri gali daryti tai, ką ir turėtų daryti: ji formuoja ir kuria politinę tvarką tose srityse, kuriose pačios valstybės nebepajėgia. Privalome nepamiršti fakto, kad Europa šiuo atžvilgiu ir turėtų būti globalus avangardas. Nematau jokių ribų šiam avangardui ilgalaikėje perspektyvoje. Kitaip nei praktinės naudos siekiantis politikas, aš galiu svajoti. Ir puikiai žinau, kad svajotojai būna teisūs – tą istorija nuolat mums įrodo.
Europos Sąjunga yra vienintelis pasaulinio masto politinis projektas, kuris pateikia logišką, sistemišką atsaką tam, kas mūsų laukia ateityje. Tai – globalizacija.
– Daugelyje esė išreiškėte rūpestį dėl Europos ir projekto, užtikrinančio taiką, saugumą bei Europos atvirumą pasauliui. Kodėl Europa ir Europos Sąjunga atsidūrė tokioje sunkioje padėtyje?
– Per 60 gyvavimo metų šis vieningos Europos projektas padėjo mums mažais žingsneliais nueiti ilgą kelią. Tačiau maždaug nuo 2010 metų ėmė ryškėti neproduktyvi priešprieša ir jokiais kompromisais nebeįmanoma išlaikyti pusiausvyros. Tai priešprieša tarp postnacionalinio šalių vystymosi, kuris ir buvo Europos Sąjungos tikslas, bei didėjančio tautinių valstybių priešinimosi, ženkliai padidėjusio balsuojančiųjų gręžimosi į nacionalizmą. Jei nacionaliniu mastu priimami sprendimai neveikia, nebus veiksmingi ir jungtiniai sprendimo būdai, skirti svarbiausiems dabarties ir ateities iššūkiams atlaikyti. Nuo 2010 metų matėme ne vieną krizę – visos jos kilo dėl minėtos priešpriešos.
Deja, institucijos įtvirtino šią problemą Europos Sąjungoje: Lisabonos sutartis sustiprino Europos Tarybos, organizacijos, kuri gina nacionalinius interesus ir egoizmą, įgaliojimus. Kiti būtini žingsniai Europos Sąjungos bendruomenės kūrimo link iš esmės yra blokuojami sustiprėjusios Tarybos. O tai netoleruotina. Tai reiškia, jog turėsime iškęsti globalizaciją, o ne patys ją formuoti.
Europos Sąjunga yra pirmasis politinis projektas, kurio steigimo pagrindas – žmogaus teisių pripažinimas. Kiekvienas, kuris to nesupranta ir aklai pasisako už nacionalizmą pamiršta istoriją bei negalvoja apie ateitį.
Nemokamas susitikimas su romano „Sostinė“ autoriumi R. Menasse vyks balandžio 11 d. 17 val. MO muziejuje Vilniuje. Renginį moderuos rašytojas R.Kmita. Vizitą rengia leidykla „Tyto alba“, Goethe's Institutas Lietuvoje ir Thomo Manno kultūros centras.
Straipsnį pagal deutschland.de.en parengė Monika Girgutytė.
