Į lietuvių kalbą Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės verstas „Pamokas“ drąsiai galima vadinti literatūros pasaulio įvykiu. Tai romanas – pasiilgusiems sodrios literatūros, kur autorius asmenines vieno žmogaus patirtis meistriškai atskleidžia didžiųjų praėjusio amžiaus įvykių fone.
I. McEwanas puikiai pažįstamas Lietuvos skaitytojams – lietuviškai pasirodė ne vienas rašytojo romanas, tarp kurių daug dėmesio sulaukę „Bookerio“ premija apdovanotas „Amsterdamas“ ir „Atpirkimas“, pagal kurį sukurtas įspūdingas to paties pavadinimo filmas. Su tokia pat didžiule literatūrine energija I. McEwanas skaitytojus pasitinka ir naujausiame romane „Pamokos“.
Septyni gyvenimo dešimtmečiai – viso gyvenimo istorija
Romane susitinkame su Rolandu Beinsu – vienuolikmečiu berniuku, kurio gyvenimas nuo pirmųjų puslapių persipina su didžiosiomis to meto krizėmis.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pasauliui tvarkantis su Antrojo pasaulinio karo padariniais bei vis stiprėjančiu Šaltuoju karu, Rolandas išsiunčiamas į berniukų internatą, kuriame vietoj lengvabūdiškos vaikystės patiria nesibaigiančių iššūkių virtinę: nuo šeimos, ypač mamos, ilgesio, reiklios rutinos iki trikdančių pianino pamokų ir vienos skaudžiausių gyvenimo patirčių.
Skaitytojai kartu su Rolandu keliauja per skirtingus jo gyvenimo etapus: svajones tapti profesionaliu muzikantu ir nusivylimą suaugus, vieną po kito keičiant darbus, pastangas kurti laimingą šeimą ir netikėtą žmonos sprendimą palikti Rolandą ir judviejų sūnų, tėvystės iššūkius ir bandymus rasti taiką su savimi ir pasauliu.
Keliaujant su personažu per jo patirtis, nuo pirmųjų puslapių jaučiame, kad gyvenimas Rolandą tarsi ištinka – dar vaikystėje skambindamas pianinu jis jau jaučia neišvengiamą būsimos klaidos artėjimą, o susidūręs su prievarta pradeda abejoti savo paties patirtimis ir prisiminimais. Šis motyvas vėliau kartojasi ir kitose romano siužeto linijose.
Žmogus globalių įvykių kontekste
Taip, kaip žmogus gali keisti istoriją, taip ir istorija neišvengiamai keičia žmogų ir jo gyvenimo kryptį.
Rolandas tampa savotišku kertinių to meto įvykių įkaitu, o pats Ianas McEwanas viename savo interviu apie knygą užsimena, kad romane XX amžiaus istorines asmenybes galime matyti ir vertinti kaip graikus dievus: nulemiančius paprastų žmonių gyvenimus negailestingais ir kartais labai žiauriais sprendimais.
Reflektuodami personažo patirtis per Sueco ir Kubos krizes ar Berlyno sienos griuvimą, pastebime, kaip stipriai kiekvieno mūsų gyvenimas priklauso nuo esamo politinio ir socialinio konteksto, lokalių ir globalių įvykių.
Čia pat susimąstome apie žmogaus galimybes savarankiškai priimti sprendimus ir kontroliuoti savo gyvenimą. Viską keičiančių įvykių seka tarsi primena, kokią didelę įtaką kiekvienam iš mūsų turi nuo mūsų nepriklausantys įvykiai ir sprendimai.
Romano moterys ir pamokos
Kaip atsvara gan pasyviam ir su aplinkybėmis linkusiam susitaikyti Rolandui, romane išryškėja stiprios moterys.
Nuo nedrąsios, bet stiprios Rolando mamos, slepiančios karo traumas, veržlios ir žiaurios pianino mokytojos panelės Kornel, visam laikui pakeitusios Rolando gyvenimo kryptį, iki pirmosios personažo žmonos, Alisos, nusprendusios siekti karjeros tikslų ir palikti šeimą ar geriausios Rolando draugės, mokančios jį susitaikyti su mirtimi.
Būtent moterys išryškėja kaip didžiausios Rolando gyvenimo mokytojos: siekiant meistriškumo skambinant pianinu, mylint, priimant gyvenimo neišvengiamumą ir atrandant tai, kas svarbiausia.
„Pamokos“ – tai romanas apie praradimus, susitaikymą su aplinkybėmis ir tam tikrais atvejais bejėgiškumą, tačiau taip pat apie meilę, vertybes ir tai, kas išlieka, net ir tada, kai visas pasaulis neišvengiamai keičiasi.
Parengė Raimonda Kriaučiūnaitė
