Knygos herojė Ida – grafiko ir tapytojo vienturtė duktė. Vaikystę ji praleido trečiojo dešimtmečio Paryžiuje, nuolat stengdamasi rasti bendrą kalbą su savo savimylomis tėvais ir žvelgdama į save tik jų akimis. Jos genialiojo tėvo protas ir nevaldomas ego darė įtaką visos šeimos gyvenimo būdui. Savo brangiausią „meno kūrinį“ Idą jis visuomet laikė „ant trumpo pavadžio“. Romano „Mano tėvas Šagalas“ pasakojimas rutuliojasi antisemitizmo, nacių invazijos į Prancūziją ir neišvengiamo egzilio fone. Tai nuostabus jaunos merginos, bandančios atrasti savo vietą pasaulyje ir savo vertę, literatūrinis portretas.
Gloria Goldreich – populiarumą ir kritikų pripažinimą pelniusi autorė ėjo istorijos mokslus L.Brandeiso universitete Bostone (JAV) ir Jeruzalės hebrajų universitete. Rašytojos knygos ne kartą tapo Literatų gildijos mėnesio knyga. Autorė daug keliauja, skaito paskaitas JAV ir Kanados universitetuose.
– Parašėte išties nepaprastai įdomią knygą. Daugelis susipažinę su Marco Chagallo kūryba, bet nežino jo šeimos gyvenimo peripetijų... Romane nutapėte įspūdingą jo dukros Idos portretą. Ar viskas, apie ką rašote, paremta tikrais įvykiais, faktais ir tyrimais?
– Taip, viskas istoriškai tikslu. Laikau šią knygą grožinės biografijos kūriniu, vadinasi, visi joje minimi faktai yra tikri. Jei pasakoju, kad ji buvo Paryžiuje tam tikrais metais, vadinasi, taip ir buvo. Jei tam tikroje pasakojimo dalyje ji Niujorke, tuo metu ji ir buvo Niujorke. Tai, kur ji keliavo ir ką veikė, yra žinoma, istoriškai patvirtinta. Pramanyti, žinoma, yra pokalbiai, Idos reakcijos, asmeniniai santykiai, visa tai – mano vaizduotės vaisius.
– Kūrinyje netrūksta simbolių, pavyzdžiui, kalbama apie nuotakos krėslą. Kas tai?
– Nuotakos krėslas yra žydiškų tradicijų dalis. Toks krėslas yra kiekvienoje Rytų Europos, kur užaugo ir susitiko Marcas Chagallas ir jo žmona Bella, sinagogoje. Pavyzdžiui, Vitebsko, Marco ir Bellos gimtinės, sinagogoje nuotaka sėdi krėsle per vadinamąjį Kabbalat Panim, tradicinį vestuvių priėmimą, jo metu žmonės prieina palinkėti nuotakai laimės. Nuotakos krėslas – tarsi sostas, šventinės ceremonijos atributas.
Kai Ida tekėjo už pirmojo savo vyro Michelo – santuoka neatnešė laimės nei nuotakai, nei jaunikiui – Marcas Chagallas nutapė jai krėslą. Labai niūrų, vienspalvį. Ne tokį šventišką, kokie būdavo Rytų Europoje. Marcas nutapė jį ir padovanojo Idai kaip vestuvinę dovaną, bet įdomiausia, kad paveiksle pavaizduotas krėslas be nuotakos. Tai simboliška ir kartu liūdna. Ida jį visada pasiimdavo, kad ir kur nublokšdavo gyvenimas. Paveikslas su ja keliavo iš Paryžiaus į Jungtines Valstijas, paskui į Šveicariją, kabojo kiekvienuose jos namuose kaip priminimas apie skausmingus santykius su tėvu.
– Jis nutapė paveikslą iš pykčio, kaip manote?
– Iš pykčio ar apmaudo, nėra žinoma. Galbūt ir dėl to, ir dėl to. O gal iš nusivylimo.
Atidžiai pažvelgę į kairįjį paveikslo kampą, pamatysite atminimo žvakę, vadinamąją yahrzeit. Ji simbolizuoja arba senelių mirtį – jų Ida net nepažinojo, – arba jos pačios jaunystės pabaigą ir naujų santykių metą.
– Ida, Marco Chagallo duktė, romane palaipsniui atranda save, bet neretai net nesuvokia atradusi.
– Ji buvo priversta atlikti vaidmenį, iš dalies jai įskiepytą neurastenikės motinos, be to, apsiimti šio vaidmens pastūmėjo ir impulsyvus, nesavarankiškas tėvas. Nuo pat jaunumės ji tvarkė visus jo reikalus. Per porą metų iki Antrojo pasaulinio karo, kai jo padėtis, kaip bet kurio Europoje gyvenusio žydo, tapo pažeidžiama ir pavojinga, ji tapo savo tėvų ir visos Chagallo kolekcijos globėja, ji susitarė, kad tėvas galėtų išvykti. Žodžiu, ji prisiėmė šį vaidmenį ir atliko jį ryžtingai ir sumaniai.
– Marcas Chagallas buvo egocentrikas. Jis sunkiai susitaikė su mintimi, kad vokiečiams įsiveržus į Prancūziją, jam iškiltų grėsmė. Jis laikėsi įsikibęs minties, kad yra per žymus, kad jam kiltų sunkumų. Nesuvokė, kad Hitleriui tai visai nerūpėjo.
– Jis nesuprato, kad taps taikiniu. Hitleris surengė parodą „Menininkai degeneratai“, kur buvo eksponuojami Chagallo ir daugybės kitų menininkų, žydų ir nežydų, darbai. Po šios parodos, į kurią Hitleris įtraukė Marco Chagallo paveikslą pavadinimu „Geltonasis rabinas“, tapo akivaizdu, kad jis – neabejotinai bus taikinys, kai (ne „jei“, bet „kai“) – naciai įsiverš į Prancūziją. Jie taip ir padarė... Viši režimo vadovas maršalas Pétainas buvo dar didesnis antisemitas nei naciai. Chagallo gyvybei iškilo dviguba grėsmė – ją kėlė Viši režimas Prancūzijoje ir naciai.
– Idos vaidmuo nelengvas, kupinas įtampų, ji supranta, kas vyksta. Ji – tėvo kūrybos globėja, jo atstovė… Kaip pavadintumėte jos prisiimtą vaidmenį?
– Ji tvarkė pirmiausia savo tėvo kūrybos reikalus, bet tapo ir aktyvia kitų intelektualų, menininkų gynėja prisidėdama prie Variano Fry veiklos. V.Fry – amerikiečių žurnalistas, kurį Eleanor Roosevelt pasiuntė į Prancūziją, kad padėtų intelektualams ir menininkams išvengti pavojaus. Ida buvo labai svarbi šio judėjimo atstovė, tapo kovotoja už laisvę. Norėčiau, kad Jungtinėse Valstijose nūnai turėtume tokią stiprią asmenybę.
– „Mano tėvas Šagalas“ palieka stiprų įspūdį. Kartais skaitai, lyg žiūrėtum filmą ar TV laidą. Kaip ruošėtės rašyti, kaip kaupėte šiai knygai medžiagą?
– Tyrimai – mano mėgstamiausia rašymo proceso dalis. Esu diplomuota istorikė. Turiu L.Brandeiso universiteto diplomą, magistro laipsnį gavau Jeruzalės hebrajų universitete. Įpratau nagrinėti originalus, sėdėti bibliotekose ilgas valandas, tad ieškojau Marco Chagallo biografijų, skaičiau darbus apie jį, jo gyvenimą, to meto laikraščius. Įdomiausia buvo keliauti po vietas, kurios buvo svarbios Marco ir Idos Chagall gyvenime. Nuvykau į Prancūziją, į Paryžių, kur jie abu gyveno, į Provansą, į Nicą, kurioje įkurtas nuostabus Chagallo muziejus. Leidausi ir į, ko gero, man svarbiausią kelionę – į Izraelį.
Chagallo jaunystės metais Izraelio valstybės nebuvo. Ji įkurta 1948-aisiais. Marcas, Ida ir Bella, pirmoji Chagallo žmona, buvo vieni pirmųjų Palestinos lankytojų. Biblinės tėvynės idėja Chagallui buvo labai prie širdies. Vienas žymiausių jo darbų – Biblijos iliustracijos.
Pabuvojo jų lankytose vietose; Ida surengė jo darbų parodą Ein Hod, garsiame menininkų kibuce. Kibuco muziejuje aptikau kelis Chagallo paveikslus, keli yra Jeruzalėje, kur Ida taip pat dažnai lankydavosi. Ją ir jos tėvą buvo persmelkusi meilė Žydų valstybei, tad ir man tai buvo svarbi darbo dalis, kurią pavadinčiau maloniausia.
Provanse nuėjau į kapines, kur palaidotas Chagallas. Sen Pol de Vinso miestelyje. Tai nėra žydų kapinės, veikiau bendros, miesto kapinės. Įdomu, kad Marcas Chagallas, pagarsėjęs žydų tematikos darbais, paliko raštišką pageidavimą, kad per jo laidotuves ir ant antkapio nebūtų nieko, kas bylotų apie jo žydišką kilmę. Jis, jo antroji žmona Vava, brolis palaidoti paprastame sarkofage. Kalbama, kad per laidotuves kažkoks jaunuolis išėjo iš minios ir vis tiek sukalbėjo kadišą. Klausinėjau Sen Pol de Vanso gyventojų, senų žmonių, ar girdėję apie tai, jie tvirtino girdėję. Taigi mano tyrimai Provanse neapsiribojo pokalbiais, apsilankymais svarbiose vietose ir namuose, Nicos bibliotekos archyve, turėjau galimybę pabendrauti su ilgaamžiais Nicos ir Sen Pol de Vanso gyventojais, kurie prisimena patį Marcą ir Idą. Tokie buvo mano atliktų tyrimų „griaučiai“.
Biblinės tėvynės idėja Chagallui buvo labai prie širdies. Vienas žymiausių jo darbų – Biblijos iliustracijos.
– Romane – labai ryškūs kūrėjo ir jo dukters paveikslai. Ida labai stengėsi neprarasti savo egoistiško tėvo palaikymo, jo „viešųjų ryšių atstovės“ vaidmens. O su kokiais sunkumais ji susiduria, siekdama nepriklausomybės ir pripažinimo, kaip jos gyvenimo istorija siejasi su kitomis moterimis ir jų išgyvenimais?
– Jai teko susidurti su tuo, su kuo tais laikais tekdavo susidurti daugybei merginų ir moterų, ir, tiesą sakant, su kuo jos ir dabar susiduria: ji bandė suvokti save kaip asmenybę ir podraug atlikti vaidmenis šeimoje – dukters, motinos, žmonos. Ida balansavo tarp jų, man regis, sėkmingai kurdama savo gyvenimą. Ji buvo ne tik savo garsaus tėvo duktė, bet ir menininkė, motina, moteris, troškusi identiteto, atkakliai jo siekusi ir pasiekusi.
Nepamaišė ir tai, kad ji buvo tikra gražuolė – tai liudija daugybė ją piešusių menininkų darbų. Ji gyveno jų apsupta, todėl turime Matisse‘o, Picasse‘o ir kitų kūrėjų Idos eskizų, ji juos labai intrigavo. Grožis jai buvo vienas iš būdų pelnyti vardą, bet iš tiesų veržlumas ir aštrus protas buvo tos svarbiausios priežastys, dėl kurių ji dirbo ne tik savo tėvui, bet ir pati sau, ir tapo moterimi, kuri visko pasiekė pati, savo jėgomis ne dėl garsios pavardės, o turbūt nepaisant jos.
– Labai taikliai pasakyta… Marcas Chagallas buvo labai tvarkingas, preciziškas, visuomet tiksliai žinojo, ką veiks nuo ryto iki vakaro, ir visi taikėsi prie jo. Į studiją Bella, jo pirmoji žmona, atnešdavo pusryčius. Viskas jam būdavo atnešama ant lėkštutės, kad nesitrukdytų. Viską, ko prireikdavo, jis gaudavo. Man pasirodė, kad Ida iš jo perėmė atkaklumą ir organizuotumą, tuo ji buvo panaši į tėvą. Ar sutiktumėte?
– Tikrai turiu su tuo sutikti. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ji sugebėjo daug pasiekti daugybėje įvairių gyvenimo sričių. Būtent ji rengdavo tėvo retrospektyvines parodas, tvarkė jo finansinius reikalus, ji dalyvaudavo derybose dėl jo paveikslų pardavimo ir buvo išties finansų genijus. Ji pasitelkė daugybę savo talentų ir atkaklumą, kad padėtų tėvui tapti įžymiam.
– Be to, pasinaudojo tėvo šlove, kad galėtų išvykti į Jungtines Valstijas.
– Tai buvo laikai, kai imigruoti į šią šalį buvo sudėtinga, buvo galybė trikdžių ir problemų. Buvo įvestos kvotos, sistema įteisinta 1924-aisiais McCarrono aktu. Ji nebuvo sušvelninta per visus Antrojo pasaulinio karo metus, tad tik nedaugeliui žydų buvo leista imigruoti į JAV. Ji sugebėjo pergudrauti kvotų sistemą su Variano Fry pagalba. Kažkas panašaus vyksta ir šiandien. Anuomet žmonės apgailestavo, kad Valstijos nesušvelnino imigracijos įstatymų, kaip ir dabar. „Mano tėvas Šagalas“ 2017 m. tebėra aktualus JAV istoriniame kontekste.
– Išties. Šis pokalbis man primena laivą su žydų imigrantais. Incidentą su „Saint Louis“ laivu 1939-aisiais. Tada šimtai žmonių, šimtai žydų pardavė viską, ką turėjo, tikėdamiesi, kad juos įsileis Jungtinės Valstijos. Po ilgos kelionės taikos ir laisvės beieškant jiems nebuvo leista išlipti iš laivo.
– Keleiviai pasakoja, kad tai buvo vienas iš tų dalykų, kuriuos suorganizavo Ida. Jie turėjo vykti į Kubą, Kuba pardavė jiems vizas. Ida negalėjo vizų įduoti kiekvienam į rankas. Galiausiai Batista suspendavo jų vizas „Saint Louis“ dar neprisišvartavus, ir kai laivas pasiekė Jungtines Valstijas, keleiviams buvo uždrausta išsilaipinti. Manau, kad tai vienas iš dalykų, kurie iki šiol kamuoja mūsų sąžinę. Tačiau Ida tapo imigracijos simboliu, o Chagallų istorija ir tai, kad juos išgelbėjo Jungtinės Valstijos, tapo simboliu, rodančiu šios šalies požiūrį į atvykėlius, trokštančius laisvės.
