Jau nuo pirmojo sakinio vertėjai teko aiškintis, kas tai yra „šlapimo balėja“ – pasirodo, kad tais laikais buvo įprasta plaukus plauti šlapimu. Tą patį vakarą sėdau prie knygos, kuri, parašyta tirštu, nepaprastai gyvu stiliumi, mane traukė ir truputį baugino – tarsi žiūrėtum į slapčiausias XVIII a. gyventojų būties bei buities kerteles. Ta proga, apie didžiulį kalną, į kurį teko įlipti vertėjai, romano magiją, šiuolaikinę Grenlandiją bei grenlandų ir danų tarpusavio santykius kalbamės su Ieva Toleikyte.
– Kaip atradai šią knygą?
– Apie romaną sužinojau prieš ketverius metus, kai dalyvavau seminare grožinės literatūros vertėjams iš danų kalbos Roskildėje (beje, irgi prie fjordo). Pirmą kartą sutikau tiek daug danų literatūros vertėjų. Vyko dirbtuvės, paskaitos, knygų pristatymai ir pan. „Amžinybės fjordo pranašai“ jau buvo pasirodę prieš kelerius metus ir visi kalbėjo apie tą knygą – tiek oficialiuose pristatymuose, tiek prie pietų stalo. Vieni labai ją gyrė, kitiems romanas buvo atgrasus, bet visi turėjo nuomonę. Supratau, kad privalau jį perskaityti, kad nebūčiau kaimo japė, nors ir baugino knygos apimtis ir niūrumas. Grįžusi iš kelionės perskaičiau romaną ir užsidegiau šiuo autoriumi ir Grenlandija, atpažinau Kimą Leinę kaip savą, man artimą.
– Esi užsiminusi, kad teko su rašytoju bendrauti gyvai. Koks jis?
– Praėjus porai metų universitete turėjom galimybę pasikviesti iš Danijos vieną autorių. Sudarėm kandidatų sąrašą, aš pasiūliau įtraukti ir Leinę, nors tai atrodė įžūloka, nes jis skandinavų literatūros žvaigždė, o mūsų biudžetas buvo simbolinis ir pasiūlymas kiek naivokas – susitikti pabendrauti su grupele lietuvių studentų. Bet Leinė sutiko! Atlyginimas jam buvo nesvarbus. Tas susitikimas buvo įspūdingas, Leinė puikus pasakotojas, moka prikaustyti klausytojų dėmesį, kalba paprastai, labai tiksliai ir stulbinančiai atvirai.
Studentai buvo išvertę jo pirmosios knygos, autobiografinio romano „Kalak“ (2007), ištrauką, todėl kalba daugiau sukosi apie ją, o ne „Amžinybės fjordo pranašus“. Iš pokalbių su autorium labai įsirėžė griežta darbo disciplina, kurios jis laikosi rašydamas savo didelės apimties kūrinius. Dar įsiminė patarimas, kurį Leinė davė man, kai kalbėjomės dviese. Jis šnekėjo apie tai, kad pradedant rašyti svarbu užčiuopti savotišką nervą, o gėda veikia kaip koks detektorius – jei apie kažką rašyti gėda ir baisu, reiškia, čia būtent ta tema, kuria privalai parašyti. Kai jis tai pasakė, paraudonavau iki plaukų šaknų.
Man rodos, „Amžinybės fjordo pranašai“ ypatingai intriguoja, nes per fikcinio personažo, pilno vilčių, bet pasiekiančio visišką moralinį (ir fizinį) dugną, istoriją, autorius tyrinėja istorinę Danijos, o drauge ir visos Europos, gėdą.
– Ar gali trumpai paminėti įdomiausius rašytojo biografijos faktus? Aš kažkodėl skaitydama pastorių Morteną Falką mačiau šį kaip autoriaus alter ego.
– Kimas Leinė užaugo Norvegijos provincijoje, jo tėvas kirpėjas ten buvo įkūręs Jehovos liudytojų sektą. Būdamas vaikas, Kimas karštai liudydavo tikėjimą bandydamas atversti netikinčiuosius. Labai bijojo Pasaulio Pabaigos, kuri pagal pranašystę turėjo įvykti, berods, 1975-aisiais. Ankstyvoje paauglystėje jo tėvas paliko šeimą ir išvyko gyventi į Daniją, iškilus į viešumą jo homoseksualumui. Vėliau Kimas pabėgo iš namų (šiuo atveju – ir iš šalies) ir apsigyveno Kopenhagoje pas tėvą, kuris netrukus ėmė jį seksualiai išnaudoti. Kimo Leinės išsilavinimas medicininis, baigęs mokslus jis greitai iškeliavo dirbti slaugu į Grenlandiją, kur bandė susikurti naują gyvenimą, „tapti grenlandu“ – išmoko neįtikėtinai sunkią grenlandų kalbą ir pragyveno ten iš viso penkiolika metų, tiek mieste, tiek nuošaliose vietovėse.
Grenlandijoje susirgo narkomanija, vogdavo vaistus iš ligoninės. Grįžo į Daniją netekęs visko. Taigi tarp autoriaus ir pagrindinio personažo tikrai daug bendrumų (netikinčiųjų atvertinėjimas, medicinos studijos, priklausomybės, kelionė iš Norvegijos į Daniją ir iš Danijos į Grenlandiją). Kita vertus, nemanau, kad tai suteikia knygai kažkokią papildomą prasmę. Esmė tame, kad ji parašyta su didele įtaiga ir pojūčiu, kad tai labai svarbu.
– Mane labiausiai užbūrė šios knygos tikrumas – net nepamenu, kada teko skaityti tokią gyvą knygą, kaip tu minėjai, lyg skaitydamas taip pat ten būtum buvęs, „alų, midų gėręs“ – ar kitos Kimo Leinės knygos irgi parašytos panašiu stiliumi?
– Kol kas skaičiau tik dvi jo knygas – „Amžinybės fjordo pranašus“ ir „Kalak“. Stilistiškai jos labai skirtingos, nes „Kalak“ yra autobiografinis pirmo asmens pasakojimas, savotiška išpažintis, o „Pranašai“ – istorinis sudėtingos struktūros romanas, kuriame labai svarbus montažas, skirtingų perspektyvų pynimas, imituojama XVIII a. danų kalba. Kas bendra šioms knygoms – tai įtaiga, tikrumo pojūtis ir personažas, kuris per nuopuolį subręsta, ima plačiau, giliau suvokti pasaulį.
Tarp autoriaus ir pagrindinio personažo tikrai daug bendrumų.
Ir, aišku, Grenlandija. „Kalak“ labiausiai sukrečia dėl to, kad tai yra tikra istorija, ji turi stiprią etinę potekstę (tyla izoliuoja auką jos patirtyje), o „Amžinybės fjordo pranašuose“ Leinė yra detalės meistras – ryškios detalės suteikia tekstinei tikrovei gyvybę, skaitymas tampa labai jusliška patirtimi.
– Nors, kaip supratau, paties Leinės patirtis gyvenant religinėje sektoje nebuvo labai džiaugsminga, Amžinybės fjordo sektą jis vaizduoja su meile ir visai knygai duoda būtent šios sektos pavadinimą, nors, pavyzdžiui, galėjo panaudoti Ruso frazę ar tiesiog, kaip kokiame „Stouneryje“, pavadinime įdėti pastoriaus vardą. Kaip manai, kodėl pasirinktas toks pavadinimas ir sekta vaizduojama taip teigiamai?
– Šioje knygoje labai stiprus istorinės ir politinės neteisybės jausmas. Amžinybės fjordas sukuria atsvarą ir, ko gero, yra vienintelė šviesi vieta visame romane – vieta, kurioje įmanoma laisvė (kad ir trumpam). Man atrodo, autoriui šiuo atveju už tikėjimą svarbesnis žmonių solidarumas, susivienijimas ir savitarpio pagarba. Pranašų sekta nėra tiesiog religinis vienetas, joje praktiškai įgyvendinami socializmo principai, sukuriama sistema, kaip pasirūpinti silpnesniais, kaip dalintis, kad užtektų visiems. Iš esmės pranašai įkuria miniatiūrinę gerovės valstybę.
Kadangi skaitome knygą iš šiandienos perspektyvos, tai sukuria specifinį atpažinimo efektą. Manau, kad pavadindamas romaną pagrindinio personažo vardu autorius būtų labai jį susiaurinęs. Pagaliau, „Amžinybės fjordo pranašai“ yra tiesiog geras pavadinimas – sukelia kažko tolimo ir paslaptingo, beveik nepasiekiamo lūkestį. O drauge tai realiai egzistuojanti vieta. Pavadinime lyg užkoduotas fakto ir fantazijos mišinys.
– Norėčiau pagirti tavo vertimą – turbūt nebuvo lengva ieškoti lietuviškų atitikmenų ir sukurti tą sodrų, gyvą ir smulkmenišką pasakojimo įspūdį. Kokie buvo didžiausi šio darbo iššūkiai?
– Didžiausias iššūkis man buvo teksto apimtis. Iš pradžių dar reikėjo patikėti, kad tai įmanoma. Anksčiau niekad nebuvau vertusi tokio ilgo ir tiršto kūrinio, netgi tikėjau, kad tai iš esmės prieštarauja mano charakteriui. „Pranašus“ verčiau ilgai, knyga keliavo visur su manimi – verčiau ją ir Lietuvoje, ir Anglijoje, ir jūrinių paukščių rezervato saloje, ir skersai Prancūziją, ir Ventspilio rašytojų ir vertėjų namuose. Kažkuriuo metu, matyt, truputį išprotėjau ir nusprendžiau redaguodama perskaityti visą vertimą balsu, ką ir padariau.
Man neišėjo perteikti visko, ypač skirtingų kalbos registrų – joje maišomas aukštas ir žemas stilius, imituojama XVIII a. danų kalba, yra ir girto rimavimo. Tačiau sunkiausia buvo „pagauti“ dialogus, pačių veikėjų balsus, išlaviruoti tarp šiuolaikinės kalbos ir stilizacijos. Pavyzdžiui, hermafroditas labai vikriai keičia kalbos registrus – viename sakinyje šneka šiurkščiai su kaimietišku akcentu, o kitame jau suokia lyg išsilavinęs jaunuolis. Dėl neaiškių vietų susirašinėjau su autoriumi, tai gerokai padėjo.
– Tekste daug žiaurių ir sukrečiančių scenų, pati net turėdavau kai kuriuose puslapiuose sustoti, nes jausdavausi pernelyg sukrėsta. Kaip su jomis sekėsi susidoroti tau?
– Tiesą sakant, gerai! Daug sunkiau buvo susidoroti specifiniu žodynu ir visokiom smulkmenom. Pavyzdžiui, kai Mortenas Falkas įsėdo į laivą, mano vertimo tempas krito kokius penkis kartus – reikėjo „susirankioti“ laivybos žodyną. Panašiai buvo ir su kalve... Taip pat knygoje minima labai daug konkrečių Kopenhagos vietų – aikščių, gatvių ir t.t. Reikėjo nuspręsti, ką su jomis daryti. Tai toks smulkus, įkyrokas darbas... O tai, apie ką tu kalbi, neseniai patyriau versdama kitą knygą – tokį keistuolišką detektyvą-pasaką apie Hansą Kristianą Anderseną, – jame yra viena scena, kurioje labai žiauriai kankina gyvūną. Po tokių dalykų reikia atsigauti, gal net pats jautiesi susitepęs, nes tam, kad tiksliai išverstum, turi „atjungti“ jausmus.
– Romanas apie XVIII a. pabaigą – kolonijų klestėjimo laikus, tad turbūt turėtų nestebinti žeminantis danų požiūris į užkariautuosius grenlandus ir mąstymas apie „laukinius“ kaip apie žemesnės kastos gyvūnus. O koks šiais laikais danų santykis su grenlandais?
– Atrodo, kad tas santykis labai komplikuotas ir praktikoje yra nelygybės. Tarkim, Grenlandijoje didžiumą aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbų vis dar atlieka danai, nes jų išsilavinimas geresnis. Grenlandai apskritai turi prastą reputaciją Danijoje, bent jau Kopenhagoje. Yra nemažai alkoholikų, benamių. Grenlandijos savižudybių rodikliai – aukščiausi pasaulyje, o danai juk – „laimingiausia“ tauta... Taip pat Grenlandijoje yra, ar bent jau buvo, didelė alkoholizmo, seksualinės prievartos, incesto problema. Dėl visų šių priežasčių danai į juos kartais žiūri iš aukšto, nors būtent Danijos vykdyta politika, staigus grenlandų „modernizavimas“ traumavo Grenlandijos visuomenę.
Kiek teko susidurti su grenlandais Kopenhagoje ir Korneliussen knygoje, tai atrodo, kad jie turi daug problemų ir labai mėgsta linksmintis.
Na o jauni, gerą išsilavinimą turintys grenlandai gali jaustis susiskaldę – nei tai tikri danai, nei tai tikri grenlandai... Neseniai skaičiau labai įdomų romaną jaunimui „Homo Sapienne“ (autorė – jauna šiuolaikinės grenlandų literatūros žvaigždė – Niviaq Korneliussen, rašanti ir grenlandiškai, ir daniškai). Šioje knygoje per queer žmonių patirtis vaizdingai perteikiamos istorinės grenlandų traumos, nevisavertiškumo kompleksai ir t.t. Kita vertus, esu įsitikinusi, kad mes tiesiog daugiau žinome apie neigiamus dalykus ir nuvykus į Grenlandiją galėčiau pažinti tą kitą, šviesesnę pusę. Labai noriu!
– Knygos pradžioje Grenlandija yra beveik neišgyvenama šalis – nežmoniškai šalta, skurdi, uolėta ir tamsi. Kokia Grenlandija ir kokie grenlandai, nors ir nebuvus joje fiziškai, tau regisi šiandien?
– Dėl atsiradusio interneto ir lėktuvų skrydžiu Grenlandija gerokai priartėjo prie likusio pasaulio. Manau, tai daug keičia – „vartojam“ panašią vakarietišką kultūrą. Tačiau nors ir galiu pasinaudojusi google street view programėle pasivaikščioti po Nūką ir pamatyti, kaip atrodo pastatai, kurie aprašomi verčiamoje knygoje (verčiau detektyvą, kurio veiksmas vyko šiandieninėje Grenlandijoje), man ji vis dar labai egzotiška. Gal dėl to, kad tarp mūsų kalbų – kosminis skirtumas ir aš „neperskaitau“ grenlandų veidų.
Kiek teko susidurti su grenlandais Kopenhagoje ir Korneliussen knygoje, tai atrodo, kad jie turi daug problemų ir labai mėgsta linksmintis. O jeigu rimtai, tai Grenlandija man visų pirma asocijuojasi su gamta, didingais peizažais, žmonių ir gyvūnų egzistavimui gyvybiškai svarbiu ledu, didžiuliu potencialu – pasaulyje vykstant klimato krizei jos reikšmė turėtų smarkiai išaugti. Labai smalsu pamatyti tą šalį, kol kas keliauju knygomis.
Kalbino Jurga Tumasonytė
