Jeigu tu, skaitytojau, toks pat – čiupk „Šaltienos bistro“ ir šiame tekste susitikime po to, kai perskaitysi – neatpasakosiu smulkiai turinio, bet pati tokią recenziją-išdavikę norėčiau išmesti pro langą, tad geriau apsidrausti.
Mano rankos baisiai kalatojosi, su tokiom dabar tik būgną mušti. Negana to, iš siaubo akyse mirkčiojo, lyg kas būtų bandęs kaukolėj įžiebti dienos šviesos lemputę. Sukaupęs visas jėgas sugebėjau peiliu tik grybštelėti kiaulės pagurklį, bet nė velnio neįdūriau. Kraujo būta, bet ne tiek, kad ši nusigalabytų ar nustotų tampytis nuo traukulių. Atvirkščiai, tasai padaras dar labiau pasiuto ir kraipydamas snukį sugebėjo išsinerti iš kilpos. Už tokį neapdairumą Seras užsimojęs plaštaka vožė man per pakaušį. Be žodžių. Bet kad jau kūnas nepadavinėjo kraujo į galvą, tai smūgio beveik ir nepajutau. (p. 177)
Šioje citatoje yra faktiškai viskas, kas yra ši knyga: saviironija ir juodas humoras; pagrindinio veikėjo pastangos, einančios velniop; slystantis iš rankų tikslas; kažkieno smūgis per makaulę; pastaroji neatliekanti funkcijos ir pasimetimas, neapleidžiantis gyvenimo net šviesiausiomis akimirkomis. Iki pat galo.
Tiesa visa tai čia ar tik girto studenčioko sapaliojimai?
Pagalvojus apie „Šaltienos bistro“ siužetą bendrai, peršasi mintis – nieko blatno. Jaunas vyrukas (istorikas, t. y. humanitaras – artimas dūšelei) baigia universitetą, prieš diplomų įteikimą prisikerta per daug obuolienės su pienu, tad pati ceremonija labiau šūdina nei šventiška. Tuoj tampa aišku, kad ir santykiai su tėvais labai tradiciniai – motina džiaugiasi tiek sūnaus pasiekimu, tiek tėvo metimu gert, vaikas irgi pasidžiaugia už tėvą, o anas ką – kemša neįprastą maistą kiniškame restoranėlyje, o gerai užkandęs, laukia progos pagaliau rauti lauk iš to šeimos susibūrimo. Jaunuolis labai greit lieka vienas sostinėje, besijaučiąs ne ką geriau nei tai, kas sukosi jo pilve ceremonijos metu. Tada jis blaškosi, ieško savęs, jo pasaulį sukrečia didi meilė, jis supranta tam tikras gyvenimo tiesas... Taip ir būtų, jeigu ne ypatingoji paieškų erdvė ir pasakojimo stilius, visą laiką vedžiojantis už nosies skaitytoją, kuriam sunku suprasti – tiesa visa tai čia ar tik girto studenčioko sapaliojimai?
I.Dumbrytė, dar „neužsidirbusi“ net lietuviško Vikipedijos puslapio, tik keletą straipsnių, kuriuose yra įvardinama „šviežiu balsu“ mūsų literatūroje, kuria (dis/u)topinę (iš kurios pusės pažiūrėsi) erdvę. Joje keisčiausių žmonių grupė ruošia daugelį skonio receptorius pakertančią (gerąja prasme) šaltieną (kodėl ne kokį gogelmogelį? Gal dėl patiekalo konsistencijos, kurią galima gretinti su gyvenimu? Mėsos drebučiai bliūde su įvairiais prieskoniais ir svarbiausia – gražiu pateikimu, ko dažnai kiekvienas norim).
Autorės išgalvota bistro valdanti tautelė – golodai – su savomis legendomis ir tradicijomis primena ir mūsų visuomenėje vis dar kerojančias ydas, iš kurių norisi ir pasijuokti, ir ašarą dėl jų nubraukti – kiek žmonių protus vis dar temdo prietarai, alkoholizmo liūnas...
Žvelgiant į bistro kaip į distopiją – liūdina ir vaizduojamų žmonių gyvenimo paprastumas, besireiškiantis tik keliomis gyvenimo sudedamosiomis, leidžiančiomis patenkinti pagrindinius biologinius poreikius. „Šaltienos bistro“, kaip vieta, atspindi ir kitą mūsų visuomenės aspektą: dalis žmonių sukasi tamsiuose rūsiuose, paromis nemiega, vargsta, kad tik ten kiti, viršuje, galėtų paruošti ką nors prabangaus ir susirinkę laurus mėgautis sėkme. Be tos grandies – kokią gi šaltieną reiktų srėbti? Tad ir užsimerkti prieš ydas galima, nors ir koktu skleidžiamos tamsos.
I.Dumbrytė į mūsų literatūros lauką ateina su didžiule kišene, pilna gero juodo humoro.
Taigi, jau pažįstamas gyvenimu kiek nusivylęs, šviežiai diplomuotas istorikas, įsidarbina „Šaltienos bistro“. Taip susiduria du skirtingi poliai – mano ir jų. Atsiranda ir savas–svetimas problema – vyrukas išoriniame pasaulyje jautęsis be vietos ir čia, šitoje mažoje šaltienos šalelėje, sunkiai pritampa. Todėl vėliau, atsivėrus naujoms galimybėms, kad ir labai keistoms, jis to stveriasi kaip šiaudo – jam gera pagaliau kažkam priklausyti. Kas iš to išeina? Čia jau kitas klausimas. Svarbiausia, kad šaltieniški patyrimai leidžia veikėjui atsitokėti, be to, jis lyg ir įsivažiuoja į jaunuoliui kur kas įprastesnį, be kiaulių kaulų, gyvenimą. Nors istoriją, kai jau atrodo, kad viskas – ramybė ir pagaliau realaus vaizdo nieks netrikdo, autorė visgi užbaigia visoje knygoje jaučiama gaida – tiesa ar melas, fantazija ar realybė, normalūs išgyvenimai ar tolumoje gaudžiantys beprotybės varpai – skaitytojui reikia atsirinkti pačiam.
Be iškreiptos realybės pojūčio, įvairių kiaulės dalių ir apskritai nelabai apetitą žadinančių vaizdinių, I.Dumbrytė į mūsų literatūros lauką ateina su didžiule kišene, pilna gero juodo humoro. Neatsimenu, kada skaitydama knygą ne tik smagiai pasišypsojau, bet iš tiesų smagiai kvatojau tiek, kad net vyras atsisuktų pasižiūrėti ir paklausti, kas jau ten tokio vyksta. Kai kur juokino pasakotojo sąmojis: Bendradarbiai, sužinoję, kad tai aš pakišau šią siaubingą mintį, būtų man surengę linčo teismą. Liktų tik mišias užsisakyt ir tikėtis, kad už mano žūtį draudimas tėvams bent vieną kitą kapeiką numes (p. 54).
O kai kur ir pačios, daugiausia absurdiškos, situacijos: Vos išvydęs Aną ėmiau įtarinėti, kad ji, ko gero, gyva vien rasa ir saulėtekiu. Esu net anonimiškai skambinęs greitajai pranešti, kad bistro sandėlyje yra lavonas. Išgirdusi mūsų įmonės pavadinimą dispečerė griežtai atsisakė važiuoti. Pasirodo, man pasisekė, nes ten buvo ne lavonas, o išbalusi Ana, nusprendusi nusnausti ant miltų maišų (p. 72). Kuo puikiausiai suprantu, kad toks humoras – ne visiems, bet man norisi krizenti ištraukas skaitant ir po antrą ar trečią kartą, tad neužsimerkti prieš vietomis erzinantį ir savo rėmuose, rodos, nebetelpantį pagrindinį veikėją ir nepasiūlyti paragauti šių drebučių – negaliu.
Vieni galėtų šitą knygą suskaityti kaip kokį groteskinį vaizdelį, o kitus gali „Šaltienos bistro“ ir labai paliesti. Kad ir man pagrindinis veikėjas tam tikrais aspektais tikrai pasirodė artimas, nors mano gyvenimo paieškos vyksta ne tarp kiaulės kūno dalių ir prie nuogo kūno, po drabužiais, priskretusių jų likučių. Sakyčiau – kiekvienam sava kiaulė. Galbūt tai dūšiai nemielos studijos, diplomo atneštas „geras“ ar tiesiog gerai apmokamas darbas, kiti į gyvenimą netelpantys žmonės, nutrūkęs ar tiesiog neegzistuojantis ryšys tiek su pačiu savimi, tiek su išoriniu pasauliu. Viskas atrodo vienas didelis nonsensas. O jeigu dar į kompaniją ateina egzistenciniai pamąstymai... tai ir varai kaip tas pagrindinis veikėjas parom nemiegąs, kurio širdies kambariuose vėl įsisuko triuškinantis liūdesys, rodos, amžiams pasirašęs ten nuomos sutartį (p. 75).
Norėčiau čia dar sudėti mažiausiai penkias citatas ir apkalbėti dar keletą dalykų, tačiau, matyt, geriausia, kad tiesiog paliksiu vietos jūsų pačių paieškoms ir atradimams. Nors iš pradžių „Šaltienos bistro“ netapo didžia mano gyvenimo išimtimi – dėmesį patraukė ne koks intelektualinis burzgėjimas, bet kiauliukas ryškiai mėlynam fone – įspūdį paliko tikrai gerą. Kiek išgąsdintas autorės nuotraukų su kiaulės galva ir faršu jos feisbuko puslapyje, jau kurį laiką vegetariškas skrandis iš pradžių kiek krūpčiojo, tačiau vėliau viskas nuėjo kaip per to pačio kiauliuko taukus – ir skrandis, ir knyga sveiki ir gyvi. Jokių avarijų. Tik nemažai krizenimo ir šaltienos drebučius primenančių minčių – matyt, reiktų įberti šiek tiek želatinos, bet... gal taip tik geriau?
