Vilniaus knygų mugėje pristatyta knyga, kurioje pirmą kartą publikuojamas šis 1938-1945 metais rašytas dienoraštis, apimantis itin dramatišką laikotarpį – sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją, Vilniaus krašto atgavimą, sovietinių rinkimų spektaklį, pirmąsias tremtis į Sibirą, nacistinės Vokietijos okupaciją bei jos metu sekusį žydų naikinimą. Visame šiame kontekste V.Mykolaičio-Putino dienoraštis tampa svarbiu to laikmečio liudininku, o kartu atskleidžia ir sudėtingus inteligentijos pasirinkimus, jų dvejones bei prisitaikymą.
Pasak įvadinį straipsnį šiai knygai parašiusio literatūrologo Manfredo Žvirgždo, „Vincas Mykolaitis-Putinas – centrinė figūra XX a. vidurio lietuvių literatūros scenoje, o dramatiškų virsmų ir kataklizmų laikotarpis – svarbi jo kūrybinės biografijos takoskyra, kai rašytojas kelis sykius turėjo persvarstyti savo viešuosius įvaizdžius ir vaidmenis“, todėl šis dienoraštis – „išsami medžiaga psichologinėms studijoms apie totalitarizmo laikų inteligentijos laikyseną“.
Tai viena iš išlikusių rašytojo dienoraščių dalių – du sąsiuviniai ranka rašytų tekstų, kurie buvo ir braukyti, ir taisyti, ir net plėšyti. Šį dienoraštį V.Mykolaitis-Putinas baigė rašyti likus savaitei iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o pratęsė jau tik septintojo dešimtmečio pradžioje.
Žinomas ir nežinomas Putinas
Šių dienoraščių atsiradimą mūsų dienomis lydi šiokia tokia detektyvinė istorija. Du dienoraščių sąsiuviniai buvo atrasti žinomos profesorės Vandos Zaborskaitės namų archyve jau po jos mirties.
Pasak knygos sudarytojos, šių dienoraščių atradėjos ir prof. V.Zaborskaitės įdukros Virgilijos Stonytės, apie šiuos užrašus mama jai buvo užsiminusi jau seniai pasakodama savo santykių su V.Mykolaičiu-Putinu istoriją. „Ji sakė varčiusi šiuos tekstus, mat juose ne kartą minima ir ji pati, tačiau galiausiai juos atidavė Irenai Kostkevičiūtei. Kodėl dienoraščiai taip ir liko mamos namuose – nežinau“, – teigė V.Stonytė.
Nors ji pati V.Mykolaičio-Putino dienoraščius atrado prieš dešimtmetį, tačiau knygos pavidalu jie pasirodė tik dabar, šiais metais minint 55-erius metus nuo poeto mirties, o taip pat ir prof. V.Zaborskaitės gimimo šimtmetį.
Ypatingą svorį šiems dienoraščiams suteikia gyventas laikmetis ir rašytojo reakcija į tai, kas vyksta.
Pasak V.Stonytės, šioje knygoje V.Mykolaitis-Putinas atsiskleidžia kartu ir kaip žinoma, ir mažai pažįstama asmenybė. „Ypatingą svorį šiems dienoraščiams suteikia gyventas laikmetis ir rašytojo reakcija į tai, kas vyksta. Iš šių kasdienių aprašų jis pasimato kaip labai įžvalgus mąstytojas, puikiai suvokęs, kokią grėsmę Lietuvai kelia sovietinė santvarka. Nepaisant to, jis vis tiek apsisprendė likti savo šalyje, nors galimybių pasitraukti turėjo“, – kalbėjo knygos sudarytoja.
Ji taip pat pabrėžė, kad savo laiku rašytojas buvo vienas moralinių autoritetų, o šie dienoraščiai atskleis jį kaip žmogų, kūrėją, dėstytoją bei viešąjį intelektualą, kuriam nebuvo svetimos ir dvejonės.
Dienoraštis, kalbantis dabarčiai
Rašytoja bei šios knygos redaktorė Danutė Kalinauskaitė pripažino, kad skaitant V.Mykolaičio-Putino dienoraščius sunku nematyti sąsajų su dabartiniu laiku.
„Baigiant rengti šią knygą, jau ėmė tvenktis debesys virš Ukrainos, o tai, kas sprogo šiomis dienomis, akivaizdžiai iliustruojama rašytojo dienoraščiuose iš 1939 metų. Šia prasme galima matyti, kaip laiko plotmės uždengia viena kitą, o įvykiai, vykę prieš septynis dešimtmečius, atsikartoja dabartyje“, – kalbėjo D.Kalinauskaitė.
Skaitant V.Mykolaičio-Putino dienoraščius sunku nematyti jo sąsajų su dabartiniu laiku.
Anot jos, skaitant šią knygą lengviau galima suprasti ano laikmečio žmones bei jų pasirinkimų dilemas, kurios dažnai buvo ne tik skausmingos, bet ir žūtbūtinės. „Visi pasirinkimai pačiam rašytojui buvo blogi, nes bet koks variantas reiškė sunaikinimą“, – sakė D.Kalinauskaitė.
Rašytoja pripažino, kad V.Mykolaičio-Putino dienoraščiai yra sklidini labai įvairių pasakojimų bei plotmių, jie liudija apie praėjusią epochą, mūsų literatūros istoriją ir jos asmenybes, galų gale pačią istoriją. O drauge – tai itin ryškus, nors ir fragmentiškas, paties rašytojo portretas.
„Šie dienoraščiai įdomesni už bet kokį romaną“, – teigė rašytoja D.Kalinauskaitė.
Unikalus liudijimas ir baltos dienoraščio dėmės
Istorikas ir rašytojas Norbertas Černiauskas pasakojo, kad dalį V.Mykolaičio-Putino dienoraščių jau panaudojo savo knygoje „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, nes jie puikiai iliustravo to laikotarpio žmonių nuotaikas.
Pasak jo, įdomiausia šioje knygoje yra paties rašytojo santykis su besikeičiančiu laiku, nes rašydamas vienos dienos įrašą jis nežinojo, kas bus rašoma kitą dieną.
Svarbu nepasiduoti emocijoms ieškant, ką rašytojas fiksavo lūžio momentais, tačiau skaityti viską išsamiai iki galo.
Tačiau N.Černiausko teigimu, svarbu nepasiduoti emocijoms ieškant, ką rašytojas fiksavo lūžio momentais, tačiau skaityti viską išsamiai iki galo, nes esmė slypi ne tik tą akimirką, kai įvykiai rutuliojasi, tačiau ir vėliau, juos apmąstant po laiko.
Paklaustas, kas naujo istorikams yra šiuose V.Mykolaičio-Putino dienoraščiuose, N.Černiauskas teigė, jog jam pačiam itin įdomūs yra pasakojimai apie santykį su Vilniumi bei požiūris į vietinius lenkus, taip pat Vilniaus universiteto atkūrimo darbai bei paties miesto prisijaukinimas.
Literatūrologo Manfredo Žvirgždo teigimu, šioje knygoje esminiai yra trys pasakojimai. Tai V.Mykolaičio-Putino – aukštas pareigas užėmusio intelektualo – reakcija į tai, kas vyksta aplink, jo paties kūrybinio gyvenimo fiksavimas bei asmeninis santykis su pasauliu, vidinių bei išorinių patirčių fiksavimas.
Dienoraštyje esama ir baltų dėmių, temų, kurios buvo akivaizdžios, tačiau rašytojo nutylėtos, pavyzdžiui, tremtys bei Holokaustas.
Tačiau jis pripažino, kad šiame dienoraštyje esama ir baltų dėmių, temų, kurios buvo akivaizdžios, tačiau rašytojo nutylėtos, pavyzdžiui, tremtys bei Holokaustas.
„Dienoraštis nutrūksta net neatsisveikinus, matyt, suvokiant, kad šie tekstai yra įkaltis sovietinėje santvarkoje. Ir nors savo pažiūromis rašytojas buvo antisovietinis žmogus, tačiau viešai buvo priverstas savo pažiūras permąstyti. O faktas, kad šie tekstai išliko iki mūsų dienų, yra reikšmingas sudėtingo laiko ir šios asmenybės gyvenimo liudijimas“ – kalbėjo išsamų palydimąjį straipsnį V.Mykolaičio-Putino dienoraščiams parašęs literatūrologas M.Žvirgždas.
