Knygą iliustravusi ir animaciją kūrusi Vilniaus dailės akademijos studentė Diana Molytė sako, kad praturtinta realybė neabejotinai patraukia dėmesį, bet kartu intriguoja sužinoti daugiau, o tai padaryti tegalima vienu būdu – skaitant istoriją.
– Šiuo metu studijuoji III kurse ir jau išleidi debiutinę knygą. Kaip jautiesi?
– Visų pirma labai džiaugiuosi, kad įpusėjus bakalauro studijas pasitaikė tokia puiki galimybė su savo kurtu projektu nueiti visą kelią: nuo pirmųjų eskizų iki knygos pristatymo skaitytojams. Kitaip tariant, ne mažiau nei pati knyga man vertingas pats jos vystymo, tobulinimo procesas. Akademijos peržiūrose galima pamatyti tiek puikių studentų darbų, tačiau net potencialiai labai sėkmingi dažnai nugula kompiuterio atmintyje taip ir nepasiekę platesnės auditorijos.
– Kaip atradai rašytoją Eveliną Daciūtę? Kuo patraukė jos tekstas?
– Ieškojau teksto iliustracijų knygai – tai buvo pirmasis vieno mano akademinių projektų etapas. Kreipiausi į rašančius draugus, svarsčiau ir galimybę istoriją kurti pati. Tuomet, gan netikėtai, mama prisiminė savo buvusią klasės draugę Eveliną, kuri, kiek ji žino, išleido ne vieną knygą vaikams. Nusprendžiau pabandyti laimę ir jai parašyti. Sulaukiau labai šilto atsakymo, taip pat kelių puikių tekstų – viename radau visa tai, ko ieškojau.
Istorija „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ iškart privertė nusišypsoti. Ji šviesi ir linksma, bet tuo pat metu aktuali čia ir dabar. Ji skirta vaikams, bet nėra nusaldinta, poemoje nemažai detalių ir užuominų į šių dienų įvykius, turbūt pastebimų tik vyresniems skaitytojams. Tai ir yra šios istorijos žavesys – kiekvienas gali atrasti kažką savo.
– Esi vilnietė. Koks tavo pačios santykis su Vilniumi? Ar pačiai buvo kritusi į akis situacija su Žaliojo tilto skulptūromis? Ką Vilniuje dar reikėtų gelbėti?
– Vilnius man labai savas miestas. Senamiestis ir centras visuomet siejosi su kūryba – nuo mokykloje lankytos dailės studijos iki piešimo pamokų, tapybos kursų ir, dabar, Vilniaus dailės akademijos.
Kai prasidėjo pirmosios diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo dar mokiausi Šiuolaikinės mokyklos centre – visai šalia. Kasdien pravažiuodavau pro tas skulptūras ir vyliausi, kad vieną dieną to sovietinio palikimo neliks.
Klausimą, ką dar Vilniuje reikėtų gelbėti aš būčiau linkusi keisti klausimu, ar viską, kas griūva ar yra iš tiesų reikia gelbėti. Gal natūraliai atėjo laikas kurti kažką naujo, aktualaus. Mano nuomone, miestas gali ir turi keistis su žmonėmis, kurie jame gyvena. Jis neturėtų būti kaip muziejaus eksponatas, kurio negali paliesti, nes piktas galerijos darbuotojas pagrūmos pirštu.
– Kodėl ši knyga dar ir interaktyvi? Ką pati manai apie interaktyvias knygas? Ar jos gali patraukti skaityti tą, kuris iki šiol to nedarė?
– Interaktyvios ar, kitais žodžiais, praturtintos realybės iliustracijų knygos kūrimo ėmiausi, nes tai buvo grafinio dizaino akademinio dalyko užduotis. Tiesa, istorija, jos pateikimo priemonės ir naudojamos technikos priklausė nuo kiekvieno studento individualiai.
Praturtintos realybės knygos (ką sako ir pats pavadinimas) sustiprina skaitytojo patirtį. Jei tradicinės knygose tekstas derinamas su iliustracija, ieškoma jų hierarchijos ir balanso, taičiau atsiranda dar ir trečias dėmuo – animacija. Ji gali pratęsti istoriją, atskleisti naujų netikėtų detalių, kurių tekste ar iliustracijose nėra. Dar vienas labai svarbus animacijos privalumas yra garsas. Jis, ne mažiau nei spalvos ir tekstas, kuria savitą atmosferą. Praturtinta realybė neabejotinai patraukia dėmesį, bet kartu, pro akis greit praskriejusi spalvinga animacija intriguoja sužinoti daugiau. Tai padaryti tegalima vienu būdu – pradėti skaityti istoriją.
– Kokias knygas pati mėgai skaityti vaikystėje?
– Labai ryškiai atsimenu, kad prieš pat išmokstant skaityti, mano mylimiausia knyga buvo apie Karlsoną, kuris gyvena ant stogo. Tėtis ir močiutė buvo verčiami ją skaityti vėl ir vėl. Kai pradėjau skaityti pati, dar kurį laiką buvau Astridos Lindgren gerbėja. Vėliau vieną po kitos atradau fantastinių knygų serijas. Tada jau pagrindiniai rinkimosi kriterijai buvo kuo didesnis puslapių skaičius ir kuo daugiau dalių, kad kaip įmanoma ilgiau nereiktų skirtis su pamėgtais veikėjais.
– Ar norėtum ir toliau iliustruoti knygas vaikams? O gal turi kitų planų?
Neišskirčiau būtent vaikų literatūros – turbūt svarbiausia, kad tekstas būtų aktualus, toks kurį norėtum papasakoti savaip per iliustracijas. Ši sritis man labai įdomi, nes čia visuomet yra ką atrasti, kaip eksperimentuoti vis naujais raiškos būdais. Kol kas konkrečių ateities planų sau nepiešiu. Kaip ir ši knyga, geriausi dalykai dažnai įvyksta neplanuoti.
