Vaikystėje ryškiausiais flomasteriais prie kiekvieno veikėjo rankos pririšdavusi virvelę ir patupdydavusi tigrinę antelę su ratukais, šiandien jaunoji menininkė garsi Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ iliustracijomis, o lapkritį įvyksiančiame literatūros festivalyje „Vaikų knygų sala“ ji pristatys savo iliustruotą knygą patiems mažiausiems – „ABC mažiesiems“.
– Greta, koks jausmas apima, kai į rankas paimi savo mėgstamą knygą?
– Jausmas, kaip sutikus seną gerą draugą, kuris žino TĄ paslaptį. Norisi nusišypsoti, atsidusti ir išjungti realybę.
– Ar tavo gyvenime yra knyga, kurią skaitei daug kartų?
– Knygos, kurias prisijaukinu, man niekuomet nepabosta. Hario Poterio seriją turbūt esu skaičiusi daugiau nei dešimt kartų, o apie Roaldo Dahlo knygas net baisu pagalvoti. Įtariu, galėčiau balsu raiškiai cituoti puslapį po puslapio, net nežiūrėdama į tekstą. Ne pirmą kartą skaitoma knyga mane ramina, gera grįžti į kartą jau patirtą, fantastišką pasaulį, kuriame niekas nekinta, viskas yra likę taip, kaip buvo paskutinį kartą, kai skaitei. Turbūt dėl šios priežasties vaikai visada prašo pasakoti tas pačias istorijas.
Ryškiausiai atmintyje išlikę pirmosios Roaldo Dahlo knygos. Prisimenu, nustebau jose neradusi perdėtos didaktikos, o rašymo maniera, siužetas, kartais net kraupūs motyvai mane taip įtraukdavo, kad jausdavausi it bendrininkė. Man atrodydavo, kad rašytojas mane supranta! Dahlo realus, bet kartu ir visiškai pasakiškas pasaulis, mane gelbėjo – buvau baisiausiai nekantraus būdo, taigi, pirmoje klasėje braukydama sąsiuvinyje pagaliukus guosdavausi, kad kuprinėje turiu knygą-gelbėjimosi ratą.
– Kaip nuo tavo vaikystės pasikeitė vaikiškos knygos?
– Labai gaila, kad knygų vertinti kaip jaunasis skaitytojas jau negaliu, nenorėdama primetu jau ne tokio atviro skaitovo reikalavimus, kritiškiau vertinu iliustracijas, o kartais ir teksto nesugebu nuoširdžiai perskaityti – analizuoju struktūrą ar žodyną. Šiuolaikinės knygos gerokai skiriasi nuo tų, kurias skaičiau vaikystėje. Vis populiarėja paveikslėlių ir bežodės knygos, atsiranda itin kokybiškų, spalvotų edukacinių leidinių, erdvinių knygų, o jei dar pridėsime kokybišką leidybą, popierių, spalvas, viršelius... Ir vis dėlto, nepaisant teigiamų pokyčių, šiuolaikinėje literatūroje vaikams trūksta drąsos, aštresnių žodžių, siužetų. Vaikai – toji publika, su kuria galima, o ir reikėtų kalbėti atvirai, mažiau cukruotai. Vaikai iškart pastebi, kai jiems meluojame, ar ką nuo jų slepiame!
– Kas padiktuoja mintį, kaip atrodys knyga, kurią jums patikėta iliustruoti?
– Mano asmeniniame kūrybos procese nėra nei receptų, nei sistemos, tik intuicija. Kurdama iliustracijas knygoms, iki pat pabaigos nesu tikra, koks bus galutinis rezultatas. Kai skaitau tekstą, galvoje kyla vaizdai, vėliau jiems lieka tik suteikti formą. O kad nepabostum sau, formą kaskart stengiesi sukurti naują.
– Kaip į jūsų rankas pateko Gavelis? Kokių patirčių jums atnešė ši knyga?
– Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ į rankas pateko atsitiktinai. Kaip ir visos kitos knygos, beje. Turbūt tai ir yra magija, kad nežinia, kur knygos tave gali nuvesti. „Vilniaus pokerį“ galiu išskirti kaip vieną reikšmingiausių ir didžiausią įtaką man padariusių knygų. Ant mano darbo stalo ji praleido septynerius metus, jos įkvėptos iliustracijos buvo pristatytos užsienyje, sugulė trijose personalinėse parodose Lietuvoje, buvo įvertintos Vytauto Jurkūno vardo premija ir Knygos meno diplomu. Romanas buvo pagrindinė ašis, apie kurią sukosi mano bakalauro bei magistro baigiamieji darbai. Remdamasi Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeriu“ sukūriau ne vieną šimtą iliustracijų, susipažinau su begale žmonių, apkeliavau daug miestų, bei išgirdau be galo daug smagių šūksnių ir kritikos.
– Kaip ilgai knygų personažai gyvena vaizduotėje, ar lengvai pavyksta su jais atsisveikinti?
– Mano galvoje personažai gyvena tiek, kiek jie man yra įdomūs. Kuomet smalsumas baigiasi, baigta ir draugystė su jais. Kartais knygose personažai tokie ryškūs, neįspėjami, kad net ir užvertusi knygą, analizuoji jų poelgius. Vadinasi, padirbėta tikro meistro, unikaliai sugebėjusio sukonstruoti veikėjus ir pasaulį, kuriuo gali patikėti.
Mano asmeniniame kūrybos procese nėra nei receptų, nei sistemos, tik intuicija
– Esate piešusi temines spalvinimo knygas vaikams. Ar spalvinimo knygelės – kitokia specifika?
– Spalvinimo knygos – unikali, vizuali sritis, joje itin retai aptiksi ryškių spalvų, taigi, turi patraukti akį detalėmis. O detalės ir smulkmenos yra tai, ką labiausiai mėgstu. Kurdama edukacinius leidinius, kuriuose vaikus kviečiu spalvinti, stengiuosi paslėpti daug detalių. Iš pirmo žvilgsnio jos nekrenta į akis, pastebėti galima tik atidžiai analizuojant iliustracijas. Spalvinimo knygose vaikas atranda tiesioginį santykį su vaizdu, kurį kuria dailininkas. Vaikystėje pati plačiais mostais su ryškiaspalvėmis priemonėmis piešiau dviračius ir stilingus batus viduryje gražiausių knygų. Galiu pasakyti, kad nesigailiu šitaip dariusi – vaikai ne šiaip sau piešia knygose, juos įkvepia tekstas ar vaizdai, taigi, jie nori kurti patys ir visai nebūtinai – ant kito lapo. Viliuosi kada nors sukurti knygą, kurioje bendraautoriumi kviesiu tapti kiekvieną skaitytoją. Šitaip išpildysiu savo vaikystės svajonę – piešti į knygas.
– Kokia patirtis buvo iliustruoti knygą vaikams? Ypatingą knygą, nuo kurios viskas ir prasideda – „Abėcėlę“?
– Kurti mažiems vaikams, o dar su edukacine potekste, nemenkas iššūkis – taip norisi į vaizdą sutalpinti daug, sukurti veikėjų, daiktų pasaulį. Tačiau tenka save stabdyti, priminti, kad tai nėra saviraiškos konkursas, kad abėcėlė – raidės ir simboliai, kuriuos bando pažinti mažieji skaitytojai. Šios knygos iliustravimas – be galo smagi ir prasminga patirtis. Be to, radau atsakymą į vaikystės klausimą, kodėl vadovėliuose būdavo nupiešta yla? Panašu, nieko kito greta raidės Y nupiešti ir negalime.
– Vaikams rengiate iliustravimo dirbtuves. Ko vaikai nori mokytis ir ko yra svarbu juos išmokyti?
– Esu programos „Vaikų žemė“ kūrybinių vaikų literatūros skaitymų iliustruotoja ir edukatorė. Pristatome šiuolaikinės vaikų literatūros autorių kūrinius, juos analizuojame bei adaptuojame kūrybinėse dirbtuvėse. Siekiame sudominti jaunuosius skaitytojus knygų pasauliu, ieškodami kūrybiškų, originalių formų, vaidindami, rengdami kūrybines užduotis, kartu iliustruodami. Kartais tenka nemenkai paplušėti, kol įkalbini vaikus, kad jie bent jau pamėgintų išklausyti neilgą knygos ištrauką. Kokia laimė, kai besibaigiant dirbtuvėms, mokinys jau spirga ant kėdės iškėlęs ranką ir užduoda gausybę klausimų. Komiksų ir erdvinių iliustracijų dirbtuves vaikams vedu ne tik Vilniuje, bet kitų šalies miestų bibliotekose bei festivaliuose.
– Ar pati nebandėte rašyti?
Mėgstu kartais aš rašyti,
Tik sunku man atsakyti,
Ar tie tekstai, ko verti?
Pakolkas jie – palovy.
Guli ten,
Visi kreivi.
~~ labai kreivi!
– Apie save sakote: esu asmenybė, kuri neplanuoja. Vadinasi, klausti apie planus negalima?
– Šiuo metu turiu tik keletą planų – išeiti pasivaikščioti ir spardyti lapus, kol neprisnigo, perskaityti krūvą knygų, kurios lyg priekaištas guli greta lovos ir sumokėti baudą už perlaikymą bibliotekoje, sukurti eiliuotą paveikslėlių knygą vaikams. Šis planas, beje, galvoje kirba nuo pradinių klasių – mėgstu slapčia, kai niekas negirdi, po nosimi eiliuoti.
– Beje, o kodėl Alice?
– Nes Alisa stebuklų šalyje!
O iš tiesų, todėl, kad gera turėti antrą pasaulį su pseudonimu. Tai – lyg slaptos durys, už kurių tik kūryba, jokių pavardžių, amžiaus, veido. Vaizdai čia svarbiausi, o kūrėjas lieka nematomas.
– Gretos Alice Liekytės mėgstamiausių vaikiškų knygų penketukas:
– Janošas „Panama labai graži“
Donaldas Bissetas „Tigras nori dar“
Macourekas Milošas „Du šimtai senelių”
Roaldas Dahlas „Džeimsas ir milžiniškas persikas“
J.K.Rowling „Haris poteris“
Camilla Mickwitz „Jasonas ir piktoji Vyvi“
Oi, netyčia – šešios, negaliu nei vienos išbraukti! Myliu visas.
Vaikai susitikti su Greta Alice galės literatūros festivalyje „Vaikų knygų sala“. Čia iliustruotoja ves kūrybos dirbtuves pagal savo naujausią knygą „ABC mažiesiems“. Festivalių lankytojų pamėgtoje iliustruotojų foto būdelėje kurs netikėtas apsilankiusiųjų fotografijas.
