Pretekstu pasikalbėti apie budizmą bei įvairių jo mokymų populiarumą Vakaruose paskatino ką tik pasirodęs „Dhammapados“ – bene autoritetingiausio ir sakraliausio kūrinio, kartais vadinamo ankstyvojo theravados budizmo „biblija“ – vertimas į lietuvių kalbą.
Tiesa, pirmą kartą šis kūrinys lietuviškai jau buvo išleistas prieš du dešimtmečius, tačiau dėl keistai susiklosčiusių aplinkybių, ši knyga anuomet buvo beveik neprieinama įsigyti. Ir pačiam ne kartą, lyg kokiais samizdato laikais, teko kopijuoti „Dhammapados“ knygos lapus ir dovanoti juos bičiuliams.
-
Horoskopai, tantrinis seksas ir „Haris Poteris“: kaip ezoterika tapo naujuoju religingumu
-
„Pelninga tartum geras kolūkis“: ar „Šluotos“ humoras padėjo sugriauti sovietų imperiją?
-
Rašytojui S.Parulskiui – 60: „Bent kiek smegenų turinčiam žmogui krizė ir stresas šiame pasaulyje privalomi kaip mokesčiai“
Šiame daugiau nei prieš du tūkstantmečius užrašytame kūrinyje, kaip tiki budistai, yra įamžinti paties Budos žodžiai, pasakyti vienuoliams bei pasauliečiams įvairių susitikimų bei pamokslų metu. Pasak knygos vertėjo A.Beinoriaus, „Dhammapada“ yra išskirtinis žmonijos literatūrinio ir dvasinio paveldo tekstas, kuriame aiškiai ir skaidriai išdėstyti aforizmai apie bendražmogišką etiką ir moralines vertybes.
Tiesa, A.Beinorius pabrėžia, kad šis pali kanonui priklausantis budistinis tekstas mūsų vartotojiškoje bei narcistinėje kultūroje yra savaip nepatogus ir net „pavojingas“, nes kviečia gyventi santūriai, kukliai, bet kartu sąmoningai ir prasmingai.
Apie „Dhammapados“ reikšmę budizme, šio kūrinio išskirtinumą bei kokią įtaką daugiau nei du tūkstantmečius įvairiuose Azijos kraštuose praktikuojama savistaba turi vakarietiškai psichologijai – pokalbis su profesoriumi A.Beinoriumi.
– „Dhammapada“ – šis gan nedidelis 423 posmų tekstas yra laikomas vienu svarbiausiu budizmo kūrinių, kuriame, kaip tikima, sudėti autentiški Budos žodžiai. Kokia yra šio teksto kilmė?
– „Dhammapada“, ar kaip aš verčiu „Mokymo pėdos“ (akivaizdi lingvistinė sąšauka: pada-pėdos), priklauso vadinamajam senajam budistiniam pali kalba užrašytam kanonui. Tradicija byloja, kad iškart po Budos mirties susirinkę artimiausi jo mokiniai pradėjo dalintis tuo, kas ką buvo girdėję ir ką atsimena iš gyvų viešų Budos pamokslų bei individualių pokalbių su įvairaus statuso bei skirtingų problemų genamų žmonių. Tokiu būdu buvo pradėta lipdyti tai, kas netrukus tapo theravados budizmo, ir nūnai paplitusio Pietryčių Azijos kraštuose – Šri Lankoje, Tailande, Laose, Kambodžoje, Mianmare – sakraliausiu kanonu, šventraščiu.
Būtent todėl dauguma šių tekstų pradedami labai reikšminga formule evaṁ me suttam – „taip aš girdėjau...“. Šitaip visos bendruomenės akivaizdoje buvo paliudijama, kad tai, ką konkretus vienuolis pasakoja, jis asmeniškai girdėjo, neišsigalvojo.
Ankstyvojoje budistų bendruomenėje buvo daug vienuolių, kurie buvo kilę iš elitinio brahmanų luomo. Tūkstančius metų savo atmintyje jie nešiojo ir žodinės perdavos būdu saugojo vedas – senąją indoarijų religinę tradiciją. Tikėtina, kad šiems fenomenalios atminties vienuoliams kaip tik buvo perduoda saugoti ir Budos žodžius.
Keturis šimtmečius šis mokymas keliavo iš lūpų į lūpas ir tik erų sandūroje jis buvo užrašytas. Taip ilgainiui ir buvo suformuotas ankstyvasis pali kanonas, skaičiuojantis jau daugiau nei du tūkstantmečius. Tad šis vertimas į lietuvių kalbą svarbus ir tuo, jog leidžia pajusti, kaip ir kuo gyveno budistinė Indijos bendruomenė prieš šitiek metų, prisiliesti prie ano meto kultūrinio konteksto!
– Neretai nutinka, kad atsivertus senovės Rytų išminties tekstus, tarkime, Laozi, „Upanišadas“, „Bhagavatgytą“, susiduri su sunkiai suvokiama terminija, kalbėjimo būdu ar kontekstais, kurie be specialaus pasirengimo, išmanymo yra gan sunkiai perskaitomi. Tuo tarpu „Dhammapada“ parašyta aiškia, suprantama kalba, kurios pagrindas yra ne sudėtinga filosofija, bet gyvenimo konkretybė. Su kuo tai yra susiję?
– Išties, „Dhammapadoje“ nėra sudėtingos, sofistikuotos budistinės filosofijos. Tai skaidraus, didaktinio, pamokomojo pobūdžio aforizmų rinkinys. Dėl lengvai ir suprantamai išdėstytų moralinių pamokymų ši knyga neretai vadinama „budizmo biblija“. Tiesa, čia būtina pabrėžti, kad budizmo tradicijoje kokio nors vieno teksto, kuris būtų bendras visoms tradicijoms ir ant kurio galėtum teisme prisiekti uždėjęs ranką – nėra.
Šio teksto pagrindą sudaro posmai apie etiką ir bendražmogiškas moralines vertybes. Būtent tai ir lemia „Dhammapados“ populiarumą tarp įvairių kultūrų ir net skirtingas religijas išpažįstančių žmonių. Skaitydamas šį kūrinį nesijauti kaip nors indoktrinuojamas į budizmą ar kitonišką vertybinę, religinę pasaulėžiūrą.
Svarbu suprasti ir tai, kad daugelis ankstyvųjų budistinių tekstų prieš 2500 metų užgimė brahmaniškame kontekste, tad nori nenori sugėrė savyje šios kultūros mitus, padavimus, pasakas, savitus frazeologizmus, poetinės išraiškos formas ir visą tai susiejo su budistine pasaulėžiūra. „Dhammapada“ yra puikus tokios panindiškos literatūrinės integracijos, bemaž prieš 2500 metų, pavyzdys.
Teksto pagrindą sudaro posmai apie etiką ir bendražmogiškas moralines vertybes. Būtent tai ir lemia „Dhammapados“ populiarumą tarp įvairių kultūrų ir net skirtingas religijas išpažįstančių žmonių.
Štai, pavyzdžiui, skyrelis „Kas yra brahmanas“: „Tą brahmanu aš vadinu, kurio netrikdo aistros, susitelkusio, kuris įveikęs troškimus ramiai atlieka savo darbą“. Šiame posme nėra atvirai neigiama kastų sistema, kurios budizmas iš esmės nepripažįsta, bet apeliuojama į tai, kad tikroji brahmanystė – visuomenės elitas – yra nulemta ne formalaus luominio gimimo, ar kokio nors subjektyvaus savęs vertinimo, bet asmeninių konkretaus žmogaus savybių, jo gyvenimo būdo.
Tačiau svarbu neužmiršti, kad budizmo tikslas yra ne tik, ar ne tiek, tam tikrų dorinių savybių puoselėjimas ir atsklaida, bet kentėjimus, egzistencines frustracijas lemiančio atgimimo grandinės nutraukimas, sustabdymas, kitaip tariant, siekis daugiau nebeatgimti. Tai Buda padarė ir būtent tai yra budizmo „geroji žinia“, kuri skirta kiekvienam žmogui, nepaisant to, koks yra jo išsilavinimas, patirtis, sukauptos žinios.
O tarp ankstyvajam kanonui priskiriamų kūrinių esama ir labai sudėtingų tekstų, kurie analizuoja būties struktūrą, aprašo įvairius kosmologinius aspektus, klasifikuoja sąmonės sąrangą, sutelktumo pakopas ar pateikia loginių samprotavimų, debatų modelius ir t.t. Šitokie tekstai yra skirti saviems, tai yra „profesionaliems medituotojams“, vienuoliams.
Taip pat esama ir gerokai „lengvesnių“ tekstų, skirtų visiems, kurių skaitymui nebūtinas išankstinis pasiruošimas, sudėtingos ir provokatyvios budistinės filosofijos išmanymas. Juose vaizdingai kalbama apie gyvenimišką konkretybę – laimę ir kančią, dorą ir blogį, kvailius ir išminčius, malonumą ir skausmą, gerus bei blogus ketinimus ir kitus panašius dalykus. Būtent apie tai kalbama ir „Dhammapadoje“.
– Tačiau pats Buda, kaip minite knygos pratarmėje, savo mokinius ragino nesikliauti tuo, ką girdi, netikėti šventraščiais nei jokiomis dogmomis. Tad kaip galima skaityti šiuos „autentiškus“ Budos žodžius?
– Žinoma, tenka pripažinti, kad visų šių tekstų, viso pali kanono pats Buda nematė, neskaitė ir jo neaprobavo. Juk nė vienas mokslininkas negalėtų patvirtinti, kad bent vienas visame pali kanone užrašytas žodis tikrai yra autentiškai ištartas paties Budos.
Šis paties minimas „nepasitikėjimas“ šventraščiais, autoritetais ir dogmomis yra siejamas su vadinama „Kalama sutta“ (čia sutta – pamokslas). Joje pasakojama apie tai, kaip į vieną kaimelį, vadinamą Kalama, atvyko Buda su savo mokiniais. Išvydę mokytoją kaimelio gyventojai griebėsi už galvos, nes, kaip netrukus paaiškėjo, pro juos kasdien keliavo nesibaigiantis srautas visokio plauko jogų, gurų, sadhų (šventųjų) ir kiekvienas jų aiškino, kaip reikia gyventi, skleidė savo tiesas. Kaimelio gyventojams nuo visų skirtingų mokymų galvose pasidarė visiškas jovalas, todėl kiekvienas naujas jų kaime pasirodantis mokytojas jiems kėlė tik naują įtampą.
Aš tai nusakyčiau kaip „budistinę empiriką“ – žmogus kviečiamas ne prisirišti prie doktrinų ir dogmų, bet atsispirti nuo asmeninės savo paties gyvenimo patirties, ja vadovautis ir kliautis.
Tuomet Buda pasakė: sėskitės ir paklausykite, ką pasakysiu. Kaimelio gyventojai, matyt, nors ir sukandę dantis, tačiau prisėdo. Ir tuomet Buda pasakė pamokslą, kurio esminė mintis tokia: netikėkite niekuo – nei šventraščiais, nei guru, teigiančiais, kad yra nušvitę, nei dvasių įkvėpimais, nei jokiais mokytojais, kurie jums žada išsigelbėjimą, anei dogmomis ar dieviškais apreiškimais. Netikėkite niekuo, jei jūsų asmeninė patirtis to nepatvirtina. Ir čia pat Buda pratęsia: tačiau tikėkite šventraščiais, guru, dvasių įkvėpimais, dogmomis ir t.t, jei visa tai atliepia jūsų patirtį ir esate įsitikinę, kad tai, kas sakoma, jums yra prasminga, o tada tuo atkakliai vadovaukitės.
Taigi šitaip Buda tiesiogiai neatmeta jokių tekstų ar mokymų, tačiau konstruoja labai pragmatišką santykį su kiekvieno teksto idėjomis bei mokymų turiniu. Aš tai nusakyčiau kaip „budistinę empiriką“ – žmogus kviečiamas ne prisirišti prie doktrinų ir dogmų, bet atsispirti nuo asmeninės savo paties gyvenimo patirties, ja vadovautis ir kliautis.
Būtent tokia yra ir „Dhammapados“ išmintis. Štai, kad ir toks posmas: „Jei tau pavyks sutikti išminčių, kuris parodys ir supeiks tavo ydas, juo sek, tarsi parodžiusiu tau lobį – juk ne blogiau, o tik geriau bus tam, kas tokiu seks.“ Šiame fragmente nėra jokio tapatybės konflikto – juk tai prasmingi, aiškūs, tikslūs ir suprantami žodžiai, kuriais pabrėžiama tobulėjimo, augimo, žmogiškų ydų atsikratymo svarba. Ar gi tai nėra bendra visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų etninės tapatybės, vietinės kultūros, religijos ar socialinės padėties?
– Įdomu tai, kad esama mokslininkų, kurie kalbėdami apie galimas budizmo įtakas ankstyvajai krikščionybei bei sąsajas su Naujojo Testamento idėjomis, pirmiausia kaip tik ir mini būtent „Dhammapadą“. Kuo remiasi tokios prielaidos?
– Kalbėti apie istorinius krikščionybės ir budizmo ryšius yra gan keblu. Juk kai atsiranda krikščionybė, budizmas bemaž penkis amžius jau yra paplitęs ir įsitvirtinęs nemažoje Indijos dalyje, taip pat jau žengia į Pietryčių Azijos šalis: Kiniją, Centrinę Aziją, Baktrijos regioną – dabartinę Pakistano teritoriją.
Dar užkariautojo Aleksandro Makedoniečio žygių metu (4 a. pr. m. e.) vyko pirmosios pažintys su Indijos išminčiais, arba, gymnasofistais – taip jie buvo vadinami anuomet. Taip pat egzistavo ir prekybiniai ryšiai tarp senovės Graikijos ir Indijos – tai liudija šiame krašte atrandamos graikiškos ir romėniškos monetos. Visi šie tarpusavio regioniniai ryšiai buvo plėtojami dar gerokai iki krikščionybės užgimimo. Ir jau tada Vakarų žmonės sužino ir apie budizmą.
Vis dėlto, tvirtinti, kad budizmas darė kokią nors tiesioginę įtaką krikščionybės doktrinoms būtų labai sudėtinga. Taip, ne vienas mokslininkas lygino ir rado tam tikrų panašumų tarp stebuklinių Jėzaus ir Budos gimimo versijų. Lygiai taip pat galima vesti paraleles ir tarp šių dviejų asmenybių puoselėtų bendražmogiškų vertybių, kurios tarpusavyje akivaizdžiai susišaukia.
Tarkime, mahajanos budizmo tradicija iškelia bodhisatvos – asmens, siekiančio nušvitimo vardan visos žmonijos išgelbėjimo, pasišventimo kitiems – idealą. Žvelgiant iš budistinės perspektyvos, Jėzaus paveikslas, kuris yra tapomas tiek kanoniniuose, tiek nekanoniniuose tekstuose, evangelijose, puikiai atitinka šį idealą per aukos, pasiaukojimo sampratą.
Budizmas gali būti vertinamas ir kaip iššūkis, savotiška provokacija nusistovėjusiems Vakaruose krikščioniškiems religingumo ir moralumo įvaizdžiams.
Tad, šiuo atveju, istorinis ir mitinis Jėzus gali būti vadinamas bodhisatva Jėzumi. Aišku, fundamentali šio sugretinimo riba – tai atpirkimo ir išganymo doktrina, kurios budizme nėra. Budizme kiekvienas žmogus pats asmeniškai, o ne kito malonės dėka, turi išgyventi savo veiksmų karmines pasekmes.
Tačiau budizmas gali būti vertinamas ir kaip iššūkis, savotiška provokacija nusistovėjusiems Vakaruose krikščioniškiems religingumo ir moralumo įvaizdžiams. Prisiminkime kad ir garsųjį F.Dostojevskio teiginį „jei Dievo nėra – viskas leistina“. Būtent budizmas teigia priešingai, kad tikras moralumas ir dora įmanomi tik be iliuzinių Dievo ir individualios sielos vaizdinių. Taip, budizmas yra itin archajiška ateizmo forma.
Svarbu ir tai, kad „Dhammapadoje“ pirmą kartą aptinkamas vienuoliško bendrabuvio tradicijos užgimimas. Juk tuo metu krikščionybės dar nebuvo, žydų rabinai turėjo šeimas, Kinijos daosai gyveno pavieniui atsiskyrėliškai, kaip ir brahmanizmo tradicijos klajokliai asketai Indijoje. Būtent su budizmu užgimsta vienuolystė kaip bendruomeninis, institucinis reiškinys, kuris gerokai vėliau susiformuos ir krikščionybėje.
Tad krikščionybės ir budizmo gretinimą tiksliausia būtų įvardyti kaip šiuolaikines komparatyvistines pratybas, kurios vargu ar turi daug istorinio pagrindo. Todėl ir žinomą legendą apie tai, kad savo mokinystės metais Jėzus buvo nuvykęs į Indiją, kur iš vietinių jogų sėmėsi išminties, reikėtų vertinti atsargiai.
– Koks yra „Dhammapados“ žmogaus idealas ir kokie pamatiniai budizmo principai atskleidžiami šiame tekste?
– Čia galima įžvelgti du idealaus žmogaus modelius, kurie koegzistuoja greta. Pirmasis – tai „profesionalūs medituotojai“, vienuolių bendruomenės nariai. Kreipdamasis į juos Buda kalba apie savo aistrų sutramdymą, savęs pažinimą, sąmonės sutelktumą, budrumą ar kasdienį dėmesingumą bei pasiaukojimą. Tai disciplina grindžiamų individo savybių paletė, kuri būtina žmogui, gyvenančiam vienuolių bendruomenėje.
Kreipdamasis į vienuolius Buda kalba apie savo aistrų sutramdymą, savęs pažinimą, sąmonės sutelktumą, budrumą ar kasdienį dėmesingumą bei pasiaukojimą.
Šalia egzistuoja ir kitas modelis. Jame kalbama apie pasauliečius – „neprofesionalius medituotojus“ – ir būdus, kaip jie galėtų doriau, vertingiau ir sąžiningiau gyventi šeimoje, visuomenėje, pasaulyje. Kaip turėtų puoselėti vidinę motyvaciją, dorą, dosnumą ir atjautą.
Žinoma, tarp šių dviejų polių esama daug bendro, tačiau vienuoliškam gyvenimui keliami reikalavimai yra gerokai griežtesni ir, pirmiausia, grindžiami disciplinuotomis meditacinėmis, sąmonės lavinimo pratybomis, nors kraštutinę askezę, kurią pats Buda buvo išbandęs, jis pasmerkė ir budizmas jos nepalaiko.
Beje, jau po kelių amžių takoskyra tarp pasauliečių ir vienuolių gyvenimo būdo iš esmės sumenko. Tai nulėmė įsigalėjusi mahajanos – „plataus kelio“ – budistinė perspektyva. Anot jos, visiškai nesvarbu kokiam socialiniam sluoksniui žmogus priklauso: tiek vienuoliai, tiek ir bet kurio statuso pasauliečiai, visi gali sėkmingai siekti to paties tikslo – galutinai nutraukti atgimimų grandinę.
– Susidomėjimas budizmu Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Vakarų kraštų, šiandien taip pat auga – atsiranda naujų bendruomenių, naujų meditacijos centrų, savo mokymus veda įvairių tradicijų mokytojai. Kaip vertinate šį reiškinį?
– Šiandien pasaulis yra tapęs globaliu, tad natūraliai įvairios idėjos, religinės koncepcijos, filosofijos bei konkrečios praktikos keliauja iš vieno krašto į kitą neaplenkdamos ir Lietuvos.
Į Lietuvą budizmas atkeliavo dar giliu sovietmečiu, kai pirmieji lietuviai per Buriatiją ir jos mokytojus, pirmiausia žymų disidentą, bene 35 metus praleidusi lageriuose, Bidja Dandaroną, susipažino su tibetietiško budizmo praktikomis. Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje jau gyvavo kelios pogrindinės tibetietiško budizmo bendruomenės.
Griuvus Sovietų Sąjungai ir atsivėrus sienoms, žmonės ėmė ieškoti įvairių alternatyvų sovietinei ideologijai, tad čia atsivėrė itin plati skirtingų religijų ir praktikų gama. Tarp jų, be abejo, buvo ir įvairios budizmo tradicijos.
Šiandien Lietuvoje gyvuoja bent keliolika oficialiai registruotų tibetietiško budizmo bendruomenių ar mokyklų, taip pat galima rasti savitų japoniško bei korėjietiško budizmo sekėjų grupių. Ne vienas jų yra priėmęs vienuolystės įžadus Korėjoje, Japonijoje ar Mianmare. Ne taip seniai šalia Klaipėdos įsikūrė ir pirmoji theravadiško budizmo bendruomenė, kurią įsteigė iš Mianmaro grįžusi lietuvė vienuolė Ayya Piya Dassi, kuri yra baigusi ir budistinį universitetą ir išmokusi tą pačią sakralią pali kalbą, kuria užrašyta „Dhammapada“.
Manau, kad šiandien budizmo populiarumas susijęs ne tiek su doktrinų ir dogmų paieška, kiek konkrečių metodų, padedančių tvarkytis su savo troškimais ir aistromis, praktika. Tačiau man atrodo, kad didžiausia budizmo sklaida Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, šiandien vyksta ne per konfesines bendruomenes ar religines grupes, bet per psichologiją.
Užtenka pažvelgti koks didžiulis yra mindfulness, dėmesingumo ar budrumo praktikų bumas Lietuvoje. Sakyčiau, kad šiuo metu akivaizdžios dvi susijusios tendencijos: Azijos budizmo psichologizavimas Vakaruose ir psichologijos budifikavimas, tai yra budizmo praktikos elementų ir priemonių integravimas į psichologiją.
Nemanau, kad budistinės meditacijos panaudojimas terapijoje ar individualios lavybos kontekste yra kažkoks blogis.
Bet aš nemanau, kad budistinės meditacijos panaudojimas terapijoje ar individualios lavybos kontekste yra kažkoks blogis. Juk tai tikrai nereiškia, kad eidamas pas psichiatrą arba užsiimdamas dėmesingumo lavinimu žmogus praranda savo kultūrinę tapatybę. Kita vertus, jis juk ir nevadina savęs budistu, nors iš esmės užsiima tuo, kas kelis tūkstantmečius yra puoselėjama įvairiuose Azijos kraštuose.
Lygiai taip pat ir retas žmogus skaitantis „Dhammapadą“ save tapatina ar turėtų tapatinti su budizmu. Juk jei tekstas žmogų įkvepia, jį motyvuoja, pakviečia naujai, atsakingai pažvelgti į save ir savo gyvenimą – tai jau yra labai vertinga. Juk apskritai apie šį kūrinį kalbame kaip reikšmingą žmonijos pasaulinės literatūros dalį, unikalų paveldą.
– Tačiau ar šiais hedonistiniais laikais daugelis „Dhammapados“ žodžių nėra lyg rakštis šioje „nesibaigiančioje“ malonumų šventėje?
– Tai išties labai taiklus pastebėjimas. „Dhammapada“ – labai nepatogus, nenaudingas ir net savaip „pavojingas“ tekstas. Juk šiandien visais įmanomais kanalais mes esame nuolatos raginami pirkti, vartoti, mėgautis ir visaip save demonstruoti, liudyti pasauliui. Sakyčiau, vyrauja visuotinis narcisizmo kultas. Tuo tarpu šis kūrinys kviečia gyventi santūriai, kukliai, bet sąmoningai ir prasmingai.
Žinoma, „Dhammapada“ nėra skirta masiniam vartojimui, kaip ir kiti sakralūs bet kurios tradicijos tekstai. Tačiau ji bus labai vertinga tiems, kurie šiame rėksmingame pramogų pasaulyje ieško gyvenimo prasmės ir bando patys sau tapti sala, šviesuliu.
Būtent tai viename iš paskutinių savo pamokslų ir skatino Buda, sakydamas: „Būkite patys sau šviesuliu“. Juk tokiu būdu švieti ne tik sau, bet kartu padedi ir kitiems, o tai yra ir vienas svarbiausiu budizmo siekinių.
„Dhammapada“ – labai nepatogus, nenaudingas ir net savaip „pavojingas“ tekstas.
– Ar turite kitų svajonių, o gal ir planų, ką iš kertinių budizmo literatūros kūrinių norėtumėte išversti į lietuvių kalbą?
– Seniai esu išvertęs 7–8 amžių Indijos mąstytojo Šantidevos svarbią filosofinę poemą „Įžengimas į nušvitimo kelią“ ar tiesiog „Bodhisatvos kelio vadovas“. Tai vienas reikšmingiausių sanskrito poetikos ir budistinės filosofijos kūrinių. Nedidelę dalį ištraukų esu publikavęs keliuose kultūriniuose Lietuvos leidiniuose. Seniai esu parengęs ir jogos klasikos veikalo „Jogos sūtros“ vertimą.
Svajoju ir apie paskutinio Budos pamokslo vertimą. Šis prozos tekstas svarbus tuo, kad tai paskutiniai Budos žodžiai, paskutiniai pamokymai, galima sakyti – jo priešmirtinis testamentas. Deja, pali kalba, kuri priskiriama prie senųjų, ankstyvųjų prakritų, t.y. vietinių, liaudiškų Indijos dialektų, nėra žinoma Lietuvoje, nors man pačiam jos pramokus dar bene 2000 metais Indijoje, teko trumpai dėstyti ir Vilniaus universtete.
Tad svajonių ir planų netrūksta, tačiau didžiausia problema yra laikas. Sudėtinga lakstant tarp paskaitų, mokslinių konferencijų bei kitų kasdienių darbinių reikalų bei įsipareigojimų atrasti ramaus laiko susitelkti vertimams. Juk vertimui ir redagavimui būtina atsidėti. Priešokiais čia nieko doro nenuveiksi. Viliuosi, kad anksčiau ar vėliau šiai mano itin branginamai veiklai pavyks atrasti daugiau laiko.
