Dabar šios knygos tiražas Indonezijoje kartojamas mažiausiai du kartus per metus. Netikėtas populiarumas autorių apdovanojo ne tik skaitytojų dėmesiu, bet ir suteikė galimybę trejus metus atsidėti kūrybai ir kitai mėgstamai veiklai. Gegužės mėnesį, Indonezijos musulmonams švenčiant ramadaną, Eka rado laiko susitikti prie jūros, gimtajame mieste Pandangarane, ir pasikalbėti.
– Eka, papasakokite, kaip atrodė jūsų vaikystė?
– Kai buvau vaikas, gal dešimties, mėgdavau ateitį į paplūdimį, nuo mūsų namų iki jūros – gal penkios minutės. Su draugais, tėvu ar vienu iš brolių ateidavom čia pasimaudyti. Tais laikais, pamenu, jūroje dar būdavo gausybė žvejų, tačiau dabar jų jau nebematyti. Mes padėdavome jiems traukti tinklus, o jie už pagalbą atsimokėdavo žuvimi, vėliau mama namuose tą žuvį paruošdavo. Laisvalaikiu mėgau skaityti. Mano tėtis turėjo mažą bibliotekėlę, skolindavo knygas žmonėms. Vėliau radau nedidelę biblioteką mieste, tai prilygo lobio radyboms – tyli, rami vieta, kur galėjau leisti laiką. Arba, būdavo, pasiimu knygą ir atbėgu čia, visai netoli, į kakavos plantaciją, kurios, deja, jau nebėra, ir skaitau.
– Ką prisimenate iš savo šeimos gyvenimo?
– Tėtis klausydavosi „Led Zeppelin“, kartais indonezietiško roko, tokių grupių kaip „Koes Plus“, „The Mercyʼs“. Nemanau, kad tai, ko jis klausė, buvo kažkas išskirtinio. Tiesa, kokią įtaką toji muzika jam darė, taip niekada ir nepaklausiau. Kaip kad niekad nepaklausiau, kaip nutiko, jog imamas klausosi vakarietiškos muzikos. Tai liko balta dėmė. Senelis mane supažindino su 8-ojo dešimtmečio muzikos grupėmis, tokiomis kaip, pavyzdžiui, „Genesis“. Paauglystėje klausydavausi 10-ojo dešimtmečio muzikos, pamenu, lankydamasis draugų namuose pirmą kartą išgirdau „The Rolling Stones“. Dabar klausau Vakarų ir Indonezijos popmuzikos.
– Skaitant knygą „Grožis lyg žaizda“ susidarė įspūdis, kad jūs esate labai geras pasakotojas. Iš ko mokėtės?
Daugiau nei prieš dvidešimt metų šiose apylinkėse tikrai nebuvo ką veikti, tad tų pasakojimų klausydavosi visi. Jie suburdavo žmones draugėn.
– Kaime turėjome pasakotoją, kuri sekdavo mums, vaikams, įvairiausias istorijas. Jų klausydavomės dažniausiai pavakarę, susirinkę kurios nors vienos šeimos namuose. Tos moters pasakojimo maniera, manau, padarė man įtaką. Bet ne tik tai. Mėgau klausytis ir radijo dramų. Jų pasakojimo būdas nebuvo lengvas – dažniausiai girdėdavome ilgas epines istorijas. Daugiau nei prieš dvidešimt metų šiose apylinkėse tikrai nebuvo ką veikti, tad tų pasakojimų klausydavosi visi. Jie suburdavo žmones draugėn.
– Ar tradicija kaime turėti savo pasakotoją vis dar egzistuoja?
– Manau, kad jau nebe. Man neteko apie tai girdėti, bet kadangi jau ilgus metus gyvenu mieste, esu praradęs ryšį su kaimu.
– Tapote miesto žmogumi?
– Dabar jaučiuosi labiau Džakartos gyventoju. Tad, greičiausiai, taip, esu miesto žmogus.
– Neliūdna?
– Žinote, man patinka tyrinėti, galėčiau gyventi visur. Jei dėl kokių nors priežasčių tektų apsigyventi kaime – taip ir padaryčiau. Kliaujuosi požiūriu, jog kad ir kur būčiau – visur bus gerai.
– Jūs esate musulmonas, štai ir šiandien, ramadano dieną, negeriate kokoso vandens kartu su manimi, laikotės pasninko. Koks jūsų santykis su Dievu, ar meldžiatės penkis kartus per dieną?
– Vienintelė religinė praktika, kuria užsiimu, yra pasninkas. Labiausiai todėl, kad tai puiki proga kurį laiką pasilaikyti dietos ir nepriaugti svorio. Aš beveik niekada neinu į mečetę. Mano požiūris į Dievą labai paprastas: jis galbūt yra arba jo nėra. Atsakymas: aš nežinau. Aš ne ateistas. Matot, ateistai tiki, kad Dievo nėra. Bet aš nesu tuo tikras.
– Pakalbėkime apie jūsų romaną. Ne viename interviu minėjote, kad „Grožis lyg žaizda“ – tai knyga ne tik apie Indonezijos istoriją, bet ir pasakojimas apie vaiduoklius. Norėčiau paklausti kito dalyko, ar jūs tikite prietarais? Nemažai jų yra ir romane.
– Kai kuriais tikiu, kai kuriais ne. Mano manymu, yra tokių prietarų, kurie buvo sukurti tik vaikams gąsdinti ar paauklėti, kad jie nedarytų to, kas neleistina. Na, bet kartu man, kaip rašytojui, svarbu, kokį jausmą prietarai, vaiduokliai ar Dievas sukelia. Mat dalykai, kurių nepažįstame ar nežinome, dažniausiai mus gąsdina. Ir net mokslas kai kada negali jų paaiškinti.
Visi mano romanai, visi pasakojimai yra politiniai, kartais tai pateikiu labai tiesmukai, kartais pasitelkdamas simbolius.
– Ar „Grožis lyg žaizda“ yra romanas ir apie politiką?
– Visi mano romanai, visi pasakojimai yra politiniai, kartais tai pateikiu labai tiesmukai, kartais pasitelkdamas simbolius. Pasaulyje visuomet esama struktūros – vieni viršesni už kitus, vieni valdo, kiti paklūsta.
– Kai susitinkate su indoneziečiais skaitytojais, ko jie jūsų teiraujasi?
– Ironiška, bet Indonezijoje skaitytojai manęs apie politiką neklausia. Dažniausiai jie teiraujasi apie rašymo subtilybes, kas mane įkvepia. Bet niekada neužduoda klausimų apie mūsų šalies istoriją.
– O kokius klausimus jums užduoda skaitytojai užsienyje, kuo jie domisi?
– Na, tai visiškai kitokie klausimai. Dažnai būna politiniai, jie teiraujasi mano nuomones apie moteris valdžioje, apie nelygybę, skurdą.
– Man atrodo, kaip rašytojas jūs populiaresnis užsienyje nei gimtinėje?
– Jei lygintume skaičius, kiek parduota mano knygų anglų kalba ir indoneziečių, tai anglų kalba parduotų knygų tiražas greičiausiai yra didesnis. Nuo 2012 metų, kai „Grožis lyg žaizda“ buvo išleista angliškai ir sėkmingai pasirodė JAV ir Didžiojoje Britanijoje, jos populiarumas Indonezijoje irgi pakilo – dabar mano leidėjas šios knygos tiražą kartoja du arba tris kartus per metus. Iki dabar knygos „Grožis lyg žaizda“ Indonezijoje yra parduota 40 000 egzempliorių tiražu.
– Jūsų populiarumas kyla, ar ne?
– Na, taip, dabar mano knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų.
– Bet kaip paaiškintumėte tą populiarumą užsienyje?
– Net nežinau. Negalėčiau to paaiškinti. Vietiniai kritikai kalbėdami apie mano knygas, dažniausiai mini stilių, literatūrinius dalykus ir visiškai nerodo dėmesio temoms, kurias iššaukia kūrinio turinys. O apžvalgininkai iš Vakarų – labiausiai amerikiečiai ir australai – didžiausią dėmesį skiria būtent tam.
– Pavyksta pragyventi iš to, ką uždirbate kaip rašytojas?
– Pastaruosius trejus metus pavyko. Mano knygos buvo verčiamos į daugybę įvairių kalbų, tad radau laiko skaityti ar kitiems mėgstamiems darbams. Yra tekę rašyti televizijos serialų scenarijus – už tokį darbą moka gerus pinigus, bet reikia dirbti intensyviai, nes serialas numatytas, pavyzdžiui, šešiems mėnesiams.
– Ar jūsų šeima skaito jūsų knygas?
– Mano mama mėgsta žiūrėti serialus, būna, kad atpažįsta mano sukurtą istoriją. Bet mano knygų ji nėra skaičiusi. Tėtis jau miręs, bet, rodos, jis neperskaitė mano pirmosios knygos. Broliai ir sesės skaitė mano knygas, bet jie niekada nekalbėjo apie jas su manimi.
– Kuo dabar užsiimate, ar dar rašote?
– Nieko nerašiau beveik dvejus metus. Šiais metais bandžiau rašyti šį tą naujo, dar nepabaigiau, bet tikiuosi, kad kitąmet pavyks pabaigti. Tokią viltį puoselėju nuolat, galiausiai tai nusikelia dar kuriam laikui. Bus matyti.