– Kaip gimė mintis, kad reikėtų interaktyvios knygos jaunimui apie Čiunę Sugiharą?
– Nuo 2009 metų organizavome festivalį „nowJapan“ ir nuolatos dirbdavome su ambasadomis ir institucijomis, Sugiharos tema visuomet šmėžuodavo netoliese, matydavome, kad visi pasitempdavo, kai jis būdavo pristatomas. Bet mes numanėme, kad toks oficialus požiūris gali būti neįdomus festivalio lankytojui. 2014 metais į festivalį pakvietėme vienintelį gyvą Sugiharos sūnų Nobukį Sugiharą. Atsiskraidinome jį su šeima į Lietuvą. Kilo didžiulis ažiotažas žiniasklaidoje, patekome į visus leidinius ir kanalus, netgi derėjomės su „Panorama“, kad, kalbėdami apie Sugiharos vizitą, būtinai minėtų mūsų festivalį. Žodžiu, Sugiharos sūnaus atvykimas sukėlė daug triukšmo, bet lankytojams jis nerūpėjo. Taip gimė idėja Sugiharos istoriją pristatyti kitaip, įdomiau.
– Ką apie tėvą iš to laiko, kai gyveno Lietuvoje, pasakojo Nobukis?
– Nobukis pasakojo, kaip tėvas nuo šeimos slėpdavo daugybę detalių, „sužaidybindavo“ keliones, per kurias šnipinėdavo. Visi tie piknikai, kuriuose jie dalyvaudavo, iš tiesų turėdavo pragmatinių tikslų. Sūnus mums pasakojo apie tėviškąją Sugiharos pusę. Supratome, kad viešajame diplomato paveiksle viskas per daug oficialu.
– Ir tada šovė mintis jį sužmoginti?
– Taip, Sugiharos tema įdomi, bet pristatymo forma konservatyvi, tarsi užmarinuota diplomatų burbule, jaunam žmogui neįdomi. Tuo metu intensyviai dirbau su naujųjų medijų projektais ir stebėdavau fenomenus ir kitoje spektro pusėje: graži forma be turinio, paviliojanti žiūrovus, kurie gali išstovėti esant –15 laipsnių šalčiui, laukdami kalėdinės pasakos projekcijų ant sienos. Taigi po truputėlį pradėjo jungtis mintys, kad išmanų jaunimą pasieksime tik išmaniai. Svarstėme, ko reikia Sugiharos istorijai, kad ji galėtų patekti į jų akiratį. Sugiharos tema jau savaime yra įdomi, bet jai reikia naujos formos, sumanėme įdėti į pasakojimą „Dievo pirštą“ – skaitytojo pasirinkimus, lemiančius tolesnę veikėjų gyvenimo liniją.
– Kaip supratau, prie šios knygos atsiradimo aplinkybių prisidėjo ir karantinas?
– Iš pradžių rašėme įvairias paraiškas, nė vienos nelaimėjome. Lankėmės fonduose asmeniškai, aiškinome apie interaktyvią knygą, bet gaudavome atsakymą, kad idėja netinkama arba fondai neperkanda, kodėl pdf‘as tiek kainuoja. Suprasdavome, kad nelengva aiškinti apie skaitmeninį produktą, su kuriuo žmonės nėra susidūrę ir galbūt nenori susidurti. Kai prasidėjo pandemija, žodis „skaitmenizavimas“ tapo prioritetiniu kiekvienoje srityje. Tad pagaliau gavome pradinę lėšų injekciją.
– Ar greitai suradote knygos rašytoją Agnę Žagrakalytę?
– Kadangi nesame leidykla, nežinojome rašytojų pasaulio peripetijų, koks ilgas kelias turi būti nueitas, kad aplankytų sėkmė (ir kas gi ta sėkmė). Bendravome su keliais rašytojais, bet kai susipažinome su Agne, apėmė neįtikėtinas džiaugsmas, nes supratome, kad čia yra JI.
– Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent japonų iliustratorių Kohyo Ikeshita?
– Iš anksto žinojome, kad norime, jog šis kūrinys būtų tarptautinis. Ir tai tapo tikriausiai pirmąja, išliekančią vertę turinčia literatūrine Lietuvos ir Japonijos koprodukcija.
Kurį laiką ieškojome iliustratoriaus, buvome atradę kelis tinkamus pagal stilių, bet jie pasirodė arba per brangūs, arba užimti. Mano brolis Japonijoje valdo kūrėjų talentų agentūrą „Yuichi Kawakami“, esame su juo įgyvendinę gal septynias iniciatyvas. Kaskart stebiuosi, kodėl jis vis dar dirba, nes lietuviški honorarai neprilygsta japoniškiems. Kawakami patikėjo idėja ir, mano nuostabai, pasiūlė net keletą kandidatų. Pasirinkome Kohyo Ikeshita, atlikome stiliaus testus ir viskas tiko.
Agnė parašydavo skyrių, kurį mes jau būdavome apsitarę. Tuomet kur tekste bus interakcijos, tardavomės su programuotojais dėl techninių galimybių, o visa kita palikdavome iliustratoriui. Taip dirbdami pastebėjome, kad sukurtos iliustracijos yra stipriai į šoną: iliustratorius neišmano Lietuvos architektūros ar aprangos laikmečių, kitų buities detalių, tad atsirasdavo ir kurioziškų vizualių sprendimų. Dėl to atsirado didžiulis archyvas – jam rodydavome nuotraukose, kaip turi atrodyti, tarkime, Telšių ješiva, kaip veikėjai turi būti apsirengę, patys ieškodavome žydus plukdžiusių laivų nuotraukų. Tuomet jam kur kas lengviau ėjosi kurti. Kadangi mes abu su Agne smulkmeniški, galėdavome ilgiausiai prasiginčyti ar ant tvoros tupės žvirbliai, ar zylės. O paskui prasidėjo programavimas, knygą kūrė kelios programuotojų įmonės. Galiausiai knyga išvydo šviesą dvi dienos po karo Ukrainoje pradžios.
– Pačiu nedėkingiausiu laiku knygai pristatyti. Kaip manai, ar vykstantis karas gali prisidėti prie „Kilniųjų sukčių“ aktualumo, įgauti papildomų prasmių?
– Viena vertus, galbūt karo aktualijos prisideda prie knygos žinomumo, nes galime pasiūlyti skaityti knygas ir labiau susipažinti su karo tematika. Kita vertus, vykstantis karas mus labiau nukreipia į veiksmus, telkimąsi, aukojimą, savo laiko skyrimą savanoriškoms veikloms. Nesu įsitikinęs, kad jis nuveda į mūsų kūrinio svetainę, tačiau pats kūrinys gali suaktyvinti norą prisidėti, suvokimą, kad ir tu turi atsakomybę visais įmanomais resursais pagelbėti. Vienas iš mūsų lūkesčių toks, jog „Kilnieji sukčiai“ prisidėtų prie susipažinimo su karo tematika, neteisybe, supratimu, kad karas nėra vien globalus istorinių vadovėlių dalykas, bet ir labai buitinis, kai nėra karšto vandens, interneto, esi priverstas palikti namus.
– Koks tavo paties santykis su interaktyviomis knygomis?
– Lietuvoje vis dar neišnaudotos galimybės ir vyrauja interaktyvių knygų sausra. Mano asmeninis santykis profesine prasme kuklus, bet esu susidūręs su nemažai interaktyvių projektų ir kaip grafinis dizaineris, ir kaip meno vadovas. Kartais matydavau, kad forma graži, bet vartotojas iš to nieko neišsineša. Taigi mūsų tikslas sudominti paauglį. Kaip kad nusipirkti brangūs sportiniai bateliai ar timpės gali priversti žmogų pradėti sportuoti, taip ir patraukli forma gali atvesti skaitytoją prie savišvietos.
– Kaip sugalvojote būtent tokius, veikėjo gyvenimą lemiančius, skaitytojo pasirinkimus?
– Visa dramos arka priklauso Agnei. Šiaip tokių knygų, kur gali lemti veikėjo veiksmus, vartydavau ir vaikystėje, kai reikėdavo atsiversti konkrečius puslapius renkantis, ar veikėjas eis prie pelkės, ar neaiškios mėlynos šviesos. Man patikdavo rinktis, todėl norėjosi, kad ir skaitytojas justų turintis sprendimų galią, ypač dabar, kai visi pripratę keliais pirštų paspaudimais netgi pasirinkti savo gyvenimą, tarkime, naršydami tinderyje. Tie elementarūs du mygtukai knygoje sukuria iliuziją, kad valdai likimus.
– Kodėl pagrindinis knygos pasakotojas – katinas?
– Svarstėme, kad Sugihara mažai kam pasakodavo apie savo tikrąjį gyvenimą, tačiau su katinu šia informacija pasidalinti galėtų, juk katinas visada šalia, klauso protingomis akimis ir niekam nieko neišplepa. Dar XX a. aušroje Japonijoje išgarsėjo rašytojas Natsume Soseki, kuris satyriškai apžvelgdavo japonų buitį iš katino perspektyvos, o žymiausias kūrinys „I Am a Cat“, kuriame katinas kritikuoja tuometinę visuomenę, japonams labai artimas. Čia Agnės idėja buvo iš dalies sekti to katino-pasakotojo keliu, nes jis savaip interpretuoja gyvenimą, gali visur prasmukti. Taip pat katinai – neatsiejama interneto kultūros dalis. Katinas yra neformalus interneto ambasadorius. Agnė pavertė katiną šnipu ir taip jis galutinai įsitaisė istorijos centre.
– Kodėl ši knyga nemokama?
– Tai tik iliuzija, kad nemokama – juk mokesčių mokėtojai susimoka mokesčius, o kultūra iš dalies finansuojama iš alkoholio ir tabako akcizų. Neriboto prieinamumo siekėme nuo pat pradžių: kad kūrinys būtų atviras, kiekviena šalis, jei norėtų, galėtų jį išsiversti, mes net galėtume dubliuoti programinę versiją. Šiais metais planuojame išleisti japonišką ir anglišką versiją ir pridėti papildomus skyrių apie Kauną, nes japonams ne viskas išsyk apie šiuos miestus aišku.
– Kokių lūkesčių turite „Kilniesiems sukčiams“?
– Norėtume, kad knyga būtų skaitoma ir pasiektų jaunuosius skaitytojus per mokytojus ir influencerius. Atsirastų ir kitais kanalais, tarkim, interaktyviu formatu muziejuje. Ką jau kalbėti apie kitas kalbas ir kitas šalis.
