- Irma Kungytė
*
Atsibudę kurį laiką skaičiuojam
Išbirusio tinko ežerus lubų skliautuose
Suskaičiuoju visus tavo apgamus
Ant nuogo kūno pabirusius
Pirštais matuoju atstumą tarp mūsų
Klausausi tavo duslaus kvėpavimo
Duslaus planetų ūkimo
(jis kasnakt padeda man užmigti)
Visų aštuoniasdešimt dviejų Saturno mėnulių
Lietaus juose
Jau seniai nebuvo
Tačiau mano liūdesio kanjonai
Mirksta užpilti vandeniu
Užklupti audrų ir žaibo kirčių
Kuriuos irgi kas rytą suskaičiuoju
Žinau kad kitą kartą
Atstumą tarp mūsų matuosiu sieksniais
Po to kilometrais
Ar myliom
Atsibusiu viena
Viena klausysiuos planetų ūkimo
Grožėsiuosi supernovų sprogimais
Kol lėtai
Lašas po lašo
Džius mano liūdesio kanjonai
Lėtai
Gal tūkstančius metų
Formuosis prisiminimų fosilijos
Kurias kažkas vėliau kasinės
*
Labai ilgai galvojau
Kas bus
Kai čia atsidursiu
Kai kurti nuo savo ošimo
Vandenys
Išplukdys į aušrą
Audrų išdaužytus kiautus
Gintaro dulkių pribrinkusius
Kas bus
Kai sudegs varnalėšų laužuos
Kapitonai
Labai ilgai klūpėjau
Apsemtais keliais
Į jūrą
Kad kas nors išgirstų
Kaip nuogos moterys
Kruvinom kojom
Tuos kiautus trypia
Kaip mirusiųjų kūnai vysta
Ir trečiąją dieną darosi šalta
Nežinau ką dar galėčiau papasakoti
Nebent apie rudenį
Kai lietūs tą trečiąją dieną
Puošia namus ir apsemia veidrodžius
O aš sėdžiu tamsoj
Pilnais plaukais kriauklių skeveldrų
Lėtai byrančių į smulkias šukes
Ir nevalingai šypsausi
Kol gintaro dulkės
Užsninga mano išbrinkusius delnus
*
Dabar jau kažkaip kitaip gyvenam
Mažiau mąstom apie sudiržusias pievas
Ir išguldytus vaikystės medžius
Nes vis daugiau skauda
Kai želia atminties bruzgynai
Kai sukilęs vėjas drasko žoles
Ir kalbasi su mumis užmirštais balsais
Jau seniai tie balsai pradingę tarp žemių
Ir bičių sugeltos pėdos užgiję
Todėl kitaip ir gyvenam
Kitaip kvėpuojam
Ir kitaip jaučiam
Šlampančią žolę
Tarp sudiržusių pirštų
Rytais
Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
