„Mirties ir gyvenimo klausimas“ – jautrūs, dviejų ilgą gyvenimo kelią nuėjusių žmonių apmąstymai apie gyvenimą ir jo pabaigą: „Kai rašome šią knygą, esame jau tokių metų, kai dauguma mūsų amžininkų mirę. Dabar kiekvieną dieną praleidžiame žinodami, kad mūsų laikas drauge ribotas, kasdien vis brangesnis. Rašome, kad įprasmintume savo egzistenciją net nublokšti į tamsiausius fizinio irimo pakraščius ir mirtį. Ši knyga visų pirma turėtų mums padėti nepasimesti galutiniame mūsų gyvenimo etape.
Nors knyga akivaizdžiai išaugo iš asmeninės mūsų patirties, mums atrodo, kad ji įsilieja į bendrą šalies dialogą apie asmens gyvenimo pabaigos rūpesčius. Visi nori gauti geriausią įmanomą medicininę pagalbą, sulaukti šeimos ir draugų emocinės paramos, numirti nekankinami didelių skausmų. Tačiau, kad ir kokie būtų medicinos ir socialinės paramos pranašumai, nesame apsaugoti nuo skausmo, nuo artėjančios mirties baimės. Kaip ir visi, norime užsitikrinti likusio gyvenimo kokybę, net ir kęsdami gydymo procedūras, kurios kartais pačios mus susargdina. Kiek esame pasirengę pakelti, kad išliktume gyvi? Kaip galėtume užbaigti savo dienas patirdami kuo mažiau skausmo? Kaip kilniai užleisti šį pasaulį kitai kartai? Abu beveik tikrai žinome, kad Marilyna nuo šios ligos mirs. Kartu rašysime šį dienoraštį apie tai, kas mūsų laukia, vildamiesi, kad mūsų patirtis bei pastebėjimai taps prasmingi ir suteiks paguodos ne tik mums, bet ir mūsų skaitytojams“, – bendrą kūrinį pristato autoriai.
Šiai knygai būtinas skaitytojo nusiteikimas stoti akistaton su gyvenimo grožiu ir trapumu. Tai tekstas, kuris palies kiekvieno minčių gelmes. Irvinas ir Marilyn Yalomai šią knygą rašė bene sunkiausiame gyvenimo etape – po to, kai psichiatro žmonai buvo diagnozuotas daugybinės mielomos vėžys. Knygoje nuolatos svarstoma apie tai, koks yra gyvenimas su mirtina liga.
Ar reikia įžvelgti gyvenimo prasmę, kai priešakyje nieko nelieka: „Kasdien aš, Marilyna, guliu ant sofos svetainėje ir pro stiklines duris žvelgiu į mūsų kieme stūksančius ąžuolus ir visžalius augalus. Dabar pavasaris, tad matau, kaip mūsų didingas smulkialapis ąžuolas vėl apsipila žaliais lapeliais. Šiandien, kiek ankstėliau, mačiau kaip ant eglės, priešais namą, ties Irvo darbo kambariu nutūpė pelėda. Man matyti ir galelis daržovių lysvių, kur mūsų sūnus Reidas prisodino pomidorų, žaliųjų pupelių, agurkų bei moliūgų. Jis nori, kad galvočiau apie tai, kaip vasarą suaugs daržovės, kai man, tikėkimės, „pagerės“.
Pastaruosius keletą mėnesių, kai man diagnozavo dauginę mielomą, paskyrė stiprius vaistus, o kai paskui po insulto atsidūriau ligoninėje, dažniausiai jaučiuosi apgailėtinai. Po chemoterapijos injekcijų, kurias gaunu kas savaitę, paprastai be jokio pasigailėjimo išaušta dienos, kai mane pykina, jaučiu įvairias kitas kūno negalias, kurių, pasigailėdama skaitytojo, čia neaprašinėsiu. Beveik visą laiką esu mirtinai pavargusi, smegenys nelyginant prikimštos vatos, pasaulis atitvertas miglų uždanga.“
Pakaitomis rašomoje knygoje-dienoraštyje gausu ne tik atvirų ir labai skausmingų aprašymų apie sunkiai pakeliamos ligos eigą. Joje atsiveria retrospektyvių prisiminimų apie prabėgusias dienas grožis. Keliami gyvenimo prasmės klausimai, gilinamasi į mirties fenomeną. „Bet išties labiau baugina mintis, kad šie gyvi, apčiuopiami, mintis prikeliantys įvykiai egzistuoja tik mano sąmonėje.
Nors tai akivaizdu ir visiems žinoma, tačiau giliai viduje taip to ir nepriėmiau, neįsisąmoninau, kad niekas be manęs negali atverti tų durų, už kurių rutuliojasi šios scenos. <...> Praeities pasaulis gyvas tik dūzgiančiuose mano smegenų neuronuose. Kai aš, vienintelis iš ketverto dar gyvas mirsiu – op, – visa išnyks kaip dūmas, o šie prisiminimai išsisklaidys amžinai. Kai tikrai tai suvokiu, pripažįstu ir priimu, ima siūbuoti žemė po kojomis. Bet – palaukite! Kai dar kartą įsigilinu į savo prisiminimus apie tai, kaip mes lošiame bridžą tuščios paskaitų salės gale, staiga suprantu, kad kažkas čia ne taip. Prisiminkite, visa tai vyko daugiau nei prieš šešiasdešimt penkerius metus! Visi, kas bandė rašyti prisiminimus, žino, kokia įnoringa, kokia nepatikima yra atmintis.“
„Mirties ir gyvenimo klausimas“ – įvairialypis kūrinys. Jame susilieja memuarai, Irvino Yalomo bandymai pačiam sau padėti priimti mirtį kažkada savo pacientams išsakytomis mintimis, filosofinės įžvalgos, padėka gyvenimui ir daugeliui brangių žmonių, buvusių jame, bei nuolatinis mokymasis atremti artimojo netekties skausmą. Tekstas kupinas rimties ir nerimo, skausmo ir vilties, baimės ir susitaikymo. Sukrečiančią neišvengiamybę nepaprastai jautriai keičia viso gyvenimo meilės tema.
Meilės, kurios įveikti nepajėgus nei laikas, nei amžinybė. „Mudu su Marilyna praleidžiame likusį pusdienį nesitraukdami vienas nuo kito, mano pirmas impulsas – nepaleisti jos iš akių, būti šalia, laikyti ją už rankos, nė trumpam nepalikti. Aš pamilau ją prieš septyniasdešimt trejus metus, mes ką tik atšventėme šešiasdešimt penktąsias savo tuoktuvių metines. Žinau, kad neįprasta taip ilgai ir šitaip be galo dievinti kitą asmenį. Tačiau net ir šiandien, kai ji įeina į kambarį, aš nušvintu. Mane žavi viskas: jos grakštumas, jos grožis, jos gerumas, išmintis. Nors intelektualinė kiekvieno mūsų patirtis ir veikla skiriasi, abu garbiname literatūrą ir dramą. <...> Veik visą gyvenimą praleidome sykiu, tačiau dabar dauginės mielomos diagnozė verčia mane galvoti apie gyvenimą be Marilynos, ir mano galvoje šmėsteli mintis – gal mirti drauge su ja.“
Leidyklos VAGA išleista knyga „Mirties ir gyvenimo klausimas“ tai dviejų asmenybių gyvenimo istorija, kuri kelia žmonijai rūpimus klausimus, bando pateikti atsakymus, dovanoja viltį ir paguodą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Irvo knygose esama poros dalykų, kurie nulėmė mano požiūrį į mirtį. Pirmiausia tai, ką jis parašė apie neišsipildžiusį gyvenimą. Aš esu viena iš tų laimingųjų, kuri mirs be apgailestavimų, tad mirtį pasitikti mums bus lengviau. Tikrai, aš jaučiu tik dėkingumą Irvui, savo vaikams, savo draugams, Stanfordo gydytojams, materialinėms aplinkybėms, dėl kurių paskutines savo gyvenimo dienas leidžiu patogioje aplinkoje. Kitas dalykas iš Irvo raštų, kurio nepamirštu, yra Nietzsche‘ės frazė: „Mirk tinkamu laiku“. Kaip tik tai ir bandau dabar išsiaiškinti. Ką man reiškia mirti tinkamu metu? Kokia prasmė man ilginti savo gyvenimą, jeigu ir toliau teks gyventi su tokiu fiziniu neįgalumu? O jeigu gydytoja M. pasakys, kad imunoglobulino gydymas neveikia? Jeigu pasiūlys kokį kitą gydymą? Štai ką aš jai atsakysiu.
Kaip tik tai ir bandau dabar išsiaiškinti. Ką man reiškia mirti tinkamu metu?
Aš apsisprendžiau toliau gydytis paliatyviai, tos srities gydytojai padės man numirti su kuo mažiau skausmo. Paprašysiu ir savižudybės su gydytojo pagalba. Man atrodo, kad sprendimas gyventi ar mirti visų pirmiausia turėtų būti mano. Imu jausti, kad „tinkamas mirti metas“ nėra koks nors hipotetinis mėnesių ar metų laikotarpis ateityje, tai tiesiog kiek anksčiau ar vėliau. Aš jau ėmiau atsiskirti nuo daiktų ir žmonių. Paskutinį sykį, kai lankėsi mūsų anūkė Lilė, padovanojau jai savo mylėtą daiktą, puslapį iš viduramžių rankraščio, pirktą Paryžiaus krantinėse, kai ten studijavau. Alanai padovanojau išskirtinį švarką, kuriuo ji jau seniai gėrėjosi. O Anisai atidaviau sidabrinį vėrinį su širdele iš mažučių deimantų. Juo pasipuošusi ji atrodė taip nuostabiai.
Tačiau dabar atkakliausiai bandau atsiskirti nuo žmonių, kuriuos labiausiai myliu. Buvo taip puiku neseniai pamatyti Beno vaikus tik tam, kad įsitikinčiau, jog viskas jiems klostysis kuo puikiausiai. Tačiau nenoriu jaudintis dėl jų ar dėl ko nors kito iš šeimos. Irvas yra vienintelis, apie kurį turėčiau galvoti. Aišku, daug priklausys nuo to, ką pasakys gydytoja M. Bet žinau, kad turėsiu paprašyti Irvo per smarkiai manęs nespausti pritarti jo požiūriui, kad bet kokia kaina privalau išlikti gyva.
