Shaunas Tanas – vienas didžiausių pastarųjų metų fenomenų, ne tik literatūroje, bet ir grafikoje. Nors australas pirmą savo knygą išleido dar 1997-aisiais, tačiau jo šlovės metais neabejotinai tapo 2011-ieji. Tuomet Sh. Tanas pelnė Oskarą už trumpametražį filmą pagal knygą „Pamestas daiktas“ (angl. „Lost Thing“, 2000) ir buvo apdovanotas prestižine Astridos Lindgren premija (tai didžiausias apdovanojimas pasaulyje už nuopelnus vaikų ir jaunimo literatūrai). Šie du pasiekimai atvėrė kūrėjui kelią iš atokaus priemiesčių Australijoje į platųjį pasaulį, tuo pat metu ir į Lietuvą.
Sh. Tano stilius yra naujas ir dar nematytas knygų istorijoje. Nors daugelis Lindgren premijos laureatą laiko daugiau iliustruotoju nei rašytoju, tačiau jo išskirtinumas prasideda būtent nuo kuriamų dar niekur negirdėtų istorijų. Sh. Tano siužetai – labai saviti ir originalūs, kiekviena nauja istorija – tarsi improvizacija, kur žodžiai ir piešiniai atskleidžia dar neatrastas prasmes, pojūčius, išgyvenimus. Toje pačioje knygoje istorijos gali būti papasakotos ir pavieniais žodžiais ant lapų skiaučių, ir visai be žodžių. Šio menininko kūryboje viskas keistai dera ir jungiasi į vieną genialų darinį. „Shaun Tan darbuose išskirtinis pasakotojo meistriškumas susijungia su giliu humanizmu. Kiekviena jo knyga – eksperimentas ir žodiniame, ir vizualiame lygmenyje“, – pranešime teigė A. Lindgren premijos komisijos nariai. Tendencija išradingai jungti tekstą ir vaizdą išlaikoma ir knygoje „Atokaus priemiesčio istorijos“, kurios lietuviškas leidimas pasirodė spalio pradžioje. Iš pažiūros ramus ir nuobodokas priemiestis iš tiesų saugo tylias kasdienio gyvenimo paslaptis: tuščiame sklype gyvenantį vandens buivolą, aplink slankiojančius pagalinius žmogiukus, mažytį mainų studentą iš svečios šalies ar vidinį kiemą, kuriame metų laikai atvirkšti.
Dėl „Atokaus priemiesčio istorijų“ tematikos ir stilistikos truputį keblu nusakyti šios knygos adresato amžių. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima manyti, kad tai, nors ir storesnė, bet dar viena „Nieko rimto“ paveikslėlių knyga mažiems skaitytojams. Kad tokia iliuzija subyrėtų, reikėtų paminėti, kad Sh. Tano vienas iš labiausiai vertinamų kūrinių „Atvykimas“ (angl. „The Arrival“, 2006) yra paveikslėlių knyga be žodžių, tačiau skirta suaugusiems. Skirtingai nei daugelis leidyklos „Nieko rimto“ knygų, kurios pasižymi mielomis ir kartais kiek naiviomis vaikiškomis iliustracijomis, šios knygos piešinius geriausiai apibūdina žodis „intelektualus“. Pats dailininkas yra minėjęs, kad kurdamas knygą susitelkia ties pačiu kūriniu, o ne adresatu. Jam svarbiau įtikinti skaitytoją, kad knygose kuriamas pasaulis yra tikras. Viename iš savo straipsnių Sh. Tanas netgi abejoja paveikslėlių knygos kaip medijos tik mažiesiems skaitytojams statusu. Pasak rašytojo, mes esam priversti palikti paveikslėlių knygas tam tikrame savo gyvenimo etape, nors tai visiškai nepagrįsta, o vaizdinė išraiška mums išlieka svarbi ir gali perteikti kur kas daugiau nei teksto simboliai. Būtent dėl to ir knygoje „Atokaus priemiesčio istorijos“ amžiaus ribos tarsi nėra.
Sh. Tano kūryba yra ir puikus raktas į platų vaizduotės pasaulį, kur kiekviena detalė neatsiranda savaime, o kažką reiškia. Nors „Atokaus priemiesčio istorijose“ dažniausiai veikia vaikai, tačiau jie patenka į toli gražu ne vaikiškas situacijas: du broliai išsiruošia į sunkią kelionę ieškodami žemėlapio ribos, senelis pasakoja kvapą gniaužiančią istoriją apie pavojingą pasiruošimą savo ir senelės vestuvėms. Knygos žavesys tas, kad ją galima skaityti ir paprastai, ir kompleksiškai – atrandant paslėptas filosofines potekstes, susipažįstant su rimtomis, analitinėmis temomis. Vieniems skaitytojams tai bus neįprastos, bet tuo ir žavios istorijos, o kitiems – tarsi rebusas, kurį reikia išspręsti, kad atidengtum socialinius ar psichologinius klodus.
„Atokaus priemiesčio istorijos“ skirtos kitaip mąstantiems, išsiilgusiems naujų atradimų ir ieškantiems dar niekur nematytų prasmių skaitytojams. Tokiems, kurie suvokia, kad atokaus priemiesčio istorijas galima atrasti ne tik Australijoje, bet ir Lietuvoje.
