Šiomis dienomis vykstančiame šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“, kuriame pristatomi keturių ukrainiečių dramaturgų kūriniai, perskaityta ir L.Liagušonkovos pjesė „Gorkio motina“, ironiškai ir žaismingai pasakojanti apie gyvenimą jos gimtajame Donbaso regione.
Pasak dramaturgės, iki pat 2014 metų Rytų Ukraina gyveno stipriai veikiama Rusijos formuojamo pasakojimo apie „didžiąją“ rusų kultūrą ir kolūkiečius ukrainiečius, todėl žmonės, kurie gyvenime norėjo pasiekti daugiau, laimės ieškoti važiuodavo ne į Kyjivą, bet į Maskvą. Šie kompleksai, L.Liagušonkovos teigimu, šiandien yra gydomi krauju.
Po Krymo aneksijos ir tėvo žūties, drauge su daugiau nei 1,5 milijono Rytų Ukrainos gyventojų dramaturgė persikėlė iš gimtojo Luhansko ir apsigyveno Kyjive. Jos kūryba pristatyta įvairiuose Ukrainos miestų teatrų scenose. Šių metų vasarį prasidėjus aktyviems karo veiksmams, dramaturgė išvyko gyventi į Lenkiją.
Festivalio „Versmė“ kvietimu kelias dienas Vilniuje viešėjusi L.Liagušonkova 15min papasakojo apie teatrą karo metu, naujos meno kalbos paieškas, gyvenimą Donbaso regione ir sapnus apie namus.
– Lena, kaip galėtumėte apibūdinti šį laiką žvelgdama iš dramaturgijos pusės?
– Dramaturgijos prasme tai tikrai labai įdomus laikas, tačiau gyvenimiškąja prasme jis yra siaubingas.
Šiuo metu dirbu prie savo pjesės pastatymo Štutgarte. Kai čia atvažiuoju ir atsiverčiu pagrindinę jų spaudą, stebiuosi tuo, apie ką yra rašoma pirmuosiuose puslapiuose. Pavyzdžiui, „Uždaroma parduotuvė, kuri veikė septyniasdešimt metų“ arba „Šiemet mieste vis dar nepasirodė antys“. Suprantu, kad visa tai tikrai labai svarbu ir reikšminga, bet jei tai skaityčiau kasdien, matyt, mirčiau iš nuobodulio. Kita vertus, tai žymiai geriau, nei karas, apie kurį skaitome kasdien gyvenantys už Ukrainos.
Dramaturgijos prasme tai tikrai labai įdomus laikas, tačiau gyvenimiškąja prasme jis yra siaubingas.
Aš, kaip ir daugelis ukrainiečių, dabar turime problemų su miegu. Yra toks jausmas, kad ketvirtą ar penktą ryto kažkas turi svarbaus įvykti, todėl būtinai reikia atsikelti, lįsti į internetą ir skaityti. Taip ir gyvename: keliamės anksti, iškart tiesiame rankas prie telefono, įsitikiname, kad viskas ir toliau blogai, šiek tiek paverkiame ir taip prasideda nauja diena.
Daugelis mūsų turime neurozę naujienoms. Atrodo, jei nuolatos nebūsi pasijungusi, neseksi, kas vyksta, kažką esmingo gali ir praleisti. Todėl dabar labai sąmoningai stabdau save ir riboju, nes neįmanoma vienu metu ir sėdėti prie naujienų, ir dirbti.
– Ar pavyksta susikaupti kūrybai?
– Pirmus mėnesius buvo paralyžius. Tiesa, sėdėdama rūsyje Kyjive, kur slėpiausi nuo bombardavimų, pabaigiau vieną pjesę – privalėjau pabaigti, nes buvo atėjęs terminas ją atiduoti konkursui, tad nebuvo kur dėtis.
Tuomet buvo jausmas, kad šią akimirką ant mūsų numes atominę bombą ir mes visi mirsime, todėl norėjosi kuo greičiau užbaigti pjesę, kad bent ji išgyventų.
Buvo jausmas, kad šią akimirką ant mūsų numes atominę bombą ir mes visi mirsime, todėl norėjosi kuo greičiau užbaigti pjesę, kad bent ji išgyventų.
Dabar rašau reguliariai, nes tai padeda išbūti tiek emociškai, tiek finansiškai. Man tai yra vienintelė egzistavimo forma. Daugelis, kurie išvyko iš savo šalies ir nekariauja, jaučia kaltę, nes Ukrainoje žmonės žūva, kenčia, o tu štai vaikštai gražiame mieste ir daugiau ar mažiau jautiesi saugiai. Todėl kiekvienas bando rasti veiklą, kuri savotiškai pateisintų jo egzistavimą ir bent simboliškai neštų naudą. Man tai yra rašymas ir teatras.
Po kelių dienų Štutgarto teatre įvyks mano pjesės „Gorkio motina“ premjera. Balandžio mėnesį numatomas dviejų skirtingų spektaklių Lenkijoje premjeros, viena jų – Varšuvos teatre. Štai tokie planai, o toliau... toliau gąsdinanti nežinia ir mirtis nuo sifilio Paryžiuje, ant Notre-Dame šventovės slenksčio... (juokiasi)
– Esate kilusi iš Luhansko krašto, okupuoto 2014 metais. Sakykite, kaip pasaulis jums atrodė iš to taško?
– Vaikystėje augau su pasakojimais apie pionierius herojus, o mano didžiausia svajonė buvo dainuoti dainas apie Tėvynę liaudies chore apsirengus rusų tautiniais drabužiais. Ir tai buvo vienintelė karjeros galimybė.
Iki Maidano revoliucijos aš buvau tikra vatnikė. Tiesą sakant, mūsų gyvenvietėje jokios alternatyvos tam ir nebuvo. Augau klausydama šansono dainų, o pasirinkimas buvo tik tarp Sofijos Rotaru ir Alos Pugačiovos. Apie jokius „Deep Purple“ ar „Roling Stones“ bent dešimtajame dešimtmetyje niekas čia nebuvo girdėję. Mano gimtoji aplinka mažai kuo buvo pasikeitusi nuo sovietinių laikų.
Mentaline prasme Maskva mums buvo gerokai arčiau. O ir fiziškai arčiau – juk kam daryti lankstą per Kyjivą, jei vis tiek, anksčiau ar vėliau, reikės važiuoti į Maskvą.
Šiame regione Kyjivas buvo suvokiamas kaip provincija, todėl žmonės, kurie gyvenime norėjo pasiekti kažko daugiau, važiuodavo į Maskvą. Mentaline prasme Maskva mums buvo gerokai arčiau. O ir fiziškai arčiau – juk kam daryti lankstą per Kyjivą, jei vis tiek, anksčiau ar vėliau, reikės važiuoti į Maskvą.
Iki pat 2014 metų, o paskui juo labiau, Rusijos remiamos organizacijos mūsų srityje veikė visiškai atvirai: buvo finansuojami mitingai, vyko įvairūs kultūriniai renginiai. Mano universitete kaip kviestinis dėstytojas atvykdavo Aleksandras Duginas – aš ir pati lankiau jo paskaitas. Štai šiomis dienomis išgarsėjusią istoriją apie iš Chersono zoologijos sodo pavogtą meškėną parašė mano buvusi kaimynė Ana Dolgariova. Štai tokia ir buvo mano gimtoji aplinka – be didelių pasirinkimo variantų.
– Kada jūsų pačios požiūris ir supratimas pasikeitė?
– Ilgainiui suvokiau, kad gimtojoje gyvenvietėje tiesiog negalima gyventi. Lygiai kaip ir Luhanske. Na, nes argi tai gyvenimas? Aš nenorėjau dirbti mokytoja, nes būčiau paskirta į kokį nors kaimą visam gyvenimui. Tuo tarpu kitokiam darbui reikėjo turėti pažinčių, o aš jų neturėjau. Todėl aštuonerius metus dirbau kazino – savaitę Luhanske, savaitę Kyjive. Man toks gyvenimas puikiai tiko.
Iš pradžių rusai kalbėdavo tik apie pomidorus ir barščius, o paskui sakydavo: „jūs dar truputį pakentėkite ir mes tuoj jus išvaduosime“.
O paskui prasidėjo Maidanas – ir tai mane privertė kitaip pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų šalyje. Pamenu, kad į mūsų gyvenvietę, buvusią pačiame pasienyje, nuolatos atvykdavo žmonių iš Rusijos nusipirkti produktų. Iš pradžių jie kalbėdavo tik apie pomidorus ir barščius, o paskui sakydavo: „jūs dar truputį pakentėkite ir mes tuoj jus išvaduosime“.
Krymo aneksija man sukėlė didžiulį egzistencinį-kultūrinį šoką. Paskutinį kartą Luhanske buvau 2014 metų liepos mėnesį. Tuomet įvyko regiono administracijos pastato apšaudymas, žuvo mano tėvas ir aš su savo mama bei kate išvykome į Kyjivą.
Gyvenimas pasilikusiųjų buvo ir yra labai sudėtingas. Nemaža dalis jų patyrė žiaurias represijas. Savo patirtį Donecko konclageryje, kuris buvo įkurtas šiuolaikinio meno centre, rašytojas Stanislavas Asejevas aprašė biografinėje knygoje „Šviesus kelias“. Beje, kad patektum į šį lagerį nebūtinai turėjai būti aktyvistu – užteko ir to, kad nepasmerktum Ukrainos ginkluotojų pajėgų veiksmų.
Ten iki šiol gyvena mūsų giminaičiai. Kai su jais susiskambiname, nekalbame apie politiką, o tik apie orus ir pomidorus. Visi bijo. Banditizmas dabar yra to krašto ekonomika.
– Ar nesapnuojate buvusių namų?
– Sapnuoju, tik jau nebežinau, kurie tai namai. Juk karas mane pasivijo du kartus ir teko vėl viską palikti ir bėgti nuo mirties. Kažkada, pamenu, sapnavau, jog negaliu pakliūti į Luhanską – kaip Kafkos „Pilyje“ einu ir vis praeinu. Paskui pradėjau sapnuoti, kad negaliu ištrūkti ir tai buvo gerokai baisiau. O juk Luhanske taip žmonės ir gyvena – jie gavo naujus pasus ir tikrąja to žodžio prasme tapo įkaitais.
Atvykusi į Kyjivą savo pjesėse bandžiau kalbėti apie tai, ką mačiau ir patyriau Rytų Ukrainoje. Man buvo akivaizdu, kad karas vyksta ne tik ginklais, bet ir per kultūrą bei Rusijos primestą pasakojimą. Būtent per tai galiausiai ir ateina rusų kareiviai.
Man buvo akivaizdu, kad karas vyksta ne tik ginklais, bet ir per kultūrą bei Rusijos primestą pasakojimą.
Tačiau net ir po 2014 metų nepaskelbto karo pradžios, Krymo aneksijos, mūsų šalyje buvo vaidinami spektakliai pagal rusų autorių kūrinius, gastroliuodavo įvairūs kultūros veikėjai ir teatrai. Ukrainos teatrų vadovai stebėjo, kokie autoriai ir spektakliai yra populiarūs Maskvoje ir juos bandė eksportuoti į Kyjivą. Net Nacionalinis Lesios Ukrainkos dramos teatras turėjo prierašą – rusų ir tik po aktyvių karo veiksmų tas „rusų“ buvo nuimtas ir dabar juokais šis teatras vadinamas „ne rusų“.
Mano pačios nė vienos dramos pastatymo nebuvo Maskvoje, o tai automatiškai reiškė, kad aš nesu jau tokia gera dramaturgė. Tad mūsų galvose pokytis vyko labai iš lėto ir mes gyvenome veikiami Rusijos primesto pasakojimo, jog jų kultūra yra aukštoji, o mūsų – kaimiška.
– Kuo šiandien gyvena Ukrainos teatras? Kokie spektakliai rodomi karo metu?
– Ukrainos teatrui atėjo sunkios dienos. Po 2014 metų mes pamažu mokėmės atsiriboti nuo kolonijinės praeities ir kurti kažką savito, ieškoti savo kalbos. Tačiau prasidėjus aktyviems karo veiksmams daug teatro žmonių paliko šalį, dalis jų kariauja ar yra žuvę. Tuo tarpu pasilikusiems didžiausias klausimas yra ne nauja teatro kalba, o bent minimalus išgyvenimas.
Tragedijos ir taip už kiekvieno kampo, kam jiems tai dar matyti ir teatre?
Kita vertus, o ką rodyti žiūrovams, juk visi jie ateina traumuoti skaudžių patirčių ir išgyvenimų. Tragedijos ir taip už kiekvieno kampo, kam jiems tai dar matyti ir teatre?
Na, o komedijos gal ir galėtų būti savotišku būdu bent trumpam atsiriboti nuo to, kas vyksta, bet ir tai ne visada: kažkam tai gali sukelti visiškai priešingas reakcijas. Tad kas gi lieka: anekdotai apie meilužius, besislepiančius spintose.
Tad aš nežinau, koks teatras tinkamiausias karo situacijoje.
Žinau tai, kad Ukrainos žmonės kasdien atlieka herojiškus poelgius. Pavyzdžiui, karo pradžioje vienas žmogus susprogdino Chersono tiltą ir žuvo pats. Visa tai būtina fiksuoti, bet kaip apie tai kalbėti? Tai, ką aš dabar skaitau, dažniausiai man primena Antrojo pasaulinio karo laikų stilių. Todėl mums būtina rasti tinkamus žodžius ir būdus, kaip apie tai rašyti nesubanalinant ir nepaverčiant pompastiškais šių, tikrąja to žodžio prasme, herojiškų poelgių.
Šio karo patirčiai turime rasti naują kalbą. Juk dabar postmodernizmo epocha baigiasi, ateina metamodernybė – mes esame pačiame šios kaitos centre.
Šio karo patirčiai turime rasti naują kalbą. Juk dabar postmodernizmo epocha baigiasi, ateina metamodernybė – mes esame pačiame šios kaitos centre.
– Kaip jūs įvardintumėte kultūros vaidmenį šiame kare?
– Man labai nepatinka pasakymas „kultūros fronto kariai“. Tai siaubingi žodžiai. Juk tai nuvertina žmones, kurie realiai kaunasi mūšiuose.
Tuo tarpu mūsų užduotis yra viešojoje erdvėje, kultūros lauke, nugalėti rusiškus naratyvus. Aš bijau, kad karui pasibaigus, pasaulį labiau domins Rusijos pralaimėjimas, o ne Ukrainos pergalė. Juk, žvelgiant iš dramaturgijos pusės, tai kur kas įdomiau: buvo už Putiną, dalyvavo kare, neteko kojos, suprato, kad karas yra blogai – štai kokia įspūdinga dramaturgija. O ką ukrainietis: buvo už Ukrainą, kovojo už Ukrainą, žuvo už Ukrainą – nuobodu... Nėra holivudinės istorijos ir intrigos.
Dabar turime perimti iniciatyvą ir suteikti balsą tiems, kurie iki šiol jo neturėjo.
Todėl dabar turime perimti iniciatyvą ir suteikti balsą tiems, kurie iki šiol jo neturėjo. Pavyzdžiui, buvusios sovietinės respublikos ir tautos – Krymo totoriai, čečėnai ir kiti. Tik tokiu būdu mes galime permąstyti Puškiną, Lermontovą, Dostojevskį ir kitus autorius. Kalbėti apie tuos, kurie iki šiol neturėjo galimybės kalbėti ir pasakoti savo patirties.
Lygiai taip pat ir apie ukrainiečius pasaulis daugiausiai iki šiol žinojo tik iš Rusijos perspektyvos: ukrainiečiai kaimiečiai, valgantys lašinius, jų vyrai yra gudrūs, o moterys – krūtingos ir pan. Žodžiu, tokia kolonijinė egzotizacija. Bėda ta, kad mes ir patys tais pasakojimais ilgą laiką tikėjome. Dabar svarbu mums patiems pasakoti apie save ir sugrąžinti rusams jų pasakojimus – tegu su jais ir paspringsta.
– Vilniuje skambėjusioje pjesėje „Gorkio motina“, o ir visoje šioje dramatinėje trilogijoje jūs atsigręžiate į gyvenimą gimtojoje gyvenvietėje Ukrainos ir Rusijos pasienyje po Sovietų Sąjungos griūties. Sakykite, ko čia ieškote ir ką atrandate?
– Gimimas ir gyvenimas Luhanske yra labai stipri trauma. Ir dabar gali sėdėti Paryžiuje, Romoje ar Berlyne, gerti ryte kavą su šviežia bandele lauko kavinėje ir vis tiek Luhansko šleifas persekios tave, nes jis niekur nedingsta. Tai toks kompleksas – tartum laikančioji pastato siena. Manau, kad taip jaučiasi daugelis.
– Ar nesijaučiate pilnakrauje ukrainiete?
– Gal labiau ne ukrainiete, bet pilnakrauje europiete. Gyvendama Luhanske aš niekada nekalbėjau ukrainietiškai, o tik rusų kalba, nors ukrainiečių kalbą ir mokėjau. Tačiau po 2014 metų iš principo kalbu ukrainietiškai. Tai labai svarbus, gal net vienas esminių pokyčių, įvykęs mūsų šalyje per nepilnus dešimt metų: visų pirma per kalbą žmonės kuria savo tapatybę.
Visų pirma per kalbą žmonės kuria savo tapatybę.
Pamenu, kai šių metų kovo mėnesį stovėjau Ukrainos ir Lenkijos pasienyje. Šalia mūsų buvo dukra su savo pagyvenusiu tėvu iš Charkivo. Ukrainietiškai jis kalbėjo labai prastai, matėsi, kad jam tai sunku, ir dukra prašė, kad jis kalbėtų rusiškai, tačiau jis kategoriškai atsisakė ir tęsė pokalbį su ja ukrainietiškai. Žinoma, garbiame amžiuje nėra paprasta pereiti prie kalbos, kuri visą sovietmetį buvo traktuojama kaip kolūkiečių kalba.
Mano Luhansko patirtis gal ir padeda kūryboje, bet gyvenime ji trukdo. Pavyzdžiui, kalbant su teatro žmonėmis pašnekovas ima pasakoti: pamenu, kai 2008-aisiais viename teatro festivalyje... Tuomet prisimenu, ką aš pati tais metais veikiau Luhanske: ogi dirbau sandėlyje ir keltuvu vežiojau daiktus – och, kokia tai įdomi istorija... Arba niekas nežiūri į tavo kolūkietišką veidą, nes juk žymiai geriau kokio aktoriaus ar rašytojos dukra... Ir kur su tokiais kompleksais dėtis? Ką su jais veikti (juokiasi).
Bet tai yra vienas iš daugybės kompleksų, ir ne tik mano, tačiau ir nemažos dalies ukrainiečių, kurie, deja, šiandien yra gydomi krauju.
