1942 metais gimusios A.Blandianos, kurios tikrasis vardas – Otilia Valeria Coman – kūryba ilgą laiką buvo draudžiama dėl jos disidentinės veiklos.
Be to, 1988-aisiais komunistinis N.Ceausescu režimas prieš rašytoją ėmėsi represijų: jai buvo skirtas namų areštas, uždrausta naudotis paštu bei telefonu, A.Blandianą visą laiką stebėjo ir jos klausėsi slaptosios tarnybos.
1989-aisiais nuvertus režimą, ji buvo išrinkta į Rumunijos parlamentą. Tiesa, partijoje neišvydusi realių pokyčių, greitai atsistatydino. Šiandien A.Blandiana vis dar dalyvauja protestuose prieš vyriausybę, siekiančią pažaboti teismų sistemos nepriklausomybę.
Lietuvoje apsilankiusi ir diskusijoje apie laisvę bei poeziją su Tomu Venclova dalyvavusi A.Blandiana 15min pasakojo apie savo kūrybos įpročius, poeziją keičiančius socialinius tinklus ir konferenciją, kurioje ji 1993 metais gynė Lietuvą.
– Ką reiškė būti disidente komunistinės diktatūros metais?
– Nemanau, kad žodis „disidentė“ tinkamai mane apibūdina, kadangi disidentas – asmuo, pasitraukęs iš istablišmento, su juo kovojantis. O aš nebuvau jo dalis.
Man labiau patinka žodis „rezistentas“. Rumunų kalboje, galbūt ir jūsų kalboje, žodis „rezist“ turi dvi reikšmes: „priešintis“ ir „išgyventi“. Kitokio pasirinkimo neturėjome.
– Specialiosios tarnybos jus sekė, klausėsi, režimas cenzūravo. Iš kur ta drąsa priešintis?
– Nežinau, ar tai galima vadinti drąsa: tiesiog tuo metu man lengviau buvo rašyti tai, kas prieštarauja režimui, o ne tai, ko režimas iš manęs reikalavo.
– Šiuo metu Rumunijos valdantieji imasi antidemokratiškų priemonių, skatinančių visuomenę protestuoti. Koks šiuolaikinių rumunų menininkų vaidmuo politiniuose procesuose? Ar jų balsai pakankamai garsūs?
– Tik neseniai sužinojome, kad komunizmo metais įvairiuose miestuose vyko daugybė protestų, kuriuos nuo mūsų nuslėpė. Jie buvo politikos, miesto gyvenimo dalis.
Deja, šiuo metu egzistuoja tradicija kurti meną dėl meno, nebūti įsitraukusiems į politinį, miesto gyvenimą. Manau, kad ši estetizmo – meno dėl meno – idėja nėra naudinga nei menui, nei visuomenei.
Deja, šiuo metu egzistuoja tradicija kurti meną dėl meno, nebūti įsitraukusiems į politinį, miesto gyvenimą. Manau, kad ši estetizmo – meno dėl meno – idėja nėra naudinga nei menui, nei visuomenei.
– Koks apskritai turėtų būti menininko vaidmuo tuomet, kai šalį krečia neramumai?
– Pateiksiu jums savo pavyzdį. Niekada nerašiau politinės poezijos ir tokia poezija netikiu. Vis dėlto politinių neramumų metu menininkas turėtų pasinaudoti savo aura ar įvaizdžiu tam, kad pasiektų didesnį gėrį.
Pati poezija yra aukščiau daugybės dalykų, pavyzdžiui, istorijos, politikos. Todėl diktatoriai negalėjo pakęsti tikros poezijos – jie negalėjo pakęsti idėjos, kad kas nors yra aukščiau jų.
Vadinasi, tai reiškia, kad menininkas negali užsidaryti į dramblio kaulo bokštą – jis turi būti realaus savo pasaulio dalis.
– Lietuvoje dažnai girdime, kad „neturėtumėme painioti meno su politika“. Ir vis dėlto, jei menas gali būti galingas pasipriešinimo įrankis, galbūt jis gali puikiai pasitarnauti ir propagandai?
– Man tai taip pat buvo rimta problema, kadangi iki 1989-ųjų turėjau kovoti su cenzūra. Kai man pavykdavo ką nors publikuoti, jausdavau, kad tai būdavo tarsi laisvės įrodymas.
Vis dėlto, tai nebuvo laisvė. Turėjau du pasirinkimo variantus: ar leisti publikuoti mano literatūrą ir vienu ar kitu būdu būti siejama su režimu, ar nieko nepublikuoti ir atsidurti tamsoje. Pasirinkau pirmąjį variantą.
„Nesu tikra, ar poeziją rašau pati“
– Socialiniai tinklai keičia tai, kaip mes vartojame informaciją, be to, vis daugiau jaunų poetų pirmiausia savo kūrinius publikuoja feisbuke. Kaip, jūsų manymu, socialiniai tinklai keičia mūsų poezijos suvokimą ir poezijos rašymo procesą?
– Priklausau kartai, kuri socialinius tinklus vertina nelabai entuziastingai. Pati turiu feisbuko paskyrą. Vieną dieną man pasakė, kad kažkas, pasivadinęs Ana Blandiana, taip pat rašo socialiniame tinkle.
Nuėjau į biurą, papasakojau šią istoriją jaunesniems kolegoms. Jie pasakė, kad tai – normalu, kad taip veikia feisbukas. Paieškoję suradome apie 60 Anų Blandianų: tuomet supratau, kad (socialiniuose tinkluose – red.) egzistuoja tapatybės problema.
Mano antroji patirtis – buvau pakviesta į Klužo-Napokos (antro didžiausio Rumunijos miesto – red.) universitetą. Ten kalbėjau konferencijoje, o vaizdo įrašas buvo publikuotas internete.
Kai perskaičiau komentarus, buvau labai nustebusi dėl kultūros stokos, net jei jie buvo man palankūs.
Neseniai mano vertėja iš Ispanijos pasakė, kad „jei neturi feisbuko – neegzistuoji“, todėl jame ir atsiradau. Dabar dalinuosi savo poezija ir nuorodomis į renginius, kuriuose dalyvauju. Vis dėlto man sunku patikėti, kad žmogus, kuris neskaito poezijos knygose, ją skaitys socialiniuose tinkluose.
Vis dėlto man sunku patikėti, kad žmogus, kuris neskaito poezijos knygose, ją skaitys socialiniuose tinkluose.
Socialiniuose tinkluose publikuojama poezija gali būti labai gera, tačiau Rumunijoje pagrindinė problema yra ta, jog ši poezija nesulaukia tikros kritikos.
Vyresnioji literatūros kritikų karta dabar yra užsiėmusi savo pačių literatūros istorijos rašymu, todėl neskaito to, ką rašo jaunimas. Savo ruožtu jaunoji literatūros kritikų karta neturi prestižo, jų balsas nėra pakankamai svarbus.
– Ar rašydama eilėraščius įsivaizduojate, kas juos skaitys? Ar tiesiog leidžiate eilėms pačioms surasti savo skaitytoją?
– Niekada nesusimąsčiau apie žmones, kurie skaitys mano eilėraščius. Išskyrus naujausią knygą, kuri skirta mano mirusiam sutuoktiniui. Visose kitose knygose aš kreipiuosi į Dievą.
– Papasakokite apie savo rašymo įpročius. Specialiai susikaupiate kūrybai, ar rašote tuomet, kai apima įkvėpimas?
– Galėčiau daug papasakoti apie rašymo įpročius tuomet, kai kuriu prozą – sėdžiu prie stalo tol, kol ima skaudėti nugarą.
Tačiau kalbant apie poeziją nesu tikra, ar aš pati ją rašau. Tokį jausmą jaučia visi tikri poetai. Tikra mistika, kaip kažkas, visiškai nesusijęs su tuo, ką darai, atsiranda tavo galvoje.
Kai skaitau juodraštį, matau, kad ne visos raidės yra savo vietose: pavyzdžiui, vietoj „r“ parašiau „p“, vietoj „p“ – „b“. Tai labai keista: juk, akivaizdu, kad aš moku rašyti, puikiai išmanau rumunų kalbą.
Galite tai suprasti kaip pokštą, tačiau sakau tikrą tiesą.
Prisimena gynusi Lietuvą
– XX a. Lietuvos ir Rumunijos istorija nėra labai skirtinga. Kokių panašumų matote tarp lietuviškos ir rumuniškos poezijos?
– Nesu labai gerai susipažinusi su lietuviška poezija, tačiau praeitą naktį skaičiau dvi Tomo Venclovos knygas italų ir prancūzų kalbomis. Buvau sužavėta.
Tačiau nesu tikra, koks jo vaidmuo lietuvių literatūroje, kadangi jis gyvena ne Lietuvoje. Tokią pat problemą turime ir Rumunijoje: svetur gyvenantys rašytojai nėra tinkamai integravęsi į rumunų literatūrą.
Iš Czeslawo Miloszo žinau, kad, nepaisant istorijos, lenkų ir lietuvių literatūra bei kultūra yra linkusios susijungti, ne išsiskirti.
Man tai daro didelį įspūdį, nes mūsų, rumunų, kultūra neturi tokios draugystės su šalimis, praeityje mus okupavusiomis ar užkariavusiomis. Pavyzdžiui, vengrų ar rusų kultūra.
Beje, prisimenu akimirką, kai kovojau už Lietuvą. Tai buvo 1993-ieji, konferencija Graikijoje. (Lenkų istorikas – red.) Adamas Michnikas kritikavo Lietuvą, esą joje netinkamai elgiamasi su rusų tautine mažuma.
Pasakiau, kad mane tokie žodžiai suerzino, kadangi pasaulyje egzistuoja dviejų tipų tautinės mažumos. Pirmoji – mažuma, kuri anksčiau dominavo, kitaip tariant, buvo dauguma. Antroji – tikroji mažuma.
Lietuva neturi jokių galimybių pateisinti mažumos, kuri kažkada dominavo, lūkesčių, kadangi tie lūkesčiai visada yra pernelyg dideli.
Lietuva neturi jokių galimybių pateisinti mažumos, kuri kažkada dominavo, lūkesčių, kadangi tie lūkesčiai visada yra pernelyg dideli.
Tuomet koviausi ir už save, kadangi po šimto metų vengrų mažuma Rumunijoje galvoja, kad pažeidžiamos jų teisės, nuolat vyksta diskusijos šia tema. Jų, kaip buvusios daugumos, atmintis vis dar gyva.
– Mažiau nei prieš 30 metų Rytų ir Vidurio Europos šalys kovojo už laisvę ir demokratiją, tačiau šiandien šiose šalyse, ypač Vengrijoje ir Lenkijoje, matome, kad daug žmonių palaiko antidemokratiškas politines jėgas. Kas mums nutiko?
– Man Vengrija – atskira tema, tačiau labai myliu Lenkiją, todėl negaliu suprasti, kaip tai įmanoma. Ir turiu daugybę lenkų draugų, kurie galvoja visiškai kitaip nei jų vyriausybė.
Rumunijoje tai – irgi problema: šalies populiacija – itin proeuropietiška, tuo pat metu mafija iš vyriausybės yra nusiteikusi prieš Europą, kadangi Europos Sąjunga pasisako prieš korupciją.
Įžvelgiu grėsmę, kad Rumunija priartės prie Vengrijos ar Lenkijos.
