Knygoje chronologiškai pateikiami 1901–2019 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premijų laureatai, jų biografijos, tiriamų medicinos sričių būklė, atradimai, už kuriuos jiems buvo suteikta ši premija, paminėti laureatų asmeninio gyvenimo įvykiai, pomėgiai, apdovanojimai. Aptartos ir prieštaringai paskirtos Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos, kai buvo apeiti mokslininkai, įnešę ne mažesnį indėlį į problemų sprendimus, susijusius su atradimais, negu patys premijos laureatai. Knygos pabaigoje visos Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos suskirstytos pagal atskiras fiziologijos ir medicinos sritis.
Alexander Fleming (Aleksanderas Flemingas) gimė 1881 m. Lochfielde, netoli Darvelio miesto, Ayrshire’o grafystėje, Škotijoje fermerio Hugho ir jo antrosios žmonos Grace (Morton) Flemingų šeimoje. Iš abiejų santuokų šeimoje buvo septyni vaikai. Kai Flemingui buvo septyneri metai, mirė jo tėvas, tuomet motina, padedama vyresniojo sūnaus Tomo, turėjo tvarkyti visus fermos reikalus. Mažasis Flemingas lankė netoliese esančią kaimo mokyklą, o ją baigęs, mokėsi Kilmarnocko akademijoje (vidurinė mokykla). Trylikos metų drauge su vyresniaisiais broliais išvyko į Londoną, kur dirbo klerku, lankė užsiėmimus Politechnikos institute, 1900 m. įstojo į Londono škotų pulką. Flemingui patiko kariškio gyvenimas, jis buvo puikus šaulys ir vandensvydininkas.
1901 m. mirus dėdei Johnui Flemingui, būsimas mokslininkas gavo 250 svarų sterlingų vertės palikimą (1200 dolerių) – tais laikais nemažą sumą ir patariamas vyresniojo brolio Tomo, kuris jau buvo gydytojas, padavė dokumentus nacionaliniam konkursui stoti į Medicinos mokyklą. Egzaminų metu jis gavo aukščiausius balus ir 1903 m. tapo žymiosios medicinos mokyklos prie Šv. Marijos ligoninės studentu. Jis studijavo chirurgiją ir bakteriologiją. 1908 m. gavo bakteriologijos mokslo bakalauro laipsnį ir aukso medalį. Baigęs mokyklą, Flemingas pradėjo dirbti žymaus bakteriologo ir imunologo Almrotho Wrighto laboratorijoje ir nuo 1914 m. buvo Šv. Marijos ligoninės medicinos mokyklos dėstytojas.
Amžių sandūroje gydant infekcines ligas reikšmingiausi pasiekimai buvo pirmosios vakcinos, Emilio von Behringo seroterapija ir Mečnikovo mokslas apie fagocitozę. 1910 m. Paulio Ehrlicho atrastas salvarsanas buvo didelis žingsnis į priekį, kovojant su infekcijomis. Ehrlichas ieškojo vaisto, kurį vadino „magiška kulka“ – tokios medžiagos, kuri užmuštų patekusius į organizmą mikroorganizmus, tačiau nekenktų jo audiniams. Salvarsanas tik iš dalies atitiko tą tikslą. Nors jis buvo efektyvi priemonė prieš sifilio sukėlėją – blyškiąją spirochetą, tačiau turėjo ir toksinių savybių. Wrighto laboratorija pirmoji gavo tirti salvarsano pavyzdžius.
Įsijungus Anglijai į Pirmąjį pasaulinį karą, Flemingas buvo Karališkosios armijos medicininės tarnybos kapitonas ir dalyvavo karo veiksmuose Prancūzijoje. Gydydami žaizdas, Wrightas ir Flemingas bandė ištirti, ar antiseptikai veiksmingi gydant infekuotus pažeidimus. Flemingas nustatė, kad tuo metu taikomi antiseptikai – karbolio, boro rūgštys, vandenilio peroksidas – užmuša leukocitus, sudarančius organizme apsauginį barjerą, ir lemia mikrobų išgyvenimą audiniuose.
1915 m. Flemingas vedė Sarah McElroy, jie turėjo sūnų Robertą, kuris tapo bendrosios praktikos gydytoju. Po karo 1918 m. Flemingas grįžo į Šv. Marijos ligoninę ir 1928 m. buvo išrinktas Londono universiteto bakteriologijos profesoriumi. Jo žmona Sarah mirė 1949 metais. 1953 m. jis vedė savo bendradarbę Šv. Marijos ligoninėje Amalia Koutsouri-Vourekas. 1951 m. Flemingas 3 metams buvo išrinktas Edinburgo universiteto rektoriumi.
1922 m. po nesėkmingų pastangų nustatyti paprastų peršalimo ligų sukėlėją, Flemingas visai atsitiktinai peršalimu sergančio nosies išskyrose atrado lizocimą – fermentą, užmušantį kai kuriuos mikrobus, bet nepažeidžiantį sveikų audinių. Jis lizocimo rado ir kituose organizmo skysčiuose – ašarose, seilėse, kraujo serume. Deja, lizocimas praktiniam naudojimui netiko, nes užmušdavo tik ligų nesukeliančius mikroorganizmus, tačau nebuvo veiksmingas kovojant su patogeninėmis bakterijomis.
Kitas atsitiktinumas – 1928 m. penicilino atradimas – tapo vienu iš reikšmingiausių atradimų pasaulio medicinoje. Kitaip negu kiti pedantiški kolegos, kurie pabaigę darbą išvalydavo tam skirtas Petri lėkšteles su bakterijų kultūromis, Flemingas neišmesdavo kultūrų po 2–3 savaites. Ant jo laboratorinio stalo prisikaupdavo 40–50 lėkštelių. 1928 m. rugsėjo 3 d. grįžęs iš vasaros atostogų, Flemingas Šv. Marijos ligoninės laboratorijoje, Londone, rado prieš atostogas paliktas Petri lėkšteles su stafilokokų kultūra. Prieš jas išmesdamas, apžiūrėjo ir nustebo vienoje iš jų pamatęs augančius pelėsius ir apie juos suirusias stafilokokų kolonijas. Atskyręs pelėsius, Flemingas suprato, kad buljonas, kuriame išaugo pelėsiai, įgijo sugebėjimą slopinti mikroorganizmų augimą ir baktericidines savybes prieš daugelį patogeninių bakterijų. Mokslininkas identifikavo tuos pelėsius ir nustatė, kad jie priklausė retai pelėsinio grybelio Penicillium notatum rūšiai. Tikriausiai jie pateko iš aukštu žemiau esančios laboratorijos, kur buvo auginami pelėsių pavyzdžiai, paimti iš ligonių, sergančių bronchų astma, norint iš jų paruošti desensibilizuojančius ekstraktus. Aplinkybių sutapimas, kai Flemingas išvykdamas atostogauti paliko ant stalo Petri lėkštelę (vėliau tapusia žymia) – lėmė itin svarbų atradimą. Flemingas pelėsių išskiriamą biologiškai aktyvią medžiagą pavadino penicilinu. Pirminiai tyrimai parodė, kad penicilinas aktyviai naikina piogeninius kokus – stafilokokus ir streptokokus. Vartojant net didelėmis dozėmis, jis nebuvo toksiškas gyvūnams ir žmogui.
Kaip ir Pasteuro institutas Paryžiuje, Šv. Marijos ligoninės Vakcinacijos skyrius gyvavo parduodamas vakcinas. Flemingas pastebėjo, kad gaminant vakcinas, penicilinas padeda apsaugoti kultūras nuo stafilokokų. Tai buvo didelis techninis pasiekimas, ir Flemingas juo naudojosi, kasdien liepdamas pagaminti didelius buljono kiekius. Mokslininkas bandė iš buljono išskirti gryną medžiagą, tačiau jam nepavyko to padaryti.
Penicilinas galėjo būti visam laikui užmirštas, jeigu ne anksčiau Flemingo atrastas lizocimas. Būtent, tas atradimas ir paskatino Howardą Florey’į ir Ernstą Chainą užsiimti penicilino terapinių savybių tyrimu. Penicilinas buvo išskirtas grynas ir nustatytas jo klinikinis aktyvumas.
Flemingas buvo labai kuklus ir visą laikė teigė, kad didžiausias nuopelnas penicilino istorijoje tenka Florey’iui ir Chainui. Nepaisant to, Flemingas tapo pasaulio garsenybe – jo atradimas išgelbėjo milijonų žmonių gyvybes. Antrojo pasaulinio karo metu Flemingas aktyviai dalyvavo platinant ir panaudojant peniciliną sužeistiems britų kariams gydyti.
1945 m. už penicilino atradimą Alexanderui Flemingui, Ernstui Borisui Chainui ir Howardui Walteriui Florey’iui buvo suteikta Nobelio fiziologijos ir medicinos premija. Nobelio premijos laureato paskaitoje Flemingas pasakė, kad „fenomenali penicilino atradimo sėkmė paskatino intensyvų pelėsių ir kitų žemesnių augalinio pasaulio rūšių antibakterinių savybių tyrimą. Tik nedaugelis iš jų pasižymi tokiomis ypatybėmis. Egzistuoja streptomicinas, atrastas Waksmano, kuris, tikriausiai bus pritaikytas medicinos praktikoje“.
Flemingas mirė 1955 m. nuo miokardo infarkto, jam buvo 73 metai. Jo urna su pelenais palaidota Šv. Pauliaus katedroje, Londone. Per paskutinius 10 gyvenimo metų Flemingas gavo 26 medalius, 18 premijų, 25 garbės vardus, įvairių apdovanojimų iš 89 mokslo akademijų ir draugijų, o 1944 m. jam buvo suteiktas sero titulas.
