Knyga svarbi tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje skelbiami Štuthofe kalintų Lietuvos žydų sąrašai, taip pat spausdinamos kai kurių kalinių nuotraukos, tokiu būdu tūkstančiams nužmogintų, nuasmenintų, numeriais įvardintų kalinių po beveik aštuonių dešimtmečių vėl grąžinant asmenybinius bruožus.
Štuthofe kalintų Lietuvos žydų likimas klostėsi nevienodai. Stovyklos administracija labiau tausojo vyrus amatininkus ir specialistus, dirbančius karo frontą aprūpinančiose įmonėse ir dirbtuvėse. Tuo tarpu moterys žydės, kurių dirbo tik mažuma, buvo atskirtos keliomis spygliuotomis užtvaromis vadinamojoje žydžių stovykloje. Čia izoliuotuose ir nebaigtuose įrengti barakuose dauguma iš jų buvo pasmerktos bado mirčiai arba tapo siautusios šiltinės epidemijos aukomis. Žydžių stovykloje atsirado net savotiški mirtininkių barakai, kurių gyventojoms nebuvo teikiama jokia medicininė pagalba ir jos beveik negaudavo maisto.
Daugelis Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjusių Lietuvos žydų čia neužsibuvo ir buvo išsiųsti į Aušvico (Osvencimo) konclagerį, taip pat į kitas nacių „mirties fabrikais“ vadintas stovyklas. Daug žmonių mirė ar buvo nužudyta ir pačiame Štuthofo konclageryje (dalis kalinių numarinta dujų kameroje, dalis – leidžiant į kūną cheminių preparatų injekcijas ar šaudant į pakaušį), taip pat vadinamajame 1945 m. „mirties žygyje“.
Pasak knygos sudarytojų, Štuthofas yra tapęs Lietuvos gyventojų kančių nacių okupacijos metais simboliu. Štuthofe buvo kalinama ne mažiau 13 tūkstančių Lietuvos žydų, bet tik nedidelė jų dalis sulaukė Raudonosios armijos pačiame Štufhofe. Lietuvos ypatingojo archyvo žiniomis, į Lietuvą iš Vokietijos ir jos okupuotų kraštų sugrįžo 2733 žydai. Taip pat dalis buvusių Štuthofo kalinių žydų po karo išvyko į Palestiną ar liko gyventi Vakarų Europos šalyse, tačiau šis skaičius dar nėra žinomas.
Tyrėjams buvo sunku nustatyti tikslų Štuthofe kalėjusių Lietuvos žydų skaičių, nes tėra išlikusi maža dalis konclagerio archyvinių šaltinių. Kai kurie į Štuthofo koncentracijos stovyklą patekę Lietuvos žydai net nebuvo įrašyti į registracijos knygas ir negavo kalinio numerių (pvz., 260 žydų, atvežtų iš Kauno, buvo neužregistruoti ir 1944 m. liepos 26 d. išsiųsti į Osvencimo koncentracijos stovyklą). Kartais raštininkai netiksliai užrašydavo asmens duomenis ne tik dėl aplaidumo, bet ir dėl skubos registruodami bei numeruodami tūkstančius žydų kalinių, atgabentų į jau perpildytą Štuthofo koncentracijos stovyklą 1944 m. antrojoje pusėje. Keblumų sudaro ir tai, kad dėl lenkų okupuoto Vilniaus krašto konclagerio registracijos knygose dalis Rytų Lietuvos žydų užrašyti kaip „Lietuvos žydas“, o dalis – kaip „Lenkijos žydas“. Kita vertus, iš Kauno atsiųstų žydų nemažai buvo ne Lietuvos, o kitų Europos šalių piliečiai.
LGGRTC istorikai A. Bubnys ir S. Buchaveckas Štuthofo kalinių tyrimus vykdo jau tris dešimtmečius (pirminį Lietuvos žydų, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių sąrašą 1995 m. istorikai perdavė Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui). Atsižvelgdamas į tai, kad šiemet Lietuva mini Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, LGGRT centras šiuos sąrašus nutarė paskelbti viešai.
Arūnas Bubnys, Stanislovas Buchaveckas, Lietuvos žydai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m., LGGRTC, Vilnius, 2020
