Leidykla „Briedis“ išleido naują knygą serijoje „II pasaulinis karas“ – Petri Sarjanen „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“, kurioje pasakojama apie dramatišką Suomijos istorijos laikotarpį – Žiemos karą, bei vieną žinomiausių to karo didvyrių Simo Häyhä.
Ir šiandieną, kaimynystėje skambant karo būgnams, tėvynės gynybos tema aktuali kaip niekad.
Lygiai prieš 77 metus, 1939 m. lapkričio pabaigoje, po daugybės politinių provokacijų, šantažo ir atvirų grasinimų Raudonoji armija peržengė Suomijos sieną. Įdėmiai įvykius sekęs Vakarų pasaulis nesitikėjo, kad mažos Šiaurės šalies gyventojai bent kiek rimčiau pasipriešins milžiniškai Stalino karo mašinai, bet suomiai padarė ko niekas nesitikėjo ir galiausiai apgynė savo nepriklausomybę.
Pagrindinis knygos herojus Simo Häyhä – paprastas iš valstiečių šeimos kilęs ūkininkas. Nuo pat jaunystės jis buvo priverstas medžioti, nes medžioklė jo šeimai buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių. Išsiugdęs taiklaus šaulio savybes, Simo Häyhä įstojo į savanorišką Apsaugos gvardiją, vėliau atliko privalomą tarnybą Suomijos kariuomenėje. Čia jaunojo kario talentas buvo pastebėtas ir įvertintas daugybe apdovanojimų.
Kilus Žiemos karui S. Häyhä, kaip ir tūkstančiai kitų Suomijos vyrų, nesvarstė, ar verta priešintis agresoriui. Kartu su savo kuopa, kuriai vadovavo Maroko siaubu pramintas patyręs karininkas Aarnė Juutilainenas, jis pateko į patį pragarą – į legendiniu, didvyriško pasipriešinimo simboliu tapusį Kolos upės ruožą.
Bjaurioje darganoje ir stingdančiame šaltyje kovojantys vyrai viena po kitos atmušinėjo nesibaigiančias, šarvuota technika ir aviacija remiamų raudonųjų ordų atakas, sugebėdami ne tik kautis prieš kur kas gausesnes priešų pajėgas, bet ir ilsėtis, prisiminti praeitį, netgi pajuokauti.
Simo Häyhä – vienas iš tokių Kolos fronto didvyrių. Nekalbus, nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, tačiau neįtikėtinai ištvermingas ir sumanus vyrukas per kelis karo mėnesius nukovė daugiau kaip 500 sovietų karių.
Priešus Simo Häyhä medžiojo paprastu, Suomijoje modifikuotu rusišku šautuvu be optinio taikiklio.
Juk optinis taikiklis verstų užsimaskavusį šaulį aukščiau kilstelti galvą, o tai galėjo kainuoti gyvybę. S. Häyhä puikiai orientavosi aplinkoje, kelių metrų tikslumu nustatydavo atstumą iki taikinio, puikiai įvertindavo vėjo stiprumą ir kryptį, mokėjo pasirinkti patogią poziciją ir valandų valandas nė nekrusteldamas tykoti aukos.
Būtent tai nulėmė, kad kuklusis Suomijos ūkininkas tapo pačiu geriausiu snaiperiu per visą ginkluotų konfliktų istoriją. Deja, prieš pat taikos paliaubas priešo kulka jam sutrupino veidą, todėl karo pabaigos Baltąja mirtimi pramintas didvyris sulaukė ligoninėje.
Kovos draugai manė, kad legendinis snaiperis žuvo, tačiau S. Häyhä pagijo, išimties tvarka jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, o krūtinę papuošė garbingas apdovanojimas – po karo įsteigtas Kolos kryžius. S. Häyhä sulaukė garbingo amžiaus ir mirė 2002-aisiais, būdamas 96 metų.
