„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Išleista knyga, kurioje tyrinėjama Katalonijos kultūros ir tradicijų įtaka S.Dali kūrybai

Leidykla „Briedis“ pristato Jackie de Burcos knygą „Salvadoro Dali pasaulis“, kurioje tyrinėjama Katalonijos kultūros ir tradicijų, Dali namų aplinkos ir gyvenamųjų vietų įtaka jo gyvenimui ir kūrybai.
Knygos viršelis
Knygos viršelis

Salvadoras Dali gimė 1904 metų gegužę Figerese, Katalonijoje. Tėvai pavadino kūdikį prieš devynis mėnesius nuo gastroenterito mirusio vyresniojo sūnaus vardu. Kai Salvadoras buvo penkerių, jie berniukui įteigė, esą jis – savo vyresniojo brolio reinkarnacija. Šią idėją būsimasis dailininkas priėmė ir ja įtikėjo.

Per vasaros atostogas šeima važiuodavo į savo vasarnamį Kadakeso miestelyje, ten Dali su draugais žaisdavo futbolą. Vietinio dailininko Ramono Pitxoto ir jo šeimos, kuri reguliariai lankydavosi Paryžiuje, dėka Dali susipažino su modernistine tapyba. 1917-aisiais tėvas surengė namuose berniuko piešinių anglimi parodą, o netrukus Kadakese gimdytojai įrengė Salvadorui pirmąją dailės studiją.

Užaugęs Dali vedė Eleną Ivanovną Diakonovą – Galą. Prieš santuoką su Salvadoru ji buvo ištekėjusi už prancūzų poeto Paulio Eluard’o, vėliau tapo Dali mūza, be to, įkvėpė daugybę kitų menininkų bei rašytojų. Dėl šios santuokos, kuri truko iki pat Galos mirties, Dali tėvas atėmė iš Salvadoro paveldėjimo teisę. Žmona yra Dali kūrybos leitmotyvas ir dažnai vaizduojama kaip religinių scenų personažas.

1930 metais Dali nusipirko mažą žvejo namelį Port Ligate, kuriame kartu su Gala gyveno daugiau nei keturiasdešimt metų. Pora po truputį plėtė savo valdas: pristatė antrą namelio aukštą ir įsigijo šešis gretimus pastatus. Iš jų sukurtą unikalų teritorijoje išsibarsčiusių statinių kompleksą galima pamatyti ir šiandien. 1969 metais Salvadoras nupirko Galai pilį Pubolyje.

Šioje gausiai iliustruotoje knygoje pateikiami paveikslai, archyvinės iliustracijos ir dailininką supusio kraštovaizdžio nuotraukos, padedančios suprasti, kaip vieną ryškiausių visų laikų menininkų formavo žmonės bei vietos, kaip namai ir aplinka susiję su jo kūryba.

Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė

Siūlome šios knygos ištrauką


„Dali žavėjosi reliatyvumo teorija, nes ši siūlė idėją, kad tikrovės negalima redukuoti į vieną srautą.“ Gavinas Parkinsonas

SUSIŽAVĖJIMO OBJEKTAI. FANTAZIJOS IR FINANSAI

Grįžusi į saugų Port Ligato prieglobstį, Gala galėjo toliau atgauti jėgas, o Dali buvo savo stichijoje kurti. Jų bičiulis Rene Crevelis žavėjosi vaizdingomis vietovėmis, nors ne vietiniais gyventojais, kurie, jo nuomone, buvo atsilikę ir neraštingi varguoliai. Vidinę sumaištį dėl savo biseksualumo išgyvenančiam prancūzų rašytojui ši įspūdinga vieta galėjo pasirodyti kaip ryškus jos vietinių žmonių kontrastas: šie turėjo išgyventi ne tik nuožmų tramontanos vėją, bet ir sudėtingos ekonomikos kirčius – iki tų dienų, kai čia buvo išvystytas turizmas. Crevelį ištiko liūdna lemtis: 1935 metais jis nusižudė. 1931 metų gruodį Dali išleido knygą „Meilė ir atmintis“ (L’Amour et la Memoire) – pats ją laikė poema ir ji iš esmės buvo odė Galai. Tačiau, norėdamas pabrėžti, kaip giliai jį paveikė jos įžengimas į jo gyvenimą, dailininkas sugretino ją su savo seserimi Anna Maria, kuri buvo jo mūza iki pasirodant Galai. Taip pat gruodžio mėnesį dienos šviesą išvydo provokuojantis kūrinys „Svajos“ (Reverie), kuriame kalbama apie šokiruojančią, ištisas dienas besitęsiančią masturbacijos fantaziją. Kūrinyje vaizduojamos dvi svarbios jo vaikystės vietos: Pitxotų šeimai priklausęs dvaras su malūnu El Molí de la Torre ir mėgstama šeimos pasivaikščiojimų vieta La Font del Soc.

Tuo metu Paryžiuje nuo 1927 metų gyvenęs Julienas Levyis grįžo į gimtąjį Niujorką ir buvo pasirengęs pristatyti siurrealizmą Amerikoje. Iš motinos palikimo jis finansavo ir 1931 metais atidarė galeriją Madisono aveniu 602. Galerija buvo specialiai suprojektuota lenktomis sienomis, kad lankytojai tuo pačiu metu galėtų apžiūrėti tik po vieną kūrinį. Prieš pirmosios siurrealistų parodos atidarymą 1931 metų pabaigoje jis mielai paskolino kolekciją Wadsworth Atheneum meno muziejui, esančiam Hartforde, Konektikuto valstijoje. 1932 metų sausį jo naujojoje galerijoje buvo surengta paroda „Siurrealizmas: paveikslai, piešiniai ir fotografijos“. Parodoje buvo eksponuojami įžymūs įvairių menininkų: Pablo Picasso, Maxo Ernsto, Josepho Cornellio, Marcelio Duchampo ir kitų multimedijos kūriniai, taip pat Niujorke pristatytas Salvadoro Dali „Atminties atsparumas“, kurį Levy’is buvo įsigijęs Paryžiuje už autoriaus nustatytą 250 JAV dolerių sumą. Art News recenzijoje rašoma: „Naujojoje Julieno Levy’io įdomioje galerijoje, pristačiusioje plačią siurrealistinių paveikslų, piešinių, grafikos – sunku net išvardyti, dar daug kitokių – darbų įvairovę, tvyro malonus jauduliukas. Ponas Levyis įdėjo nemažai vargo, kad mums nušviestų šių ultramodernių menininkų idėjas, ir jį reikėtų nuoširdžiai pasveikinti už puikiai atrinktus siurrealistų stovyklos parodos dalyvius.“ Vėliau autobiografijoje Levy’is rašė apie savo pirmą susitikimą su Dali: „Jis man atrodė kaip kokia nerami siela. Visuomet toks buvo [...] ne dėl savo dviprasmiškumo, bet veikiau dėl beprotiško polėkio ir tiesaus atvirumo.“

1932 metais Dali buvo dar labiau užsiėmęs nei anksčiau, tačiau jį slėgė asmeniniai išgyvenimai dėl nesutarimų su tėvu, todėl Galos buvimas šalia ir palaikymas jam teikė tvirtą paramą. Tais pačiais metais ji išsiskyrė su Pauliu Eluard’u. Žymi Dali kūrybos tyrinėtoja Dawn Ades sakė, kad, nors jie ir nebuvo pagal visuomenėje nusistovėjusius standartus gyvenanti pora, įskaitant faktą, jog ir perkopusi devintą dešimtį įsitaisydavo jaunų meilužių, „Gala sugebėjo jį stumti į priekį. Ji buvo jo mūza, meilužė, visų jo reikalų tvarkytoja“.

Dirbdamas Dali naudojo genialų dirbtinį apšvietimą, į vieną iš akių įsistatydavo juvelyro didinamąjį stiklelį. Didžiojoje dalyje darbų naudodamas tik pačius geriausius sabalų plauko teptukus, jis gebėjo išgauti smulkiausias detales, nesuardydamas teptuko potėpių. Šiuo laikotarpiu dauguma paveikslų buvo mažo formato. Nutrūkę santykiai su tėvu, susipynę su jo fantazijomis, ir toliau išliko pasikartojančia tema kai kuriuose šio laikotarpio kūriniuose. „Takių aistrų gimimas“ (1932), kurį jis pradėjo tapyti 1931-aisiais, taip pat susijęs su knygoje „Svajos“ išreikštomis mintimis apie fantazijas ir masturbaciją. Paveiksle vaizduojamas Vilius Telis, kuris dailininkui asocijavosi su tipine tėviškos agresijos tema. Centre – groteskiškas tarsi iš sapno atklydęs vaizdinys, kuriame į hermafroditinę būtybę tarsi susijungia tėvas, sūnus ir greičiausiai motina. Beribės erdvės kraštovaizdis tarsi atklysta iš trečiojo dešimtmečio Tanguy’aus kūrinių, o tą patį uolų darinį, atkartojantį jo mylimiausią kraštovaizdį, galima išvysti paveiksle „Didysis masturbatorius“. Viliaus Telio obuolį pakeičia duona – vienas iš dažnai pasikartojančių Dali simbolinių elementų.

Dali grįžo į Paryžių, kur buvo surengta pirmoji jo paroda Pierre’o Colle’io galerijoje, – ji vyko nuo 1932 metų gegužės 11 iki birželio 17 dienos, iš viso joje buvo eksponuojami dvidešimt septyni kūriniai, tarp kurių ir keli siurrealistiniai objektai. Dali lengvai perėjo nuo paveiksluose įprastai naudotos dvimatės erdvės prie trimatės. Vienas pirmųjų tokių pavyzdžių, plačiai žinomas kaip „Fejerverkai“, iš pradžių pavadintas „Beprotiškų asociacijų lenta“, buvo sukurtas 1930–1931 metais. Tiesioginiu šio žanro pirmtaku siurrealistai laikė Marcelį Duchamp’ą. Dali su juo susitiko XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, ir šių dviejų keistuolių menininkų draugystė tęsėsi trisdešimt metų. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio kiekvieną vasarą iki pat savo mirties 1968-aisiais Duchamp’as išsinuomodavo namą netoli Port Ligato10. Konceptualiojo meno tėvas Duchamp’as savo pirmąjį objet tout fait išrado 1913 metais – tai buvo dviračio ratas, pritvirtintas prie taburetės.

XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Dali sukūrė daugybę siurrealistinių objektų, iš kurių garsiausi ir laikytini klasikiniais šio žanro pavyzdžiais – „Omaro telefonas“ ir Mae West lūpų formos sofa. Šių objektų kūrimo pagrindas buvo tikėjimas, kad jie gali atskleisti slaptus pasąmonės troškimus. Tai jis pasiekdavo sugretindamas objektus, paprastai nesiejamus vienus su kitais – taip, kad jie galėtų atrodyti žaismingai, bet kartu pažadinti gilius psichologinius konfliktus ir sukelti žiūrovų reakcijas. Siurrealizmas atvedė Dali į moderniosios fizikos pasaulį – šią įtaką jo paveiksluose pastebime nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio. „Dali itin žavėjosi reliatyvumo teorija, nes ji siūlė idėją, kad tikrovės negalima redukuoti iki vieno srauto.“11 Einsteino teorija, taip pat kvantinės fizikos teorijos, žadino tiek Dali, tiek kitų siurrealistų vaizduotę.

Kažkuriuo metu 1932-ųjų vasarą Galą ir Salvadorą Rene Crevelis supažindino su pasiturinčia, kūrybinga aukštuomenės moterimi Caresse Crosby. Leidėja ir meno mecenatė Caresse turėjo nepaprastai įtakingų pažįstamų ratą. Ji ir jos antrasis vyras Harry’is Crosby’is gyveno beprotišką bohemišką gyvenimą Paryžiuje, įskaitant ir atvirą santuoką, trukusią iki jam užmezgant romaną, pasibaigusį dviguba savižudybe su meiluže 1929 metų gruodžio mėnesį. Neilgai trukus po pažinties su Caresse sutuoktiniai įsiliejo į įspūdingą aukštuomenės draugiją, kurią sudarė rašytojai, menininkai ir siurrealistai, besimėgaujantys pašėlusiomis sueigomis jos malūne, esančiame už 35 mylių į šiaurę nuo Paryžiaus. Malūnas buvo įsikūręs nuostabiame miške skendinčios, griovių juosiamos Ermenonvilio pilies teritorijoje, kur didingo pilies rūmo atspindys mirguliavo Lonetės upės vandenyse. Le Moulin du Soleil („Saulės malūne“) Crosby’iai laikė žvėryną, daržinės pastogėje buvo įrengta dešimt miegamųjų, o arklidėse – valgomasis su garsiaisiais laiptais, kurie turėjo dvigubą paskirtį, mat sienos kartu buvo ir „svečių knyga“. „Į Moulin du Soleil važiuodavome kiekvieną savaitgalį. Puotaudavome arklidėse, išklotose tigrų kailiais ir dekoruotose papūgų iškamšomis.“ Palikti savo žymę ant išlenktų senosios laiptinės sienų lankytojams buvo padėti akvareliniai dažai; Dali išraitė savo vardą, supindamas jį su Pulitzerio premijos laureato amerikiečių rašytojo vardu, o D. H. Lawrence’as nupiešė feniksą. Tarp nuolatinių Le Moulin du Soleil lankytojų buvo daug airių, anglų ir

amerikiečių rašytojų, taip pat Maxas Ernstas, Andre Bretonas ir Julienas Levy’is. Caresse tapo artima Dali poros bičiule bei dailininko kūrybos mecenate, ryšį su ja pora palaikė ir būdami už Atlanto, kuomet 1940 metais jie apsistodavo jos Virdžinijos valstijoje esančiame Hamptono dvare.

Nors Dali intensyviai dirbo, o reputacija tik augo, pinigai išliko rimta problema, ypač dėl to, kad jo kūrybos vadybininkas Colle’as negalėjo pratęsti sutarties. Didžiąją dalį santaupų pora buvo išleidusi namams Port Ligate.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau