Spalva, įkvėpimas ir moters menininkės pozicija buvo šios knygos sumanymo orientyrai. Atrinkti paveikslai, eilėraščiai, fotografijos, prisiminimai ir dailėtyrininkų (A.Dvilinskaitės, R.Jurėnaitės, G.Kliaugienės, V.Liutkaus, B.Pankūnaitės) įžvalgos atskleidžia dailininkės kūrybos įvairovę. Tai lyg tiesioginis, atviras autorės pokalbis su savimi ir jos meno gerbėjais.
Tapytoja Dalia Kasčiūnaitė (1947) – abstrakčios tapybos parodų pradininkė. Dar 1983-iais Respublikinėje bibliotekoje (dabar Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka) ji surengė parodą, kuri buvo viena pirmųjų abstrakčiosios tapybos parodų sovietmečiu. D.Kasčiūnaitė – viena iš nedaugelio moterų tapytojų, gavusių Nacionalinę kultūros ir premiją. Anot menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, D.Kasčiūnaitės tapyba, kalbant apie visumą, stebina tiek vieningumu, tiek aistros jėga“.
Toliau pateikiame knygos ištrauką:
„Saulėtos vaikystės deimantiniai karoliukai“
Menu save šviesiaplaukę su šviesia, lengva, mažomis gėlytėmis nusėta suknele. Mažos garbanėlės supa veidelį, kuris visose vaikystės nuotraukose — besišypsantis. Vaikystę lydi saldus žydinčių bijūnų kvapas, atokaitos karštis, įkypi saulės spinduliai pro debesis, kaip šventuose paveiksluose, kuriuos matydavau ant sienų, ir iš Širdies augančios baltos lelijos.
Aš namuose užmigdavau su įmantriai iškeltomis rankomis, laukdama savojo baltus sparnus tiesiančio angelo.
Menu save susikaupusią bažnyčioje — kad tik ko ne taip nepadarius, barstančią žiedlapius per atlaidus, o paskui po obelimi atnašaujančią mišias savo lėlėms iš kvepiančių skiedrų.
Menu save apžavėtą nežemiško grožio skulptūrėlės ant blizgančio juodo pianino draugės namuose. Gražuolės balto marmuro rankos tiesėsi į besileidžiantį iš viršaus angelą. Aš namuose užmigdavau su įmantriai iškeltomis rankomis, laukdama savojo baltus sparnus tiesiančio angelo.
Menu save trokštančią turėti ilgas kasas. Savo pelytės uodegėles pasiilgindavau plačiais kaspinais ir ištraukdavau juos iš po kepurės. Vaikiškose fantazijose aš buvau viskuo, kuo norėjau, ir mano buvo visas pasaulis.
Atminty išlikęs žiemą kūrenamos krosnies liepsnos šėlsmas dūmtraukyje. Šie nuostabūs „vargonų“ garsai žadino vaizduotę. Tėvas pakurdavo krosnį anksti iš ryto, kol dar gulėdavau lovoje, o aš žiūrėdavau į šokinėjančią liepsną ir klausydavau žiemos muzikos. Vakarais tėvas pasakodavo nuostabias istorijas apie vaiduoklius. Būdavo jauku ir baisu. Jis buvo nuostabus pasakotojas. Mėgdavo pasakoti patamsyje, gulėdamas lovoje.
Aš kitoje lovoje klausydavau ir matydavau tamsoje švysčiojantį cigaretės galiuką. Man būdavo baisu ir įdomu. Istorijas apie vaiduoklius jis sukurdavo pats. Bijodavau išlipti iš lovos — iš po lovos tykodavo vaiduokliai, kurie kaulėtomis rankomis brazdėdavo naktimis. Jo istorijose — naktigonės ir apsilankymai ponaičių, kurių nosys be skylučių, kurie pranykdavo vos pirmiems gaidžiams sugiedojus. Tos jo pasakos — mano vaikystės lobis. Tėvo fantazija buvo neišsemiama; man atrodo, kad jam pačiam buvo itin įdomu kurti.
Menu speiguotas žiemas, kai sniego paviršius blizgėdavo nužertas raganų taukais. Patikdavo būti vežamai rogutėmis. Šiltai aprengta su „vailokiukais“ ir kailiniais gulėdavau rogėse užsimerkusi, klausydavau ramių suaugusiųjų balsų, liūliuodavo suaugusiųjų veltinių girgždesys sniege. Speigas gnaibydavo nosytę, bet būdavo šilta ir jauku su mama, ir visai nebaisu dėl baisaus raganos likimo.
Atminty išlikęs idiliškas šeimos paveikslas, kuris visą gyvenimą buvo kaip nepasiekiamas miražas. Šaltas žiemos vakaras mūsų namuose Žvėryne. Už lango sniego pusnyse paskendęs sodas, vėjas ūžauja kamine. Kambaryje šilta. Visa šeima namie sėdi prie apvalaus stalo kambario viduryje. Virš stalo šviečia lempa, gražus oranžinės spalvos šilkinis gaubtas skleidžia nepaprastai jaukią šviesą, iš tamsaus kambario kvadrato išplėšdamas gražią šeimos idilę prie stalo. Mama užsiėmusi rankdarbiais, tėvas skaito knygą, o maža mergytė susikaupusi kažką piešia. Ta maža mergytė mėgo piešti visus dienos įspūdžius, viską, kas jaudino jos mažą ir jautrią širdelę.
Vėliau pamėgau skaityti knygas. Kartu su knygų herojais išgyvenau visus likimus, ypač sielojausi dėl našlaičių likimų, dėl Lesės ir kvatodavau iš „Trise valtimi neskaitant šuns“ herojų nuotykių. Žinoma, Tomas Sojeris, vėliau O. Henry’o ir Jacko Londono apsakymai...
Vaikystėje ir žiemos buvo kitokios. Medžiai iki šakų skendėjo pusnyse, nuo speigo braškėjo tvoros, sniego pusnyse žibėjo raganų plaukai.
Atsimenu, mėgdavome mes vaikai eiti į kiną. Žvėryne buvo kino teatras Žvaigždė. Prie kasos ant sienų kabėdavo tuo metu populiarių aktorių portretai. Kino teatre žiemą būdavo šalta, bet mums tai būdavo nė motais. Prieš filmą nusipirkdavome iš bobulių po stiklinę kepintų saulėgrąžų. Visi susėdę grauždavo ir spjaudydavo sau po kojomis saulėgrąžų lukštus. Atsimenu, norint patekti į savo vietą, reikėdavo perlipti per kalnus lukštų. Ten mačiau daug filmų. Įstrigę pavadinimai — „Gutaperčinis berniukas“, „Valkata“. Eidavome mes vaikai būriais, kartu su tėvais, dviese su Rima. Visada filmo pradžioje rodydavo „Tarybines kronikas“. Atminty visam laikui išliko tų kronikų muzika ir pakilūs diktorių balsai.
Vaikystėje ir žiemos buvo kitokios. Medžiai iki šakų skendėjo pusnyse, nuo speigo braškėjo tvoros, sniego pusnyse žibėjo raganų plaukai. Atsimenu apšerkšnijusias nuo šalčio rogučių geležines pavažas. Man jas knietėjo palaižyti — viliojantis baltas šerkšno ledinukas. Palaižiau — o siaube, liežuvis prilipo prie rogių. Bandau plėšti liežuvį, ir rogės kyla, kaip pasakoje su raganos liežuviu. Masino šerkšnas ant varinės durų rankenos — ir vėl ta pati istorija. Buvau smalsi ir užsispyrusi.
Mes, Žvėryno vaikai, žiemą mėgdavome eiti į čiuožyklą, kuri buvo dabartinių Seimo rūmų vietoje. Žiemos buvo tikros, šaltos — čiuožyklą užliedavo, ji buvo apšviesta, grojo muzika, buvo galima išsinuomoti pačiūžas. Turėjau savo „dudkes“. Berniukai čiuoždavo su „kanadkėmis“ arba „peiliais“. Kitos mergaitės turėjo „figurkes“. Adas turėjo „Nurmio“ pačiūžas, kuriomis didžiavosi, — tokias nedaug kas turėjo. Sukdavome ratus pagal muziką viršutinėje aikštelėje arba aplinkui stadioną. Būdavo smagu — ten susitikdavome su berniukais iš dailės ir kitų mokyklų, ten įsiliepsnodavo vaikiškos meilės ir neapykantos. Iš namų ateidavau su pačiūžomis; atsimenu, vieną šaltą vakarą čiuožiau tol, kol ėmiau nebejausti kojų. Ėjau namo kaip ant kojūkų. Atsimenu, kiek mama vargo, kol išgydė mano nušalusias kojas, — trynė žąsies taukais. Man nuėjo kojų nagai. Gerai, kad liko pėdos.
Menu save pradinėje mokykloje Žvėryne, Vykinto gatvėje. Ant laiptelio buvo įmūrytas užrašas SALVE. Per pertraukas koridoriuje vaikščiodavome ratu, kampe stovėjo didžiulis metalinis bakas ir prie jo grandine prirakintas metalinis puodelis vandeniui atsigerti. Sėdėjau suole su Jūra. Kadangi ji buvo nedidelio ūgio, o mes buvome draugės, sėdėjome pirmame suole. Jūra visą laiką buvo pirmūnė. Per piešimo pamokas mudvi su Jūra stengdavomės gražiai piešti, bet penketukus gaudavo Jūra, o aš — trejetus. Kartą Jūros paprašiau, kad ji nupieštų mano sąsiuviny tokias gražias našlaites, kokias tais laikais mėgdavo siuvinėti staltiesėlėse. Ji man nupiešė, ir aš gavau gerą pažymį. Taigi nuo mažų dienų didesni ir mažesni bandė palaužti mano dvasią, skaudino ir maitojo mažą širdelę, tačiau, patys nenorėdami, ją užgrūdino.
Piešti pradėjau visai maža. Didelį poveikį turėjo tėvo, piešiančio prie rašomojo stalo, paveikslas. Tėvas mane nuvedė į dailės mokyklą laikyti stojamųjų egzaminų. Tai ir nulėmė mano likimą. Atsimenu, kai ruošiausi stoti į Dailės institutą, mama klausė tėvo, ar Dalytė pamatys pasaulio, jei bus dailininkė… Mama labai norėjo mus su broliu pastatyti ant kojų, išmokslinti.
Piešdavau dienos įspūdžius kaip dienoraštį. Tėvelio tradicija: ciklais, serijomis. Taip pat ir sueiliuodavau ketureilius. Pagrindinis mano piešinių herojus buvau aš pati. Norėjau būti dailininkė. Atsimenu, lankiau dailės mokyklą, suruošiau savo kiemo vaikams parodą malkų sandėliuke. Ten buvo iškabinti aliejumi tapyti natiurmortai ir peizažai. Kažkuris tėvelio draugas pasakė, jog labai jaučiu spalvą. Tuo metu, sovietiniais metais, tai buvo didelė vertybė, tačiau aš ieškojau savo kelio, savo braižo.
