Nauji žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato eilėraščiai, kuriuose – atpažįstama Aido Marčėno poetika ir nauji motyvai, senos tiesos ir naujas jų iš(si)aiškinimas. Ir dar kartą patirtas atradimo džiaugsmas. Atradimo, kad akimirka ir amžinybė, išminties gelmė ir paviršiaus blizgučiai, banalybė ir išmintis, Dievas ir žmogus ar net Dievas ir poetas – tai anaiptol ne prieštaraujantys dalykai. Tiksliau – prieštaraujantys, bet vis tiek esantys kartu - viename akiratyje, viename laike, vienoje atmintyje, viename tekste. Tiesiog Viename.
Tie, kas Aido Marčėno kūrybą seka seniau, tikriausiai pastebėjo, jog autorius nuo juvelyriškai nušlifuoto ketureilio, estetizuotos lyrikos, nuo ritmo ir rimo dreifuoja link laisvesnio kalbėjimo, poetinio impresionizmo, link žaidimo žodžiais - jų prasmėmis ir beprasmybėmis, jų gebėjimu jungtis ar jų valia nesijungti. Ir, kas įdomiausia, ši neornamentuota poezija – tokia pat laki ir taki, gyva ir laisva, kandi ir sklandi. Norėtųsi eretiškai apibūdinti: tarsi savaime pasirašiusi. Tačiau akivaizdu, kad už tos laisvės slypi griežta literatūrinė disciplina. Vienas įtaigiausių mūsų šiandieninės literatūros paliudijimų, kad taisykles išmokus, jas galima ir pamiršti. Bet – tik išmokus.
Penkioliktosios eilėraščių knygos meninę viziją Aidui Marčėnui padėjo įgyvendinti dailininkė Deimantė Rybakovienė.
Aidas Marčėnas. Viename: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. 144 p. 978-9986-39-851-6
Kiek sykių sakiau?
Tiek, kiek neištesėjau.
Visą gyvenimą mirsiu
iš kuklumo ir iš juoko
Eilėraštis pavadinimu „Mirsiu“ (58 p.)