Po pasiektų paliaubų čia veikia Ukrainos ir Rusijos strymeriai, filmuojantys susidūrimus ir uždirbantys iš to. Vienišas lietuvis karys vykdo Ukrainos strymerių legiono misiją – ieško dingusių kolegų. Veiksmas išplinta po visą pasaulį. Knygoje rasite paralelių su žinomais mokslo, verslo, politikos atstovais ir reiškiniais.
Artimos ateities „sci-fi“ kūriniuose dabartinę realybę papildo tik vienas ar keli išradimai – tokie, apie kuriuos jau dabar kalbama, kurie anksčiau ar vėliau bus sukurti ir taps įprasti. Knyga gausiai iliustruota vaizdais, sukurtais pasitelkus dirbtinį intelektą. Visos lokacijos – tikros, knygą papildo veiksmo vietų žemėlapiai.
Master versiją 1.1 turėtų pamėgti tie, kuriems patiko Andy Weir Marsietis, Tom Clancy trileriai ar tiesiog Džeimso Bondo nuotykiai.
Knygą parašė Antanas Marcelionis. Tai pirmoji jo knyga. Antanas yra programuotojas, populiarios visame pasaulyje duomenų vizualizacijos bibliotekos amCharts autorius, Lietuvos šaulių sąjungos narys, buriuotojas ir keliautojas dviračiu.
Pateikiame kelis atsiliepimus apie knygą.
„Tai nepaprastai įtraukiantis ir iki paskutinio puslapio skaitytojo nepaleidžiantis fantastinis trileris. Aukštosiomis technologijomis persotinti įvykiai tiesiog veja vienas kitą. Aktyvių veiksmų vietos aprašytos taip tikroviškai, kad nepalieka jausmas, jog kažkada esi ten buvęs. O aš ten buvau, tiesa, ne 2028-aisiais.“
Arūnas Kumpis, FPV drono pilotas, Rusijos ir Ukrainos karo dalyvis
„Ko reikia geram kariniam technotrileriui? Veiksmo, veiksmo ir dar daugiau veiksmo. Antagonisto, kurio nekęstum labiau nei jo nekenčia pagrindinis veikėjas. Technologijų, kurios gąsdina priešo rankose ir įkvepia naudojamos saviškių. Ir pagaliau pabaigos, kuri galėtų tapti tęsinio pradžia. O gal net ir paraiška visai romanų serijai. Labai rekomenduoju.“
Aidas Puklevičius, rašytojas
„Antanas parašė labai kinematografišką knygą – skaičiau ją, lyg žiūrėdamas nepaleidžiantį veiksmo filmą, o įspūdį dar labiau stiprino dosniai nupieštos ir įtraukiančios iliustracijos.“
Ernestas Parulskis, menotyrininkas
„Kai istorijos apie sparčią technologijų pažangą iš storų fantastikos knygų nužengė į naujienų portalų užkampius, cyberpunk žanras – istorijos apie artimą, technologijų kupiną ir pragarišką žmonijos ateitį – išsikvėpė ir mirė. Meistras Antanas, šaulys ir technologas, pasinaudoja Ukrainos košmaru sugrąžinti ir aktualizuoti šį žarną. Jaudina, nes įtikima. Siaubinga, nes artima. Įspūdingas debiutas.“
Mykolas Katkus, publicistas
Knygos ištrauka
2028 Rugsėjo 27, popietė
Ukraina
Pilkojoje zonoje paprastai praleidžiu dvi tris savaites, tada grįžtu į civilizaciją. Elektrinis dviratis – logiškas pasirinkimas. Benzininis motociklas ar keturratis tinkami daug trumpesnėms misijoms – kuro čia nėra. Elektros gali prasimanyti, blogiausiu atveju – minti. Dviratis tylus, pagreitis – superinis. Greta Thunberg – laiminga (turbūt).
Kai nudardėjęs laiptais išlekiu pro laiptinės duris, nauji mano draugai – visai šalia, mažiau nei už šimto metrų. Išgirstu, kaip smarkiau užbliauna varikliai.
Sprogusių minų paliktomis duobėmis, sudegusiais automobiliais ir kitu šlamštu dekoruota gatve persekiotojai važiuoja vora, todėl šaudo tik grupės lyderis. Bet iš tokio atstumo, viena ranka vairuodamas, kita šaudydamas, pataikytų tik Čakas. Dabar tai – tik amunicijos švaistymas.
Warvid nustatytos taisyklės nereiškė, kad visi tapo civilizuoti, nustojo naudoti mirtinus ginklus ar šaudydami taikėsi kur nors į kojas. Tiesiog atsirado tikimybė, kad tavęs nepribaigs šūviu į galvą – pirmiau patikrins: gal bus naudos.
Vingiuodamas tarp kliūčių kelio susiaurėjime paspaudžiu svirtelę ant vairo. Iš prie galinio rato šakių prisukto vamzdžio iškrinta granata. Paskui skrendančios Varnos video fyde atsiranda raudonas taškas. Po penkiolikos sekundžių taško ir pirmo persekiotojo pozicijos sutampa.
Granata sprogsta tiksliai po keturračiu. Atlikęs trigubą salto, jis nuskina apšvietimo stulpą (filme stulpas būtų užvirtęs ant važiuojančio iš paskos). Vairuotojas plojasi ant apsamanojusio žigulio stogo. Turbūt gyvens.
Prieš įsikurdamas bent kiek ilgesniam laikui visada atlieku namų darbus. Svarbiausia – suplanuoti atsitraukimo kelius. Už kelių šimtų metrų gatvė kerta upelį, sruvenantį giliu grioviu. Tiltas seniai susprogdintas, tačiau viena išlikusi sija vis dar jungia krantus. Ją užfiksavau vakar, kopteriu žvalgydamas apylinkes. Vos sulėtinęs pervažiuoju į kitą pusę. Toldamas Varnos fyde matau, kaip trys gaideliai sustoja. Keturi ratai – ne du, per siją nepervažiuosi.
Atsisveikinu modamas viduriniu pirštu.
[Baigti transliaciją]
Paieškoję gal ir rastų vietą, tinkamą upeliui kirsti, bet žinau, kad taip nedarys. Grįš patikrinti kolegos, prigulusio ant žigulio. Nuleidžiu Varną, pagaunu ore, vienu judesiu prisegu prie laikiklio ant kuprinės. Įjungiu antidroninį dažnių slopintuvą. Dėl visa ko.
