Apie gerą literatūrą parašytas ne vienas straipsnis. Yra renkamos geriausios metų knygos, apdovanojami rašytojai, dailininkai, vertėjai, ant knygų klijuojami medaliai. Tačiau ar užtenka tik perskaityti tokią knygą, kad ji tave praturtintų, įkvėptų? Ar geros knygos įsisavinimas vyksta natūraliai? Kas geriau, perskaitytų knygų skaičius ar kokybiškai perskaitytos kelios knygos?
2015 metais VšĮ „Laikas skaityti“ užsakyto ir „Spinter tyrimai“ atlikto tyrimo duomenimis 76 proc. 3–6 metų ir 96 proc. 7–10 metų vaikų per pastarąjį pusmetį buvo perskaitę nors vieną knygą. Vis dėlto net 73 proc. tėvų, auginančių 0–2 metų vaikus, atsakė, jog knygoms laiko neskiria. Tyrimo duomenys rodo, kad darželyje ir mokykloje vaikas skaitymo įgūdžius ugdo labiausiai. Ir tikrai nereikėtų priekaištauti tėvams, kad jų vaikas ateina į mokyklą nemokėdamas skaityti. Pirmosios mokyklos klasės ir yra tam, kad vaikas išmoktų skaityti. Labiau liūdina tas faktas, kad dauguma tėvų neskaito savo mažamečiams vaikams. Neskaito, neaptaria, nediskutuoja apie knygą, neieško to, kas parašyta tarp eilučių, nesitapatina su veikėjais, neapmąsto, kaip būtų pasisukęs jų likimas, jeigu jie būtų pasielgę kitaip. Liūdina tas faktas, kad didžioji dalis vaikų su knyga artimiau susipažįsta tik darželyje ir mokykloje. Prašokami svarbūs pirmieji metai, kuomet knyga gali ne tik padėti augti vaikui kaip asmenybei, bet ir praturtinti šeimos buvimą kartu.
Skaitymas yra individualus, asmeniškas veiksmas, tačiau žmogus yra socialus. Mes linkę dalintis savo išgyvenimais, jausmais, nutikimais. Kuo jaunesniame amžiuje vaikas išmoks tai daryti, tuo geriau jam seksis suaugus. Kaip teigė VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, neskaitantiems ar tik pradedantiems skaityti vaikams – būtent jiems skaitymas turėtų būti socialus veiksmas, atliekamas drauge su šeimos nariais, darželio auklėtojais, mokytojais. Tikrai, kokybiškai (ne dėl skaičiaus) skaitantis vaikas ir suaugęs moka atsirinkti tai, kas jam iš tikrųjų patinka, mąsto, ko jis nori. Jis gebės diskutuoti su draugais, mokytojais, bibliotekininkais ar knygų klubo nariais apie perskaitytą knygą, apie norimą skaityti ar jam rekomenduojamą kūrinį. Knygų skaitymas vien dėl skaičiaus ar gerų pažymių gali pražudyti tikrąjį skaitymo džiaugsmą ir malonumą, tokį, kokį suteikia iš tikrųjų kokybiškas skaitymas. Gal reikėtų pradėti kalbėti apie skaitymo motyvavimą ne kiekybe, o kokybe – prasmingu, turiningu laiku, vaizdinga kelione, galimybe prisiliesti prie istorijos, praeities.
Perskaitytų knygų skaičius dar nerodo, kad skaitantysis sugebėjo įsigilinti į knygos siužetą, suprasti pagrindinę mintį, nerodo, kad knyga paskatino jį susimąstyti, susitapatinti su veikėju, labiau pažinti savo jausmus. Turėtume pradėti dažniau kalbėti apie patį skaitymą, turėtume dažniau kalbėtis apie perskaitytas knygas. Nuo ko galima pradėti? Vyksta gana daug skaitytojų klubų susitikimų, knygų pristatymų, kuriuose dalyvauja ir patys autoriai, ir knygų dailininkai. Tai puiki proga mažiesiems pamatyti, kas gi slypi už tų spalvotų iliustracijų ir tekstų, paklausti ir atsakymus gauti iš knygų kūrėjų. Ir galbūt tai bus puikus pirmasis postūmis nebeskaityti tiesiog 144 puslapių knygos, o su Lesle ir Džesu persikelti tiltu į Terabitiją ir suprasti, ką reiškia tikra draugystė.
