Išnyrantys siužetai. Sibiro ir Šiaurės tautų čiabuvių vaizdiniai Lietuvos tremtinių literatūroje

Vis dėlto XX a. susiklostė situacijos, kurių daugelis europiečių, ir ypač rytų europiečių, nebūtų galėję net įsivaizduoti. Stalininiam režimui vykdant totalitarinį eksperimentą, dešimtys tūkstančių žmonių atsidūrė kraštuose, kur, pasak rašytojo tremtinio Ričardo Vaicekausko, „geležis nerūdija, medis nepūva, pienas nerūgsta…“¹, o virš galvų, anot Leonardo Gutausko, saulė, kuri „šviečia šviečia, bet nešildo“². Sibiro ir Šiaurės autochtonai atitinkamai išvydo ligtol nematytus rytinių Baltijos jūros pakrančių gyventojus. Iki tol bene vieninteliai jų sutikti kitataučiai buvo kolonizatoriai rusai ir įvairių tautybių Šiaurės tyrinėtojų ekspedicijų nariai.

Šiame straipsnyje ketinu pristatyti vieną iki šiol istoriografijoje neliestą lietuvių tremtinių patirties aspektą: jų susitikimus su Sibiro ir Šiaurės tautų čiabuviais, išskirti, aprašyti ir interpretuoti pagrindinius susitikimų su čiabuviais siužetus, išnyrančius tremtinių atsiminimuose. Daugumai Lietuvos tremtinių tai buvo pirmasis tiesioginis susidūrimas su tolimesnių kultūrų žmonėmis – ir dar gi ypatingomis aplinkybėmis, jeigu neimtume domėn Lietuvos miestuose ir miesteliuose 1940 m. pasirodžiusių „azijietiško gymio“ sovietų karių: vietinius stebino jų „plokšti rusvi veidai“ ir ypač siauros akys³.

Vida Press nuotr./Elniai Čiukčijoje

Rengdamas šį straipsnį rėmiausi penkiolikos tremtinių atsiminimais, nors, žinoma, teko persijoti jų daug daugiau. Ypač informatyvūs buvo Ričardo Vaicekausko, Arvydo Vilkaičio, Nijolės Ambrazaitytės, Pranciškaus Poručio atsiminimai, artėjantys, sakyčiau, netgi prie grožinės literatūros. Visi jie buvo užmezgę gana artimus santykius su Šiaurės ir Sibiro čiabuviais, turėjo tarp jų draugų, ir, kas svarbu, skyrė bendravimo su čiabuviais atsiminimams daugiau dėmesio, gebėjo reflektuoti šią interakciją platesniame istoriniame ir kultūriniame kontekste.

Tremtinių atsiminimuose jų ir čiabuvių bendravimo siužetai yra reti. Savaime suprantama – tai nebuvo svarbiausias tremtinių patirties momentas – rašoma daugiausia apie nežmoniškas gyvenimo ir mirties sąlygas, gniuždantį darbą, bandymus išlikti ir išsaugoti orumą. Šiuos siužetus būčiau linkęs vadinti išnyrančiais siužetais. Retais, bet įdomiais, intriguojančiais ir antropologiškai – informatyviais.

Nemaža dalis Lietuvos gyventojų buvo išvežti į tuometinę Kazachijos SSR, kur taip pat mezgėsi santykiai su tų vietų čiabuviais, tačiau šiame rašinyje šio krašto neimu domėn. Nedidelis bandomasis tyrimas parodė, kad tokių kontaktų atsiminimų iš šių kraštų nėra. Veikiausiai todėl, kad žmonės čia buvo įkalinami lageriuose ir kontaktai su aplinkiniais gyventojais buvo reti, priešingai nei tremtinių, kurie iš pažiūros gyveno normalų gyvenimą, ypač vėlesniais metais: turėjo namus, daržus, kuriuos juosė tvoros, gyvulių ir paukščių, eidavo į darbą, o vaikai lankydavo mokyklas.

Pradėdamas tyrimą tikėjausi rasti daugiau informacijos apie pirmuosius tremtinių ir čiabuvių susitikimus, tačiau jų neaptikau. Priežastis numanoma – atvykus į paskirtas vietas, tremtiniams būta didesnių įspūdžių. Tačiau pradinė nuojauta pasitvirtino: beveik visais atvejais tremtinių ir čiabuvių susitikimai, bent jau pirmuosius, veikė pozityviai ir atliko, sakyčiau, psichologiškai normalizuojantį vaidmenį: priminė namus, kuriuose „viskas savo vietoje“, harmoningą, paprastą gyvenimą, paremtą bendražmogiškomis vertybėmis – atjauta ir pasitikėjimu.

Vida Press nuotr./Sibiro tautos

Čiabuviai: enciklopedinė informacija

Rusiškoji Sibiro ir Šiaurės kraštų kolonizacija prasidėjo XVI a. viduryje, tapo itin intensyvi XIX a., o tremčių atvykimo metu tebesitęsė. Ypač daug rusų valstiečių apsigyveno Sibire po 1861 m. baudžiavos panaikinimo. Kaip ir kitų kolonizacijų atvejais, rusiškoji Sibiro ir Šiaurės kraštų kolonizacija turėjo itin neigiamų pasek­mių čiabuvių bendruomenėms: daug čiabuvių išmirė nuo ligų, žuvo susirėmimuose su kolonizatoriais ar buvo išstumti iš savo gimtųjų vietų, taip pat buvo vykdomas prievartinis krikštas, vaikų atiminėjimai ir „civilizavimas“ valstybinėse mokyklose.

Tremtiniai buvo vežami į įvairias Sibiro ir Šiaurės sritis, kur susidūrė su įvairių tautų atstovais, iš kurių dažniausiai minimi komiai (jų gyvenamoji teritorija – šiaurės rytinė Rusijos dalis į vakarus nuo Uralo kalnų), nencai arba samodai (Archangelsko sritis, dab. Nencų, Jamalo Nencų, Chantų-Mansių, Taimyro autonominės apygardos), evenkai arba tungusai (Jakutija), taip pat buriatai ir jakutai (Buriatija ir Jakutija). Be šių žmonių tremtiniai sutiko ir nuo seno Sibire gyvenusių rusų kolonistų, kurie, matyt, irgi laikė save „čiabuviais“, bet griežtai vertinant tokie nebuvo.

Dažniausiai tremtinių atsiminimuose minimi būtent jakutai. Tai nenuostabu, nes jakutų gyvenama teritorija – milžiniška. Šiaurėje ji siekia Laptevų jūros krantus, o pietuose – Amūro ir Užbaikalės sritis. Jakutų teritoriją Rusija užvaldė XVII a., nuo XIX a. vidurio vyko intensyvi kolonizacija ir žemės gelmių išteklių žvalgymas bei intensyvėjanti panauda. Kaip tautiškai sąmoninga visuomenė (XX a. pradžioje susiformavo jakutų inteligentija), ši tauta patyrė sovietų represijų – 1921–1927 m. įvyko net trys antisovietiniai jakutų sukilimai.

Sibiro ir Šiaurės tautų čiabuvių vaizdiniai Lietuvos tremtinių literatūroje

Dar XVII a. pradžioje neaprėpiami Sibiro (ir Jakutijos, kaip jo dalies) plotai tapo pavienių maskvėnams neįtikusių ir nepageidaujamų žmonių tremties žeme. Nuo XVIII a. vidurio tremtys tapo masinės. Vėliau į Jakutiją buvo ištremti 1825 m. sukilėliai dekabristai, 1830–1831 m. ir 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimų dalyviai, įvairių caro režimui opozicinių judėjimų nariai. XX a. trėmimų į Jakutiją tradiciją pratęsė stalininis režimas, kuriam rūpėjo ne tik nubausti politinius priešininkus, bet ir susiorganizuoti veik nemokamos darbo jėgos.

Buvo XIX a. politinių tremtinių, kurie tapo įžymiais čiabuvių kultūrų tyrinėtojais. 1887 m. į 15 metų katorgą Sachaline už pasikėsinimo į carą Aleksandrą III organizavimą išsiųstas Bronisławas Piłsudskis (1866–1918) tyrinėjo Sachalino salų ainų, nivchių, ultų kultūras, dėl tos pačios priežasties į 1888 m. į Kolymą ištremtas vilnietis Vladimiras Jochelsonas (1855–1937) – jakutų, koriakų, jukagyrų ir aleutų gyvenseną. 1900–1901 m. jis dalyvavo Niujorko Amerikos istorijos muziejaus ekspedicijoje, kurios veiklą, beje, koordinavo sociokultūrinės antropologijos kūrėjas Francas Boasas.

Kaip ir Lietuvos gyventojai, jakutai ir patys patyrė tremtį. 1942 m. sausio 6 d. SSRS Komisarų taryba ir VKP(b) CK priėmė nutarimą „Dėl žuvininkystės verslovių Sibiro ir Tolimųjų Rytų upių baseinuose“, kuriam įgyvendinti NKVD, vadovaujamai Lavrentijaus Berijos, pavesta į Jakutiją deportuoti 6000 spec. tremtinių (спецпереселенци). Iš pradžių į pačią Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros, atgabenta 4150 suomių (ištremtų iš Leningrado srities) ir iš Čurapčos rajono išvežtų jakutų (1655 šeimos, 4988 žmonės). 1947 m. į gimtus kraštus grįžo 1108 tremtiniai⁴.

Lietuvos atgimimo laikotarpiu Jakutijoje apsilankiusios lietuvių ekspedicijos dalyvis rašytojas Eugenijus Ignatavičius taip įvertino rusiškosios kolonizacijos rezultatus: „Šiuo metu trečdalis Jakutijoje gyvenančių jakutų jau kalba tik rusiškai. Daugelis gėdijasi jakutiškų vardų, kalbos bei papročių, tautai įskiepytas nepilnavertiškumo kompleksas. Šeimoje didžiausia laimė, jei jakutas ar jakutė susituokia su svetimtaučiu. Liūdna ir apmaudu, kai civilizacijos ir technikos suklestėjimo amžiuje žūsta tokia graži, spalvinga,
darbšti ir naiviai patikli tauta“⁵.

Pirmieji susitikimai

Pirmieji tremtinių susitikimai su čiabuviais žadino ne tiek susidomėjimo kitokybe, kiek ilgesio Tėvynei ir senojo gyvenimo ritmo jausmus. Apie šiuos susidūrimus informacijos labai mažai, todėl itin vertinga tremtinio Ričardo Kalyčio refleksija: „Pirmą sykį pasijutom taip toli nuo Lietuvos, kai pamatėm buriates, važiuojančias pro Ivanovą iš Šapšaltujaus. Tada supratom, kad esam Azijoje [...]. Apvaliais, plokščiais veidais, su mažytėmis plokščiomis nosimis, jos pypkes įsikandusios sėdėjo vežime ir tylėjo. Vežimas, pakinkytas pora jaučių, vos vos judėjo. Buriatės kaip šmėklos tolo nejudėdamos nuo mūsų. Ilgai ilgai tolo. Joms skubėti nebuvo kur, visas jų gyvenimas toks. Jos savo namuose ir savo keliuose“⁶.

Grįžimas iš tremties į namus, atitinkamai, reiškė grįžimą į įprastą mastelį ir laiką, į konkretų kraštovaizdį, kuris siejasi su šviesa ir gyvybe, minėto autoriaus žodžiais tariant, į „šviesius tėviškės kelius“: „Privažiuojant Lietuvą, apima neapsakytas jausmas – Lietuva nepanaši į nieką. Ji vienintelė. Mažas būdamas girdėjau, kaip mūsų kaimynė Bernotienė kalbėjo mamai: „Kad tamsta žinotum, Lietuvoje tas medis augdamas džiaugiasi, jis visas žalias ir žaluma jo tokia gyva. Tenai Amerikoj auga medis, bet per prievartą, iš reikalo. Ir paukščiai pas mus gieda iš visos krūtinės“. Tikrai. Lietuva žalia, jos žaluma prisigėrusi linksmų gyvybės spalvų. Tos spalvos prasideda po juodmargės kojom, kyla karklų kamuoliais į klevų ir liepų viršūnes, užlieja visą horizontą“⁷.

Wikimedia Commons nuotr./Sibiro tautos

Būnant tremtyje, tremtinių vaizduotė pastebėdavo menkiausias aplinkos detales, kurios primindavo Lietuvą, pavyzdžiui, panašias ar tokios pat rūšies gėles, grybus ar paukščius. Lietuva kartais priartėdavo labai netikėtai. Kalytį tiesiog pribloškė svetimoje žemėje netikėtai sutikti čigonai, tomis aplinkybėmis tremtiniui iš Lietuvos atrodę tarsi stebuklas: „Važiavo jie sau su pulku vaikų. Vyrai nešiojo plačias kelnes, o moterys – prijuostes su daugybe andarokų. Čigonai mus nuramino. Tiesa, jie neturėjo arklių ir nebuvo susirinkę į taborą, bet tai buvo tikri čigonai, jie būrė iš delno ir iš kortų, lygiai kaip Lietuvoj“⁸. Kalyčiui jie atrodė kaip vienintelė neįveikta SSRS gyvenusi tauta.

Pirmas vaizdinys: bendralikimiai

Lietuvos tremtinių XX a. penktame dešimtmetyje sutikti Sibiro ir Šiaurės čiabuviai išgyveno dvidešimt metų brutalios sovietizacijos, kuri buvo ardančiai paveikusi įvairias čiabuvių gyvenimo sritis. Nenuostabu, kad tremtiniai juos matė kaip bendro likimo žmones. Vaicekauskas rašė: „Elnių bandos [trečiame dešimtmetyje, – Z. V.] buvo nacionalizuotos, sukurti niekam nesuprantami kolūkiai, nustatyti prieauglio planai bei prievolės. Buvę elnių bandų augintojai pavirto piemenimis, neturinčiais jokių teisių į savo bandas. Netekę elnių, jakutai liko be pagrindinio maisto – mėsos ir kailių rūbams. Prasidėjo žmonių ir elnių ligos, badas“⁹.

Jakutų buvo ir lageriuose, dauguma jų ten atsidūrė dėl jiems patiems turbūt nesuprantamų priežasčių: „Vieni buvo gavę penkerius metus už papjautą elnią iš kadaise priklausiusios jų tėvams bandoms, kiti – už nepriduotą poliarinės lapės kailį, o treti – už paimtą žuvį, kurią jie patys sugavo. Visi jie buvo ramūs ir taikūs žmonės. Ne kokie smurtininkai, plėšikai ar prievartautojai. Du jakutai kalėjo už atsisakymą tarnauti Raudonojoje armijoje. Jakutas Bubiakinas – vienintelis, kaltinamas pagal 58 straipsnį [SSRS BK straipsnis, numatantis bausmes už „kontrrevoliucinius nusikaltimus“, – Z. V.]“¹⁰.

Vaicekauskas prisiminė vieną elnių augintoją, kuris buvo nuteistas penkeriems metams už tai, kad iš gailesčio papjovė elnią, susilaužiusį kojas. Miręs lagerio „ligoninėje“, jaunas vyras buvo įmestas nuo skardžio į vieną iš Lenos (jakut. Orus ar Aliana) protakų. Likimo draugai matė jo tolstančią iš vandens iškilusią ranką: „Atrodė, kad Ragažinskis su mumis atsisveikina: „Sudie, sudie! Aš jau baigiau šias pragaro kančias. Iškeliauju į amžinos laimės šalį, į ten, kur baltas žmogus neskriaudžia jakuto, kur daug elnių, kur nesibaigia tabakas ir arbatžolės, kur tardoche [čiabuvių palapinė] taip šilta. Sudie, sudie!“¹¹

Tiesioginė „išbuožinimo“ ir modernizavimo pasekmė buvo čiabuvių ligos ir badas. Apie tai rašė Dalia Grinkevičiūtė: „Buvau jakutų jurtoj. Joje gyvena apie keturiasdešimt žmonių. Drėgmė baisi. Jie visi serga tuberkulioze – 98 procentai visos tautos, kaip nustatė medikai [...]. Daugelis jakutų, patys badaudami, nes žvejyba čia nesiseka, o medžioti ne visi gali, dirba prie žuvies sūdymo“¹². Panašus likimas ištiko ir kalmukus. Paulina Spudienė prisiminė 1943 m. iš Pavolgio stepių atvežtus kalmukus, kurie patekę į visai kitokią aplinką ir smarkiai pasikeitus mitybos pobūdžiui, labai sunkiai pakėlė šį pokytį¹³.

Vienas iš tariamo rusų tautos kultūros pranašumo rodymo ir dominavimo įtvirtinimo būdų buvo patyčios dėl tautybės. Tremtinių atsiminimuose apie tai kalbama ne kartą. Vaicekauskas pastebėjo, kad jakutai daugiausia kentėjo nuo „paprastų žmonių“: „Ginčijantis jie tuojau pat būdavo pavadinami trinka su akimis, turpanu, elniu juodasnukiu, žvairaakiu ir panašiai. „Liaudis“ dažnai jakutams primindavo, jog davė „kultūrą“, šviesą, išmokė visų amatų“¹⁴. Čia galima iškart išvesti paralelę ir su kitais SSRS egzistavusiais anekdotais apie mažąsias tautas, jų charakterį, išvaizdą ar gyvenimo būdą: čiukčių, lietuvių, latvių, estų, kartvelų ir kt.

Daugelyje nagrinėtų atsiminimų fiksuojamas žlugdantis ir demoralizuojantis alkoholio poveikis čiabuviams. Arvydas Vilkaitis prisiminė: „Šiaurės jakutai pasigėrę neretai įsiveldavo į muštynes ir griebdavosi peilio [...]. Jeigu pjautynės baigdavosi tragiškai, nusikaltėlis nuoširdžiai gailėdavos ir visokeriopai padėdavo nukentėjusiajam ir jo šeimai“¹⁵. Jis mini draugišką, lėtą ir taikų bendramokslį jakutą Vasią, kuris „tik išgėręs – tai atsitikdavo labai retai – įsismarkaudavo, už niekniekį baisiai pykdavo, o supykęs atkakliai ir grasinamai kartodavo: „Uužmuušiuu, uužmuušiuu“. Ir ieškodavo peilio“¹⁶.

Wikimedia Commons nuotr./Sibiro tautos

Bendras likimas buvo išgyvenamas ir mokykloje. Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė prisiminė, kad klasėje mokėsi keturių tautybių vaikai: lietuviai, suomiai, jakutai ir rusai: „lietuviukai, suomiukai ir jakutai sėdi apiplyšę, alkani, skorbuto susukti. Tik rusiukai gerai aprengti, sotūs, į jokius darbus, jie, aišku, neina“¹⁷. Panašių išgyvenimų mokykloje patyrė ir Grinkevičiūtė, tik jų klasėje nebuvo rusų mokinių, taigi ir prielaidų diskriminacijai: „Per pertraukas mes visi šeši susėdam aplink krosnelę ir kiekvienas pasakojam apie savo gyvenimą [...]. Jie šuniškai alkani, kaip ir aš, per jų nugaras, kaip ir mano, atšilusios šliaužia utėlės“¹⁸.

Kad ir kokios prastos buvo mokymosi sąlygos Šiaurės ir Sibiro mokyklose, jų lankymas tremtinių vaikams leido kuriam laikui atsipūsti nuo sunkaus darbo ir šalčio, ir trumpam sugrįžti į normalybę. Atokvėpio salelėmis kartkartėmis tapdavo ir čiabuvių būstai, į kuriuos kartkartėmis užsukdavo tremtiniai (dažniausiai dėl prekybos). Marija Garbačiauskienė prisiminė komių namuose išgyvenusi namų jausmą, kurį jai sukėlė šiluma, besikūrenanti duonkepė krosnis ir komė su „labai labai nežymiai įstrižomis akimis“ tylomis minkanti tešlą duonai¹⁹.

Darant nedidelę digresiją ir nusikeliant laiku į dabartį, galima paminėti, kad tremtinių ir jakutų kaip bend­ralikimių ryšį liudija ir 2019 m. Rumšiškių liaudies muziejuje prie žymiosios žeminukės-jurtos (iki šiol joje gide dirba Valaitytė-Špakauskienė) atsiradę atminimo ženklai: čia buvo pastatytas jakutų apeiginis stulpas – serge, skirtas Lietuvos ir Čiurapčios gyventojų tremtims atminti. Jį pagamino verslininkas ir tautodailininkas jakutas iš Birštono miške užaugusio maumedžio (būtent šis medis Jakutijoje naudojamas serge gamybai).

Antras vaizdinys: gelbėtojai

Atsidūrę nepavydėtinose gamtos sąlygose, alkdami ir badaudami, priversti dirbti neįtikėtinai sunkius darbus ir žeminami Gulago administracijos, tremtiniai galėjo kliautis tik savo sveikata ir jėgomis, valdytojų malone ir likimu ir gerų žmonių pagalba. Tremtiniai mini ne vieną atvejį, kai radę pasiklydusius šiaurės platybėse tremtinius čiabuviai jakutai pamaitindavo (tiek, kiek nepavojinga išbadėjusiems), labiausiai apšalusius ir nusilpusius išveždavo į saugesnes vietas, o likusiems suręsdavo užuovėjas, palikdavo įrankių ir išvykdavo ieškoti pagalbos²⁰. Tremtinė Anelė Lelkienė prisiminė, kad iš Archangelsko į Bykovą ją vežė du jakutai šunimis kinkyta narta. Užklupti pūgos, čiabuviai neįtikėtinai atkakliai ir šaltakraujiškai grūmėsi su stichija. Kiti jakutai juos pagirdė karšta arbata ir apnakvindino²¹.

Susitikimo galimybė neaprėpiamuose Šiaurės plotuose buvo labai menka, todėl pasiklydę žmonės dažniausiai pražūdavo. Kaip išimtį Grinkevičiūtė mini stebuklingą tremtinio Stankevičiaus, mokytojo nuo Marijampolės, ir viršininko Smelcovo iš(si)gelbėjimą. Jiedu pateko į pūgą, dvylika parų išgulėjo po sniegu su šunimis ir būtų pražuvę, jei ne vienas medžioti susiruošęs evenkas: „Aplinkui šimtus kilometrų – nė gyvos dvasios. Kiekvieną minutę artinosi mirtis. Ir tomis paskutinėmis minutėmis juos, du taškučius bekraščiuose sniegynuose, pamatė evenkas, poliarinių lapių medžiotojas, važiavęs šunimis tikrinti spąstų. Ir išgelbėjo“²².

Kartais čiabuviai būdavo pasiruošę (ir siekė) priglausti tremtinius netgi ilgesniam laikui, bet valdžia nebuvo linkusi sutikti su tokiu geranoriškumu. Grinkevičiūtė mini tam apsisprendusius evenkus, gyvenusius Lenos žiotyse, Laptevų jūros pakrantėse: „Jie turėjo žuvies atsargų, pakankamai šunų nartų, galėjo ir norėjo išsivežti žmones į savo apšildomas jurtas trokšdami padėti. Bet viršininkai neleido ir taip pasmerkė mus pražūčiai“²³. Kartais tremtiniai patys iškeliaudavo ieškoti čiabuvių. Grinkevičiūtė mini grupę lietuvių ir suomių jaunuolių, bandžiusių pėsčiomis išsiveržti iš Trofimovsko pas evenkus, bet jie pasiklydo pūgoje ir sušalo.

Pasitaikydavo atvejų, kai čiabuvius gelbėdavo tremtiniai. Nagrinėtoje literatūroje pavyko aptikti vieną tokį atvejį, primenantį vilniečiams gerai žinomą Mečislavo Dorziko, Vilnios potvynio metu 1931 m. gelbėjusio žydų berniuką ir paskendusio, istoriją. 1942 m. gelbėdamas grįžtančią iš jūros ir skendusią jakutų valtį žuvo žvejybos kateryje karo metais dirbęs dvidešimtmetis Tadas Aravičius. Jakutai Aravičiui Bykove pastatė paminklą – maumedžio stulpą su laivo šturvalu, o lietuviai – kryžių (žuvusiojo kūnas nebuvo rastas)²⁴. 1989 m. į tremties vietą Jakutijoje atvykusi Juozo Eidukaičio ir Vido Gibavičiaus grupė rado paminklą nuvirtusį ir jį atstatė.

Vida Press nuotr./Sibiro tautos

Šansai išgyventi padidėdavo, jei tremtiniams pavykdavo perimti čiabuvių gyvenimo būdą ir įgūdžius: orientuotis bekraščiuose plotuose, skaityti gamtos ženklus, netgi su ja susilieti, išmokti statyti jurtas, klajoti, valdyti valtis, žvejoti ir medžioti, kaip greičiau atgauti jėgas, pavyzdžiui, valgyti žalias žuvis ar elnio mėsą. Šiomis žiniomis čiabuviai noriai dalindavęsi²⁵. Praversdavo ir kalbos žinios, kurių buvo įgyjama natūraliai²⁶. Manytina, kad tremtiniai, prabilę čiabuvių kalba, pastaruosius taip pat turėjo nuteikti palankiai. Pranciškus Porutis prisiminė noriai mokęsis jakutų kalbos, nes tai buvę „labai įdomu ir naudinga“, be to, leisdavo suprasti jų „siekius ir norus“²⁷. Savo atsiminimuose jis mini atvejį, kai susirgus jo motinai (apie tai jis netikėtai sužinojo išgirdęs tarpusavyje kalbančius jakutus), jakutai siūlė šamano pagalbą.

Trečias vaizdinys: bičiuliai ir draugai

Kai kada tremtinių ir čiabuvių santykiai peraugdavo į draugystę. Dažniausiai draugystės ryšys užsimegzdavo mieste, kur dalis tremtinių mokėsi ar dirbo. Sąlygos asmeniškiems, nuoširdiems, intymiems ir pastoviems ryšiams megztis susiklostė vėlesniais metais, pagerėjus gyvenimo sąlygoms. Arvydas Vilkaitis, mokydamasis Jakutsko Miškų technikume susidraugavo su grupės seniūnu evenku Andrejumi, su kuriuo kartu medžiojo ir slidinėjo. Šiam žmogui Vilkaitis atsiminimuose skyrė atskirą esė „Andrejus“²⁸. Įsimintinas Vilkaičio aprašytas ir nostalgijos kupinas visų laikų keliautojams pažįstamas jaukumo ir artumo jausmas gamtoje: medžiok­lės, žvejyba, naktis prie laužo. Vilkaitis prisiminė, kad Andrejus mokė lietuvius medžioti, noriai dalindavosi žiniomis apie žvėrių ir paukščių gyvenimo ypatumus, medžiotojų išmonėmis, visa evenkiška patirtimi. Vilkaičio ryšys su Andrejumi buvo labai artimas ir truko iki pastarojo ankstyvos mirties nuo tuberkuliozės²⁹.­

Glaudūs ryšiai su bendramoksliais jakutais Miša Lukinu, Elejumi Sivcevu siejo tuomet Jakutsko dailės technikumo studentą Pranciškų Porutį. Poručiui 1956 m. grįžus į Lietuvą, Jakutijos dailininkai atvykdavo pas jį į svečius, kviesdavo surengti parodų Jakutske (tiesa, jis atsisakydavo, motyvuodamas skausmingais tremties metų prisiminimais)³⁰.

Kita tremtinė Nijolė Ambrazaitytė prisiminė artimą draugystę su kaimynystėje gyvenusia mergaite Galia Abrikosova Igarkoje. Galios mama Ana buvo nencė. Mergaitės kartu žaisdavo, ruošdavo pamokas, vaišindavosi. „Tiotia Ania“ dirbo restorane indų plovėja, o likusiu nuo darbo laiku siuvinėdavo mokasinus iš elnio kailio, kurie buvo pardavinėjami „vietininkams viršininkams turtuoliams“, o tėvas – „varinėjo elnių kinkinius“. Galios mama sutaisydavo ir papuošdavo Nijolės veltinukus, pasakodavo senuosius nencų padavimus, parlydėdavo vakare namo. Abrikosovų namai Igarkoje Ambrazaitytei tapo jaukumo sala sniego, šalčio ir pūgos aplinkoje: „padavimų vaizdai ryškiai praplaukdavo akyse tarsi keičiamos scenos dekoracijos, nukeldavo į neregėtus pasaulius, į neegzistuojančią menamą tik­rovę, kurios neįmanoma nei paliesti, nei patikrinti“³¹. Bendrauta ir su kitais čiabuvių vaikais: „Negausūs jų čiumai, apdengti elnių kailiais, stovėjo išsimėtę už Igarkos, iš ten į mokyklą eidavo jų vaikai. Baltųjų naktų apšviesti, pavasarį sniegui nutirpus, būriais bėgiodavo ir dūkdavo, kartu žaisdavo laptū“³².

Tremtinė Vita Grigaitė taip pat prisiminė turėjusi jakutę draugę, su kuria bendravo Kiusiūre: „Kiusiūre turėjau draugę jakutukę Rozą Biučechovą. Esu buvusi pas ją namuose. Jos tėvai, palyginus su tremtiniais, gyveno neblogai. O Roza buvo draugiška. Ji vienintelė mane lankė, kai gulėjau ligoninėje vienoje palatoje, o mamytė kitoje“³³. Grigaitė prisiminė, kad Roza jai atnešusi blynų ir SSRS rašytojo Venjamino Kaverino knygą apie šiaurę Du kapitonai. Tai buvusi pirmoji įdomi knyga, kurią ji perskaičiusi „nuo pradžios iki galo“³⁴.

Vida Press nuotr./Sibiro tautos

Ketvirtas vaizdinys: prekybos partneriai

Dažniausiai tremtinius ir čiabuvius vis dėlto siedavo pragmatiški ryšiai – prekyba, konkrečiai – mainai. Mainų objektu būdavo druska, audiniai, tabakas, arbata; buvo keičiamasi ir valdžios dalinamais maisto talonais (pavyzdžiui, talonai arbatai buvo keičiami į talonus kruopoms, ir atvirkščiai). Čiabuviai žinojo, kad tremtiniai turi „prabangos“ daiktų, bet stokoja maisto, šiltų drabužių ar apavo, o tremtiniai netruko pamatyti, kad geriau minėtomis gėrybėmis apsirūpinusius čiabuvius traukia ploni „nepraktiški“ audiniai, drabužiai ir smulkūs aksesuarai, pavyzdžiui, žiedai ar laikrodžiai. Kartą vienai tremtinei pavyko išmainyti šilkinę palaidinukę, skarelę ir mėnesio arbatos davinį į šiltą ir lengvą žaliaminės odos apavą, nepamainomą Šiaurėje. Kitų tremtinių šie mainai buvo įvertinti kaip didelė sėkmė, tuo tarpu iš jakutės, įgijusios šilkinių drabužių, nepiktai šaipytasi. Šių daiktų turėjimas (kaip ir nacių įsteigtose koncentracijos stovyklose) labai padidindavo tremtinių šansus išgyventi. Grinkevičiūtė mini jakutus, kurie už žuvį gaudavo produktų (miltų, kruopų, sviesto, cukraus ir mainydavo juos į daiktus: vyriškus kostiumus ir laik­rodžius (pastarieji buvo vertybė ir Lietuvoje)³⁵. Šiaurėje vakarietiškas kostiumas nebuvo labai praktiškas daiktas, tačiau jis galėjo tikti mainams su valdžios atstovais, kurie atvykdavo į Šiaurę laikinai, o paskui galėjo tikėtis būti perkelti į šiltesnius kraštus.

Į komių kraštą ištremta Garbačiauskienė prisiminė, kad paprastai kiekviena tremtinių šeima komių kaimuose ar miestelyje turėjo po vieną pagrindinį daiktų supirkėją, tačiau buvo ieškoma ir atsitiktinių: „Jei kuris norėdavo iš tremtinio įsigyti kokį nors daiktą, išeidavo į lauką ir šaukdavo „Lok, lok, lok“. Tai buvo kvietimas užeiti. Jei nieko nenorėdavo, šaukdavo: „Abū, abū, abū“. Jei nesigirdėjo nei vieno, nei kito tremtiniai eidavo į kiekvieną trobą iš eilės ir siūlydavo pirkti arba mainyti (pavyzdžiui, suknelę į daržoves, kurių komiai augino daug)“³⁶.

Kitoniška kultūrinė aplinka iš tremtinių reikalavo ir specifinių įgūdžių, pavyzdžiui, išmokti derėtis, nes derybos su čiabuviais buvo privaloma tinkamos socialinės interakcijos dalis, kurios atsisakius prekybos aktas galėjo ir neįvykti, tarkime, neteisingai interpretavus daugkartinius atsisakymus mainyti ir manant, kad mainų partnerė išties nenori atlikti sandorio³⁷.

Iš atsiminimų galima susidaryti įspūdį, kad komiai į tremtinius žvelgdavo šaltai ir pragmatiškai. Tiesa, šiam įspūdžiui patikrinti reikėtų didesnės atsiminimų imties. Kitaip būta su jakutais, su kuriais mezgėsi simpatiški ryšiai. Vilkaitis atskirą savo atsiminimų skyrių skyrė jakutui medžiotojui Trofimui, su šeima gyvenusiam žeminėje prie Laptevų jūros ir jo kasmėnesines keliones „tankiu darbščiu žingsniu“ į tremtinių žeminę: „Nei vardu, nei pavarde jo nevadinome, kreipdavomės tiesiog „Dagor“ (jakut. „draugas“, „bičiulis“)“³⁸.

Penktas vaizdinys: egzotiškieji kaimynai

Galima įsivaizduoti, kad tolimuose kraštuose atsidūrusių tremtinių, kurių daugelis buvo kilę iš miestų ir priklausė vidurinei klasei, akimis čiabuviškas gyvenimo būdas atrodė egzotiškas. Garbačiauskienę stebino komių būstai ir lokacijos („Komių kaimai įsikūrę ne kur nors jaukiose vietose, tarp kalvelių ir miškelių, o pailgos plikos kalvos viršūnėje, vėjų pagairėje. Jau iš tolo, būdavo, matai tik juodą trobų juostą ir nė vieno medelio“), glumino higienos įpročiai ir prietarai („neaišku taip pat būdavo, kodėl komės labai mėgsta viena kitai utinėti galvas. Nejaugi tokios iš pažiūros švarios moterys turėdavo utėlių? Pasirodo, kad taip. Kartą paklausiau, kodėl jos neišnaikina tų parazitų. Komė man į šį klausimą atsakė: – Argi jūs nežinot, kad galvos utėlės reiškia turtą“)³⁹.

Teklei Grigienei, 1946–1948 m. dirbusiai aukle lopšelyje-darželyje, kuriame buvo prižiūrimi rusų ir jakutų vaikai, neįprastos atrodė jakučių motinų meilės išraiškos ir laidojimo papročiai: „Maži jakutukai – didelėm galvutėm, priplotom nosytėm, primerktom akutėm [...]. Jakutai reikšdami meilę vaikui ne bučiuoja (sako: bučiuoti – nehigieniška), o uosto, traukdami į save vaiko kūno kvapą. Jeigu miršta mažas vaikas, ant jo kapelio padeda pagalvėlę, ant kurios vaikas gulėjo, arba net lovutę. Suaugusiems ant kapo padeda lėkštę ir šaukštą, buvusiam medžiotojui – šautuvą“⁴⁰.

Stebėtasi ir į kolchozus suvarytų čiabuvių gyvenimo sąlygomis: „Kai ateini į jakutų žeminę giliai po žeme, tai atrodo į kažkokį Šanchajaus pritaniją pakliuvai. Viduryje kūrenasi laužas, pilna dūmų. Jie geria stiprią arbatą, rūko opiumą, kurį galas žino iš kur ima, ir pliekia kortom azartinius lošimus. Po žemę voliojasi nuogi vaikai baisiais pilvais, kreivom kojom. Jakutai myli vaikus, be to, solidarūs [...]. Mirštanti tauta turi būti vieninga“⁴¹. Grinkevičiūtę ypač nustebino įvairaus amžiaus jakutų pomėgis rūkyti pypkes ir tai, kad rūkyti bando „žindukliai“, traukiantys mamoms iš burnų pypkes ir bandantys patraukti dūmo⁴².

Daugelyje tremtinių atsiminimų fiksuojama kitoniška čiabuvių humoro pajauta, kuri buvo siejama su čiabuvių „vaikiškumu“: „Jis [Trofimas, – Z. V.] mokėjo juoktis tik nuoširdžiai. Nė krislo pagiežos nei patyčių, nei apsimestinio linksmumo – paprasčiausiai jam būdavo linksma [...]. Taigi jam buvo svetimas apsimetinėjimas, nepatikdavo kokie nors apgaulingi gudravimai. Esu pastebėjęs (ir ne tik aš), kad nemažai evenkų ir jakutų nesupranta juoko taip, kaip įprasta, tarkim rusams ir lietuviams; dėl to kai kada susidaro įspūdis, jog šie žmonės greitai užpyksta. Beje, nedori perėjūnai tuo papiktnaudžiauja“⁴³.

Akivaizdu, kad skyrėsi tremtinių ir vietos gyventojų išvaizda bei grožio standartai, kilus konfliktams buvo stengiamasi kitą užgauti, dar labiau tuos skirtumus pabrėžti. Grinkevičiūtė su humoru rašo: „Save jie laiko gražiais, o kas akių beveik visai neturi, tik įstrižas įpjovas, tas jau gražuolis. Dažnai užpykusi jakutė, norėdama įžeisti ką nors iš mūsų, su pasibjaurėjimu savo, rodydama pirštais didelius ratus: „Kusichan karaulan“ [jakut. „bjaurios didelės akys“]. Mums tik juokas būna“⁴⁴. Pastaroji ištara („mums tik juokas“) rodo, kad į čiabuvius jakutus žvelgta kiek globėjiškai, tarsi jaučiant savo kultūrinį pranašumą, bet, panašu, ne piktai.

Kai atsirado galimybė siųsti laiškus į Lietuvą ir sulaukti atsakymų, žinios apie „egzotiškuosius“ jakutus pasiekė ir Lietuvoje likusius tremtinių giminaičius. Jūratė Bičiūnaitė-Masiulienė prisiminė, kaip kontoroje baigę „braižyti korteles“ jie rašydavo laiškus Lietuvon. Turėjusi talentą paišyti, autorė sulaukdavo kitų lietuvių prašymų „nupiešti jakutuką“: „Mielai piešdavau, o paskui tas laiškas su „firminiu“ ženklu keliaudavo į Lietuvą“⁴⁵. Prašymai „nupiešti jakutuką“ šio straipsnio autoriui priminė jo paties vaikystę, kai jis prašydavo tėvo „nupiešti indėniuką“, t. y. norą pamatyti kažką įdomaus ir kitoniško.

Tremtinių ir čiabuvių požiūris vieni į kitus

Šaltinių, leidžiančių spręsti apie čiabuvių požiūrį į tremtinius, yra labai mažai. Atrodo, kad jie laikyti svetimaisiais, su kurių buvimu tenka susitaikyti. Panašu, kad jakutai aiškiai skyrė rusus nuo tremtinių suprasdami, kad pastarieji jų žemėse atsidūrė ne savo noru. Apie tai užsimena Grinkevičiūtė: „Jie nekenčia rusų, nelabai simpatizuoja ir lietuviams, bet suprasdami, kad mes Jakutijoj ne savo noru atvežti, taikosi. Visus baltuosius vadina „nenčia“ – tai pelėdos. Dėl to, kad mūsų visų akys didelės“⁴⁶.

Nors Porutis susidarė įspūdį, kad jakutams buvo sunku suprasti tų „nenčia“ skirtumus: „Pagaliau aš įsitikinau, kad jie taip ir nesuprato, kad gali būti kitų tautybių žmonių be rusų, tik suvokė – tu geras rusas. Visi kiti – blogi rusai“⁴⁷.

Nemėgti ateivių buvo pagrindo. Kartais tremtiniai susikompromituodavo ne iš blogos valios, o dėl nepritekliaus. Eugenijus Ignatavičius, 1989 m. ekspedicijos į Sibirą dalyvis, užfiksavo istoriją apie tai, kaip tremtinių vaikai, gelbėdamiesi nuo bado, pasiimdavo jakutų prie artimųjų kapų palikto maisto, neblogų indų ir kitų rakandų. Tai pajutę jakutai dovanas protėviams sumažino⁴⁸. Šis pavyzdys, be kita ko, liudija, kad tremtinių ir čiabuvių jakutų materialinė padėtis stipriai skyrėsi bei tai, kad tremtiniai jakutų nesivaržė.

Garbačiauskienė savo atsiminimuose teigia, kad jai gerai pažįstami komiai į tremtinius, kaip ir kitus svetimuosius, žvelgdavo dvejopai: kaip į potencialią grėsmę ir kaip į potencialią naudą, tačiau megzti artimesnių ryšių vengė: „Nei rusų, nei tremtinių, nesvarbu kokios tautybės, komiai nemėgo. Niekad negirdėjau, kad koks komis tremtinį būtų užjautęs, dažnai žiemą net nakčia nenorėdavo vargšo nusibaigėlio į trobą įsileisti. Geriausiu atveju mes jiems buvome kromelninkai“⁴⁹.

Šaltinių, leidžiančių spręsti apie tremtinių požiūrį į čiabuvius – kur kas daugiau, o nagrinėtuose šaltiniuose dažniausiai minimi jakutai. Čia (su viena išimtimi) tremtinių požiūris į šiuos čiabuvius – pozityvus. Rytų Baltijos pakrančių gyventojus stebino jakutų įpročiai ir papročiai, išvaizda, bet darė įspūdį sąžiningumas. „Jakutai buvo reto sąžiningumo žmonės. Medžiotojų trobelės buvo paliekamos neužrakintos, tik duris reikėdavo paspirti basliu. Kiekvienas keleivis galėdavo pasinaudoti pastoge, šiluma, maistu. Išvykstant viską reikėdavo palikti taip, kaip rasta“ – priskaldyti ir prinešti malkų, palikti degtukus ir maisto [...]. Tai tauta, kurią aš labai gerbiu ir visad gerbsiu už nuoširdumą, paprastumą, tikrą žmoniškumą“⁵⁰, – rašė Vaicekauskas. Panašūs apibendrinimai ir kitų tremtinių atsiminimuose. Pasak Vilkaičio, „Tolimosios Šiaurės sūnus visuomet tesėdavo žodį ir vaikiškai įsižeisdavo, jei kuri mūsų žeminės moterėlė, palinkus prie šviesos tikrindavo išsimainytą taloną“⁵¹. Tą patį pastebėjo ir Teklė Grigienė: „Visi jakutai draugiški, nepavydūs, užjaučiantys, paprasti, sąžiningi. Savo trobų, žeminių ir jurtų nerakina [...]. Turtingesnis jakutas mielai šelpia vargingesnį“⁵². Vaizdingą, iš pažiūros harmoningos čiabuvių jakutų šeimos buvimo pasaulyje etoso aprašymą pateikė Ambrazaitytė: „Galios šeima buvo ramaus būdo, visus darbus atlikdavo palengva, kantriai. Galbūt lėtas gyvenimo tempas atėjo iš senovės, iš gimininės santvarkos, nepasikeitė per amžius ir jų tikėjimas. Sovietinė ideologija jiems buvo svetima. Griovė jų papročių sistemą į tuos kraštus atėjęs grubus ateizmas [...]. Sutrikdyti trapų natūralų tikėjimą – šamanavimą, totemizmą, tradicinę kultūrą buvo nesunku“⁵³. Apie tai, kad sovietų diegiama kultūra jakutams buvo svetima ir jie jai priešinosi, rašo ir tremtinys Valentinas Dėdinas, nors jie buvę, šio autoriaus žodžiais tariant, „puslaukiniai“ ir „mažai apsišvietę“⁵⁴. Jis taip pat prisiminė, kad siųsdami laiškus į Lietuvą, juos išsiųsti įduodavo galėjusiems laisvai judėti altajams (pietų Sibiro tauta, priklausanti tiurkų tautų grupei), kuriais buvo pasitikima, priešingai nei rusais⁵⁵.

Tai, kad čiabuviai tremtinių atsiminimuose kartkartėm apibūdinami kaip „laukiniai“, „puslaukiniai“ ar „primityvūs“, neturėtų stebinti. Remiantis klasikine antropologijos prieiga, etnocentristinis (mano kultūra – pasaulio centras ir atskaitos taškas) požiūris būdingas visoms kultūroms be išimties. Kartu būtina pastebėti, kad šis požiūris kisdavo priklausomai nuo naujos informacijos. Jūratė Bičiūnaitė-Masiulienė aprašė tokį siužetą: „Kai pamatėm pakrante vaikščiojančias jakutes, nenorėjome nė sustoti – jei jau rusės buvo tokios nešvarios, tai ką kalbėti apie jakutes. Tačiau kaip nustebome pamatę nušveistus bidonus, baltutėlius šluostukus ir marlės gabalus košimui, jaunos jakutukės buvo apsivilkusios sniego baltumo chalatais. Paprašėme parduoti pieno. Įpylė visiems po puodelį, bet pinigų neėmė. Štai tau ir „laukinės“ jakutės!“⁵⁶

Nagrinėtoje literatūroje aptikau tik du konfliktus – kai vietiniai žvejai jakutai sugalvojo savavališkai apsigyventi tremtinių kambaryje. Jie išlaužė duris, išmetė tremtinių daiktus į lauką ir įsikraustė į kambarį, kurį pavertė šiukšlynu⁵⁷. Porutis prisiminė, kad jį, kaip studentų bendrabučio seniūną, jakutų studentai planavo naktį sumušti, „pamokyti“⁵⁸. Tiesa, toks braižas labiau primena sovietinio miesto „civilizacijos“ ragavusius asmenis. Vilkaitis savo atsiminimuose rašo, kad jakutais visiškai pasitikėta, išskyrus Jakutsko profesinės mokyklos jaunuolius „ir dar vienu kitu, perėmusiu iš civilizacijos neigiamus bruožus“⁵⁹. Netgi sovietinėje administracijoje dirbę čiabuviai pasižymėję supratingumu: kartą vietos valdžios atstovai jakutai, inspektavę vaikų darželį, ignoravo vaikų klaidą, kai, parodžius liūto, puolančio ėriuką paveiksliuką vaikiškoje knygelėje ir paklausus „Kas čia?“, ėmė šaukti „Stalin“, „Stalin“⁶⁰.

Pabaigai

Bendros tremtinių ir politinių kalinių patirtys Sibire ir Šiaurėje suformavo, Nerijos Putinaitės žodžiais tariant, „transnacionalinę kenčiančiųjų bendruomenę“, kurią vienijo ne (tik/tiek) tautinė tapatybė, bet bendražmogiškos vertybės: atjauta, solidarumas, pasitikėjimas. Šiai „transnacionalinei“ bendruomenei priklausė ir Sibiro bei Šiaurės tautų čiabuviai, su kuriais vienaip ar kitaip teko susidurti daugumai tremtinių iš rytinio Baltijos jūros regiono.

Atrodytų (bet tik atrodytų) paradoksalu, kad kultūriškai tolimi žmonės, buvę ar esami klajokliai, elnių augintojai, medžiotojai, žvejai, animizmo išpažinėjai jakutai, nencai, evenkai prisimenami kaip savi žmonės. Tai tik patvirtina teiginį, kad itin sudėtingomis gyvenimo sąlygomis kultūriniai skirtumai pasitraukia į antrą planą, užleisdami vietą minėtoms bendražmogiškoms vertybėms, kurių atmintis išlieka ir po daugelio dešimtmečių.

Kodėl tremtinių atsiminimuose iškyla „šaltų“ ir „nedraugiškų“ komių vaizdinys – klausimas, vertas nuodugnesnio tyrimo ir didesnės šaltinių imties. Manyčiau (spėčiau), kad bendrumą su jakutais tremtiniai rado dėl bendros patirties (abi tautos išgyveno sovietų terorą ir represijas) ir didesnio jakutų atstumo nuo (sovietinės) civilizacijos, leidusio išsaugoti pamatinį pasitikėjimą kitais žmonėmis, kuris būtinas gyvenant itin atšiauriomis gamtos sąlygomis.

Tremtinių atsiminimuose dominuojantis pozityvus, netgi idiliškas, čiabuvių vaizdinys atspindi įvairiopas šių dviejų bendruomenių sąsajas: kaip bendralikimių, kaip gelbėtojų ir išgyvenimo mokytojų, ir kaip prekybos partnerių. Esu linkęs manyti, kad čiabuvių bendruomenių ir atskirų šeimų buvimas netoliese, smurtingos Gulago aplinkos kontekste tremtiniams liudijo bendražmogiškomis vertybėmis grįsto gyvenimo galimybę ir stiprino gyvenimo normalumo pajautą.

Be jokių abejonių, norėdami išlikti itin sudėtingomis tremties sąlygomis (ypač kalbant apie karo metus), tremtiniai turėjo priimti stalinistinio režimo primestas gyvenimo taisykles, kurios normaliomis gyvenimo sąlygomis jiems buvo svetimos: išmokti vogti, meluoti, dirbti nedirbant, keiktis ir kt., tačiau ne mažiau svarbu išlikimui (ir simboliniam protestui prieš nužmoginančią Gulago aplinką) buvo paprasčiausių žmogiškų santykių palaikymas.

¹ Ričardas Vaicekauskas, Kelio rodyklė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011, p. 95.

² Leonardas Gutauskas, Vilko dantų karoliai, Vilnius: Vaga, 1990, p. 21.

³ Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome: Biografiniai užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 42.

⁴ Переселение чурапчинцев: Mассовая гибель на северной земле в военные годы, in: https://yakutiamedia.ru/news/491617, (2022-05-08)

⁵ Eugenijus Ignatavičius, „Stovi šiaurėje vienišas kryžius“, in: Kryžius šiaurėje, sudarė Eugenijus Ignatavičius, Vilnius: Vyturys, 1992, p. 447.

⁶ Ričardas Kalytis, Mūsų – ne dainų metas, Vilnius: Vaga, 1992, p. 15.

⁷ Ibid., p. 134.

⁸ Ibid., p. 15–16.

⁹ Ričardas Vaicekauskas, op. cit., p. 105.

¹⁰ Ibid., p. 104.

¹¹ Ibid., p. 87.

¹² Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021, p. 158.

¹³ Paulina Spudienė, „Kaip drįsti turėti daugiau už mane?“, in: Leiskit į Tėvynę: Tremtinių atsiminimai, atsiminimus surinko ir spaudai parengė Kęstutis Pukelis, Kaunas: Šviesa, 1989, p. 127.

¹⁴ Ričardas Vaicekauskas, op. cit., p. 61.

¹⁵ Arvydas Vilkaitis, Tremtinio dalia, Kaunas: Spindulys, 1990, p. 76.

¹⁶ Ibid., p. 156.

¹⁷ Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė, Manėme, kad plaukiame į Ameriką, Vilnius: Alma littera, 2021, p. 88.

¹⁸ Dalia Grinkevičiūtė, op. cit., p. 49.

¹⁹ Marija Garbačiauskienė, Jei laimė nebūtų lydėjusi: Atsiminimai iš tremties laikų, Vilnius: Vaga, 1989, p. 99.

²⁰ Ričardas Vaicekauskas, op. cit., p. 40.

²¹ Anelė Lelkienė, „Kur visi, ten ir mes“, in: Leiskit į Tėvynę, p. 213.

²² Dalia Grinkevičiūtė, op. cit., p. 211.

²³ Ibid., p. 193.

²⁴ Vytautas Jakelaitis, „Tai toks pagrįžimas“, in: Ešelonų broliai, sudarė Albina Venskevičienė, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 16.

²⁵ Antanas Abromaitis, „Užpoliarės „Amerikos“, in: Amžino įšalo žemėje, sudarė Aldona Žemaitytė, Vilnius: Vyturys, 1989, p. 113.

²⁶ Jūratė Bičiūnaitė-Masiulienė, Jaunystė prie Laptevų jūros, Vilnius: Mintis, 1990, p. 144.

²⁷ Pranciškus Porutis, Tėvas palaimino būti dailininku, Kaunas: Laptevų jūros tremtinių brolija „Lapteviečiai“, 2006, p. 84.

²⁸ Arvydas Vilkaitis, op. cit., p. 155–161.

²⁹ Ibid., p. 154.

³⁰ Pranciškus Porutis, op. cit., p. 125.

³¹ Nijolė Ambrazaitytė, Virš mūsų poliarinė pašvaistė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 153.

³² Ibid., p. 154.

³³ Teklė Grigienė, Vita Grigaitė-Jokūbaitienė, Pasikalbėk su manimi, Panevėžys, 2015, p. 141.

³⁴ 1940–1945 m. išleista nuotykinė Venjamino Kaverino knyga (2 t.), kurioje dalis veiksmo vyksta Šiaurėje.

³⁵ Dalia Grinkevičiūtė, op. cit., p. 108.

³⁶ Marija Garbačiauskienė, op. cit., p. 98.

³⁷ Ibid., p. 99.

³⁸ Arvydas Vilkaitis, op. cit., p. 94.

³⁹ Marija Garbačiauskienė, op. cit., p. 98–100.

⁴⁰ Teklė Grigienė, Vita Grigaitė-Jokūbaitienė, op. cit., p. 117.

⁴¹ Dalia Grinkevičiūtė, op. cit., p. 158.

⁴² Ibid., p. 158–159.

⁴³ Arvydas Vilkaitis, op. cit., p. 155–156.

⁴⁴ Dalia Grinkevičiūtė, op. cit., p. 159–160.

⁴⁵ Jūratė Bičiūnaitė-Masiulienė, Jaunystė prie Laptevų jūros, Vilnius: Mintis, 1990, p. 123.

⁴⁶ Dalia Grinkevičiūtė, op. cit., p. 159.

⁴⁷ Pranciškus Porutis, op. cit., p. 84.

⁴⁸ Eugenijus Ignatavičius, „Stovi šiaurėje vienišas kryžius“, p. 444.

⁴⁹ Marija Garbačiauskienė, op. cit., p. 100.

⁵⁰ Ričardas Vaicekauskas, op. cit., p. 61–62.

⁵¹ Arvydas Vilkaitis, op. cit., p. 94.

⁵² Teklė Grigienė, Vita Grigaitė-Jokūbaitienė, op. cit., p. 129.

⁵³ Nijolė Ambrazaitytė, op. cit., p. 152.

⁵⁴ Valentinas Dėdinas, „Išvežimas“, in: Ešelonų broliai, p. 58.

⁵⁵ Ibid., p. 45.

⁵⁶ Jūratė Bičiūnaitė-Masiulienė, op. cit., p. 155.

⁵⁷ Valerija Damašienė, „Tremties prisiminimai“, in: Kryžius šiaurėje, p. 101.

⁵⁸ Pranciškus Porutis, op. cit., p. 103.

⁵⁹ Arvydas Vilkaitis, op. cit., p. 97.

⁶⁰ Jūratė Bičiūnaitė-Masiulienė, op. cit., p. 136.

Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 4.