Nuo 1970-ųjų beveik iki pačios mirties J.Baltušis detaliai užrašinėjo savo įspūdžius, kuriuose telpa tiek jo požiūris į tai, kas vyko Lietuvoje, tiek to laiko politinis, kultūrinis gyvenimas, tiek ryškių to laiko asmenybių portretai. Nors savo metu J.Baltušis buvo vienas gerbiamiausių rašytojų, jo knygos „Sakmė apie Juzą“ vertimas sulaukė pripažinimo ir Prancūzijoje, regis, viską užbraukė Sąjūdžio laikai. Pasirinkęs kitą nei Sąjūdžio poziciją daugeliui jis tapo nomenklatūrinio gyvenimo simboliu, priešu, jo knygos buvo naikinamos, o jis pats sulaukė ir grasinimų.
„Jis buvo sudėtinga, daugiaprasmiška asmenybė“, – taip apie jį sakė ne vienas kalbintas žmogus. Vieniems jis taip ir liko geros literatūros autoriumi, kitiems – prisitaikėliška, veidmainiška asmenybe, lemiamu Lietuvos istorijos metu pasirinkusia tolesnę bendravimo su Rusija pusę. Tad kas jis buvo iš tiesų? Šioje dalyje kalbiname Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos atstovus bei knygos sudarytojus apie tai, kaip buvo rengiamas šių dienoraščių leidimas.
Pradžia – mėnraštyje „Metai“
Gediminas Pulokas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos projektų vadovas, kuravęs J.Baltušio „Vietoj dienoraščių“ leidybos reikalus, sako, kad, kalbant apie šių dienoraščių leidybos iniciatyvą, kepurę nukelti reikėtų prieš literatūros mėnraščio „Metai“ vyriausiąjį redaktorių, poetą Antaną Šimkų. Būtent jo iniciatyva leidyklos akiratyje atsirado šis „projektas“.
„Pirmiausia J.Baltušio dienoraščių ištraukų serija buvo publikuota „Metuose“ – publikacijos sukėlė nemažą susidomėjimą, ir ne tik sąlygiškai siauram kultūrinės spaudos skaitytojų rate, bet ir plačiau – tas „Metuose“ skelbtas ištraukas vėliau perpublikavo ir vienas didžiųjų naujienų portalų. Buvo justi, kad tos ištraukos išties sulaukia atgarsio: matyt, ir dėl to, kad neeilinės asmenybės rašyta, ir dėl gvildenamų temų, atsiskleidžiančių žiūros taškų. Ir gal dėl tam tikros kontroversijos, lydinčios autoriaus vardą, ypač Atgimimo metais, dėl jo išsakytų minčių nevienareikšmio vertinimo.
Nebuvome visiškai įsitikinę, kad dienoraščiai sulauks tokios sėkmės, kokios sulaukė.
Jau vėliau šių dienoraščių leidybos nutarė imtis ir mūsų leidykla. Kai 2017-ųjų rudenį pradėjau joje dirbti, leisti juos jau buvo apsispręsta, tačiau realiai parengiamieji darbai prasidėjo, rodos, 2018-ųjų pirmoj pusėj. Nebuvome visiškai įsitikinę, kad dienoraščiai sulauks tokios sėkmės, kokios sulaukė, – tad iš pradžių buvome kreipęsi į Kultūros Tarybą paramos, laukėme jos sprendimo. Šiaip ar taip, medžiagos kiekis milžiniškas, dienoraščiai apima 1970–1990 metus (kiekvienas iš trijų tomų gerokai per 1000 puslapių), leidyba reikalavo išties daug ir finansinių, ir darbuotojų laiko išteklių. Pirmam tomui dalinę paramą gavome (nors, lyginant su visu parengimo biudžetu, ir nedidelę) – ačiū Kultūros Tarybai – tai padrąsino, suteikė pojūtį, kad turime šiokią tokią „oro pagalvę“, jei prisiimta rizika iki galo finansiškai nepasiteisintų. Padėkoti būtinai reiktų ir Lietuvos literatūros ir meno archyvui – jame saugomi autoriaus „Vietoj dienoraščių“ (pavadinimas – paties J.Baltušio) mašinraščiai. Ir, žinoma, rašytojo dukrai Ritai“, – sako G.Pulokas.
Jis pripažįsta, kad prieštaringų pasisakymų, įvairių „aštrių kampų“ dienoraščiuose esama, tad ir leidykloje su kolegomis, ir su A.Šimkum buvo svarstyta, kaip geriau elgtis. „Vis dėlto kupiūruoti, braukyti, cenzūruoti – nekilo ranka“, – sako G.Pulokas. Beje, Literatūros ir meno archyve, kur buvo saugomi ir šie dienoraščiai, yra užrašų ir iš senesnių laikų, vis dėlto jie nėra tokie sistemingi ir nuoseklūs, kaip šie, išleistieji trimis tomais. „Galimas daiktas, kad prie tų ankstyvesnių užrašų dar grįšime – tačiau kol kas tvirtai pažadėti to nesiimu. Sakau tik galbūt“, – sako leidyklos atstovas.
Vis dėlto kupiūruoti, braukyti, cenzūruoti – nekilo ranka.
– Pagal kokį principą suskirstyti šie dienoraščiai į tris dalis? Kodėl būtent tais laikotarpiais suskirstyta?
– Šitokį skirstymą pasiūlė A.Šimkus, pasak jo, šiuos užrašus sąlyginai, kaip svarbiausius J.Baltušio asmenybės raiškos bruožus pasirinkus jo kūrybinę ir su rašytojo statusu susijusią visuomeninę veiklą, galima skirstyti į tris dalis: 1970–1975 metais rašytus tekstus (romano „Sakmė apie Juzą“ genezė, atsiminimų knygos „Su kuo valgyta druska“ kūrimo etapas), 1976–1983 m. – „Sakmės apie Juzą“ pabaigimas, redagavimas, leidyba ir percepcija, 1984–1990 m. – Lietuvos laisvėjimo procesai ir J.Baltušio svarstymai bei dalyvavimo aplinkybės tų pervartų fone.
Kita vertus, kiek juokaudamas pasakysiu – kiekvienas trijų tomų sveria apie 2 kilogramus. Tad medžiagą skelti perpus ir daryti du tomus po veik 2000 puslapių būtų poligrafiškai sunkiai įgyvendinama – įrišti tokio storio tomus vargu ar kas iš spaustuvininkų imtųsi, jau ir esamų tomų įrišimas pagal šiandienines Lietuvoj esančias technologines galimybes buvo „ant ribos“. O skaidyti, tarkim, į penkis ar šešis tomus – na... bijau, kad potencialiems skaitytojams tokia serija tomų būtų galėjusi pasirodyti kaip per ilgai grojanti plokštelė.
FAKTAI APIE J.BALTUŠIO DIENORAŠČIUS
- Visi trys tomai sveria 6 kg.
- Bendras puslapių skaičius 3912
- Knygose yra 1 042 196 žodžiai
- Asmenvardžių rodyklėje yra 3 700 pavardžių
- Dažniausiai dienoraščiuose minima Monika Mironaitė – 1 622 kartus
– Pačiam tikriausiai teko matyti tuos dienoraščius – gal galėtumėte ir apie juos papasakoti, kaip J.Baltušis juos rašė – ar buvo daug taisymų, neaiškių vietų, ar, kaip tik, viskas buvo labai kruopščiai sudėliota? Sprendžiant pagal dienoraščius, atrodo, kad J.Baltušis labai preciziškai žiūrėjo į literatūrinės kūrybos tvarkymą, archyvus.
– Tai atskiri, kiekvieniems metams skirti mašinraščių pluoštai, – ar, veikiau, šūsnys – kuriuose esama ir pataisymų, „užspausdintų“ vietelių, kiekvieną puslapį autorius pasirašęs tušinuku. Apskritai, sudėliota viskas gana kruopščiai. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad bent atskiras vietas rašytojas vėliau gal kiek koregavo, perrašinėjo (tik kokia gali būti laiko distancija tasai „vėliau“ – sunku pasakyti).
Yra vietų, kur vienas kitas datavimas pasikartoja, mes tai palikome knygose pagal mašinraštį, nes įrašų turinys skiriasi. Buvo viena kita vieta, kur, tarkim, gretimos pastraipos pradedamos taip pat, bet vėlesnė jau išsamesnė – matyt, tai autoriaus neapsižiūrėjimas. Buvo ir vietų (nedaug), kur akivaizdžiai matyti, kad dienoraščio mašinraščius autorius perrašinėjo, taisė – veikiausiai per jo neapsižiūrėjimą ankstesnis mašinraščio puslapis su tam tikros dienos įrašo pradžia liko, koks buvęs, o paskesnis, kuriame tas įrašas tęsiamas, įdėtas jau pataisytas ir papildytas (t. y. dalis turinio atsikartoja, bet tai akivaizdžiai jau perrašytas variantas).
Dažnai rašytojas prie dienoraščių įrašų prisėsdavo kone kasdien, bet yra ir vietų, kur įvykius jis surašo daugmaž padieniui mėnesio gale (pavyzdžiui, 1990 metų įrašai: po sausio 31 d. eina vasario 24 d., paskui vasario 3, 4 ir t. t. (iki vėl vasario 24) – J. Baltušis vėliau paaiškina, kad tą 24-ąją surašė viską už vasarį padieniui.)
Kita vertus, ūmus, karštas rašytojo būdas veikiausiai atsispindi ir paties autoriaus paliktuose netikslumuose – tarkim, pasitaiko su klaidomis parašytų pavardžių, supainiotų vardų, ne visai tikslių įstaigų, organizacijų ar aptariamų knygų pavadinimų ir pan. Tokio pobūdžio pataisymus rengdami dienoraščius pateikėme tomų pabaigoje. Įdomu, kad kartais painiojamos ir datos ar tai, kiek, tarkim, dukrai ar anūkui sukanka metų – pasak J.Baltušio dukros Ritos, toks jau žmogus buvo jos tėtis. Šiaip, rengiant tomus spaudai stengtasi išsaugoti kuo autentiškesnę kalbą, rašyba ir skyryba taisyta minimaliai.
– Kiek iš viso truko darbas rengiant šių dienoraščių leidybą? Ar galima sakyti, kad tai buvo vienas ambicingiausių leidyklos darbų?
– Kaip minėjau, realūs, apčiuopiami parengiamieji darbai prasidėjo 2018 m. pirmoje pusėje (pirmojo tomo), o štai dabar, visai neseniai, pagaliau pasirodė ir trečiasis. Be abejo, jei būtume užsiėmę vien tik šiuo tritomiu, viskas būtų įvykę gerokai greičiau, bet juk mūsų leidykla pastaruoju laiku per metus išleidžia apie 60 pavadinimų knygų. Bet, ko gero, taip, išties – ir pagal įdėtus finansinius išteklius, ir pagal žmogiškuosius, šis tritomis tikrai bus vienas ambicingiausių mūsų leidyklos darbų.
– Su kokiais sunkumais daugiausia teko susidurti rengiant dienoraščius?
– Na, iš mano varpinės žvelgiant, regis, didžiausias išskirtinumas šiuo atveju – daug krapštymosi lyginant su originalu (rinkėjos rinko tekstą pagal mašinraščius, tad, nori nenori, įsiveldavo klaidelių, kurias ir atidi pirminės korektorės Deimantės Kukulienės – labai ačiū jai už kruopštų darbą – akis ne visada išgaudydavo), o būdavo vietų, net ir paliktų originale, kurias ir šiaip reikėdavo papildomai pasiaiškinti. Arba rengiant rodyklę (visų trijų tomų asmenvardžių rodyklė pateikiama trečiajame tome) – į dienos šviesą išlįsdavo papildomų dalykų, kuriems išsiaiškinti irgi reikėjo skirti laiko. O ir jau vien rodyklės sudarymas – anaiptol ne juokas: labai norisi padėkoti už ją maketo korektorei Virginijai Savickienei. Aiškindamiesi įvairius niuansus neįkainojamos pagalbos sulaukėme iš Česlovo Juršėno.
Jei ne didžiulė apimtis (bendras 3 tomų puslapių skaičius – kone 4 000), gal tasai krapštymasis nebūtų taip į atmintį įsirėžęs. Bet juokaudamas galiu pasakyti, kad skirto laiko ir pastangų būtų pakakę ir dešimčiai knygų po 400 puslapių...
Vis dėlto su gyvo autoriaus tekstu dažniausiai paprasčiau – gavęs tekstą, redaktorius konsultuojasi, bendradarbiauja, tikslinasi dėl pataisymų su autoriumi. Toliau – įprasti, kasdieniai knygos parengimo ir platinimo procesai. O šiuo atveju viskas, suprantama, vyko ne visai taip.
– Kaip buvo atsirenkami žmonės darbui su dienoraščiais? Tarkime, kad ir jūsų paminėtas Č.Juršėnas? Ar buvo kas atsisakydavo?
– Tekstų rinkėjos, korektorės, maketuotoja, dailininkė, rodyklės sudarytoja pasitelktos pagal daugmaž įprastą tokiais ar panašiais atvejais leidyklos darbo praktiką. Nemažai, ypač rengiant pirmąjį tomą, talkino A.Šimkus – tai visai suprantama, kadangi, kaip minėjau, jį galime vadinti šio projekto „krikštatėviu“. Pirmam tomui jis parašė įvadą, trečiam – pabaigos žodį. Rengiant leidinius spaudai talkino ir rašytojo dukra Rita – skaitė maketą, pateikdavo pastabų dėl vienokių ar kitokių neaiškumų ir pan.
Č.Juršėnas, – už konsultacijas ir pastabas esame jam be galo dėkingi, buvo tikras džiaugsmas turėti šitokį entuziastingą, kruopštų, akylą talkininką, – atsirado ne iškart. Išleidę pirmą tomą, pakvietėme jį į knygos pristatymą, aptarimą – jis buvo vienas pašnekovų, sutikusių pasidalinti įspūdžiais tiek apie anuos laikus, tiek apie J.Baltušio dienoraščius (beje, pristatymų buvo ne vienas, ir ne tik Vilniuje). Skaitydamas tomą jis aptiko vietų, kurios reikalavo tam tikrų patikslinimų ar komentarų, pataisymų, vėliau juos mums atnešė kruopščiai surašęs. (Turint omenyje leidinio apimtį, visai suprantama, kad kartais lieka tam tikrų netikslumų ar liapsusėlių, nors ir kaip visad norisi jų išvengti.) O tada kažkaip visai natūraliai viskas išsirutuliojo į tai, kad jis tapo talkininku rengiant kitus du tomus ir pirmojo tomo tiražo pakartojimą.
– Dienoraščiai sukėlė didelį susidomėjimą, net tarp žmonių, kurie tuo metu negyveno. Kaip patys aiškinate tai? Gal galima sužinoti ir šių dienoraščių pardavimo skaičius?
– Viena vertus, šie dienoraščiai – savitas praėjusios epochos veidrodis, skaitydamas tarsi laiko mašina gali nusikelti į anuos laikus, patirti juos šio laiko žmogaus akimis (žinoma, žiūrėjimo perspektyvų į praėjusį laikmetį gali būti labai įvairių, natūralu). Tai ir talentingo rašytojo – kaip bežiūrėsi, išties neeilinės asmenybės, – šeimos dramų, asmeninių išgyvenimų, ir įvairiausių nomenklatūrinių užkulisių, socialinės politinės padėties bendrai subjektyvios kronikos, o tas, manau, žmones irgi traukia.
Be to, ir pats šių užrašų subjektyvumas – na, dienoraščiai toks jau žanras, jie ir turi būti subjektyvūs – savaip kelia skaitytojų smalsumą. Žmonėms taip pat gal patinka savitas kasdieniškumas, prisirišimas prie „čia ir dabar“, nesileidžiant į dideles abstraktybes. Turiu omenyje, kad dažnai net ir leidžiantis į pafilosofavimus viena ar kita tema, pagrindas vis tiek čia išlieka gana konkretūs dalykai. Tokiu būdu skirtingų skonių, interesų, bendro intelektualinio „pasirengimo“ žmonėms tekstas tampa atpažįstamas, savaip lengvai išlukštenamas.
Bendras trijų tomų tiražas šiuo metu yra virš 12 000.
Dėl skaičių – bendras trijų tomų tiražas šiuo metu yra virš 12 000. Kol kas, suprantama, ne visas jis išparduotas. Ką tik išleisto trečiojo tomo tiražas – 3 000, labai norisi tikėti, – o tam, regis, tikrai yra pagrindo, – kad prireiks ir papildomo tiražo.
– Kas jums pačiam šie dienoraščiai?
– Man tai pirmiausia galimybė tam tikra prasme patirti anų laikų atmosferą, perteikiamą subjektyviai konkretaus žmogaus – pripažinto rašytojo ir to meto „grietinėlės“ atstovo – akimis. Juolab kad skaitant šiuos užrašus aiškėja, kad net vadinamosios nomenklatūros atstovų požiūris į tų laikų santvarką, verčiančią apsimetinėti, neretai viena galvoti, kita sakyti, trečia – elgtis viešumoje (šitai ir pats Baltušis dienoraščiuose atvirai pripažįsta), yra pakankamai komplikuotas.
Kita vertus, tai taip pat ir galimybė pažvelgti į konkretaus žmogaus gyvenimą, aspiracijas, likimo vingius.
Reikšmę parodys laikas
Rodyklės sudarytoja V.Savickienė sako, techniškai tas darbas neužima labai daug laiko, tiek, kiek reikia perskaityti kūrinį ir sudaryti asmenvardžių abėcėlinį sąrašą.
„Tačiau tokio pobūdžio leidiniuose apstu neidentifikuotų vardų, po kuriais visgi slypi konkretus žmogus, su vardu ir pavarde, juo labiau susijęs su autoriumi, aptariamas, minimas, pastebimas. Ir būtų labai apmaudu jo neišaiškinti, neįvardyti. J.Baltušio pažinčių, interesų ratas buvo labai platus, juolab kai apima didelę dalį nugyvento laiko. Išaiškinti, surasti asmeniui vardą, identifikuoti tik vardu paminėtą asmenį reikėjo gerokai padirbėti. Be abejo, daug ką patikslino ir Č.Juršėnas, buvęs, matęs, dalyvavęs...“ – sako ji.
– Įdėmiai skaitėte šiuos dienoraščius, – jie, be abejo, labai svarbūs kaip tos epochos pažinimo šaltinis, tačiau kaip galėtumėte apibūdinti jų literatūrinę vertę?
– Dienoraštis savo esme yra kūrybinis žanras. J.Baltušį, turbūt kaip ir daugelį kūrėjų, veikė interesas užrašyti dienų, įvykių įspūdžius. Tai būtų galima pavadinti dokumentavimu, tačiau tai ne tik dokumentavimas. Dienoraščiuose atsiskleidžia paties autoriaus asmenybės raiška interpretuojant vieną ar kitą įvykį, įvertinant vieną ar kitą asmenį, o juo labiau visą tą sovietinį laikmetį. Literatūrinė vertė, reikšmingi dienoraščiai ar ne – pasirodys po tam tikro laiko.
Tai laikmetis, rašytojo dėka padėtas tarsi ant lėkštutės
– Kas jums labiausiai įstrigo šiuose dienoraščiuose? Koks J.Baltušio portretas susidėliojo skaitant dienoraščius?
– Dienoraščiai be galo įdomūs daugeliu prasmių. Pirma, tai laikmetis, rašytojo dėka padėtas tarsi ant lėkštutės. Antra, anuomet pripažinto rašytojo santykis su tikrove. Trečia, rašytojas – nomenklatūrininkas, rašytojas – kūrėjas, rašytojas – žmogus. Ketvirta – rašytojas, kokio nepažinojome... ir taip toliau. O užvertus paskutinį puslapį, kaip ir gero romano, kažko gaila: Baltušio ne Baltušio, žmogaus nugyvento gyvenimo, iškilo klausimų – kas sujaukia talentingų žmonių gyvenimus, kaip kūrėjas jaučiasi būdamas ir ten, ir čia, kas verčia būti ten, o savo vidų patikėti dienoraščiui, o dar – mylintis tėvas, vyras... O ar jis rašė, tikėdamas, kad dienoraščius viešai skaitys? Na nesusidėlioja tas aiškus portretas, ir gerai, kad nesusidėlioja. Būtų be galo neįdomus pasaulis, jei būtų visi portretai sudėlioti.
