Psichologijos-antropologijos bakalauro laipsnį turinti bei šiuo metu švietimo magistro studijas baigianti Unė tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja, ką reiškia būti šios kartos rašytoja bei koks jausmas užpuola, kai į rankas paimi ką tik atspaustą pirmąjį savo knygos egzempliorių.
– Daugelis dabar aplinkui kankinasi rašydami bakalaurinius ir magistrinius darbus, o kaip tu apskritai sugalvojai rašyti knygą?
– Mintį parašyti knygą turėjau dar net neidama į mokyklą. Tada ir gimė pirmoji „knygelė“. Po jos sekė daug kitų bandymų, kol pagaliau atsirado ir kažkas, ką ir kiti jau vadino „knyga“. Noras turbūt pirmiausia yra ne parašyti „knygą“, nors tai, žinoma, didina motyvaciją, bet apskritai papasakoti istoriją… O jos tiesiog gyvena galvoje… Kaip skruzdėlės…
– Ir tada antrą? Ar antrosios knygos gimimas yra rašytojui lengvesnis?
– Antras kartas šiek tiek lengvesnis. Čia kaip nepažįstamoje vietoje antrą kartą eiti tuo pačiu keliu – bent jau žinai kryptį ir kad kartą jau pasiekei tikslą, bet kelionė vis tiek sunki. Tačiau antras kartas drauge ir sudėtingesnis – prisideda tam tikras spaudimas. Sakoma, kad „rašytoju“ tampi išleidęs bent dvi knygas, o ne vieną, todėl rašytojai teigia, kad antroji knyga yra sunkesnė. Pirmąją galėjai parašyti „netyčia“, galbūt gali papasakoti tik vieną istoriją, todėl antroji knyga psichologiškai sunkesnė. Mano atveju, antrosios knygos istoriją galvoje turėjau dar prieš išleidžiant pirmąją knygą, todėl tiesiog negalėjau jos neparašyti.
– Ar pradėdama rašyti knygą tu iš karto žinai visą istoriją ir ją turi tik užrašyti, ar viskas atsiranda po truputėlį ir tas kūrybos procesas pačiai yra atradimas?
– Kaip kada. Pirmąsias dvi knygas parašiau žinodama pabaigas, bet dėl to kūrybos procesas nėra mažesnis atradimas. Galima sakyti, kad jas abi rašiau nuo pabaigos, žinojau pradžią, pabaigą ir kelias scenas viduryje, bet turėjau „atrasti“, kaip buvo nekeliaujama nuo taško A į tašką B… Bet negaliu apibendrinti, nes (ką tik pabaigusi) trečiąją rašiau jau kitaip: žinojau istoriją, bet neturėjau jokio supratimo, kuo ji pasibaigs. Manau, reikėtų klausti ne apie istoriją, o apie knygos problematiką – paprastai rašau, kai tam tikri klausimai negali manęs apleisti, nerandu atsakymų. Tas ilgas, metus ar net ketverius užsitęsiantis rašymo procesas man tampa lyg ieškojimu atsakymo į sunkią problemą.
– Kaip įsivaizduoji savo knygos skaitytoją? Ar galvoji apie ją/jį rašydama?
– Ir vėl – kaip kada. Mėginu parašyti universalią istoriją, kitas klausimas, žinoma, kaip tai pavyksta. Štai antroji mano knyga apie emigraciją pasakoja dvidešimt kelerių metų žmonių istorijas, tačiau ji bene įdomiausia šio amžiaus žmonių tėvams, mėginantiems suprasti, kuo gyvena jų vaikai. Ir vyresniems paaugliams, kurie tuoj žengs į šias problemas. Jei bandyčiau tiksliai apsibrėžti savo auditoriją, būtų sunku parašyti tokią knygą.
Kita vertus, trečiąją savo knygą parašiau jaunesniems paaugliams ir rašydama jau aiškiai įsivardijau skaitytoją. Mėginau rašyti tokio amžiaus paaugliams artima kalba, įsivaizduoti, kas jiems galėtų rūpėti.
– Daug kas kalba apie dabartinę Z kartą − interneto vaikus. Kaip manai, kokia yra jų knygų skaitymo maniera? Ar tai keičia literatūrą paaugliams?
– Manau, dabartinę kartą pritraukti prie knygos sunkiau, išlaikyti dėmesį taip pat. Kai pasaulis ekranuose – ir mano pačios ekrane taip pat – keičiasi taip greitai, reikia pastangų sustoti, viską išjungti ir iš tiesų įsigilinti į kitą pasaulį. Tuo pat metu manau, kad paaugliai nėra tokie skirtingi, kaip kad atrodo suaugusiems – kartų kartos visada sakė, kad „mes buvome kitokie“. Bet tam tikros universalios problemos išlieka. Ir viliuosi, kad rašant apie jas paaugliams skaityti ne mažiau įdomu.
Pirmąsias dvi knygas parašiau žinodama pabaigas, bet dėl to kūrybos procesas nėra mažesnis atradimas.
– Tavo nuomone, kas paskatintų jaunus žmones daugiau skaityti?
– Geros, jiems aktualios knygos. Taip pat nuo mažumės jiems knygas skaitantys tėvai (kurie, beje, patys skaitytų knygas laisvalaikiu ir taip parodytų pavyzdį). Taip pat knygų populiarumas bendrąja prasme. Ir švietimo sistema, kuri skatintų kūrybiškas interpretacijas, įdomių knygų skaitymą ir išlindimą iš „dėžutės“.
– Nemažai lietuvių knygas, filmus ar muziką parsisiunčia nelegaliai. Kokį poveikį tai daro rašytojams ir apskritai kultūros bei meno kūrėjams?
– Kaip tik man pačiai prieš mėnesį parašė, kad mano knygą galima atsisiųsti „Linkomanijoje“. Bet pykčio nebuvo. Jei atvirai, tai apsidžiaugiau – kad tik tai paskatintų kažką skaityti! Aišku, taip sakau dėl to, nes jau susitaikiau, jog iš rašymo (kaip ir iš daugelio kitų meno sričių) neišgyvensi. Bet vargu, ar čia „nelegalai“ dėl to kalti, greičiau jau bendros kultūros politikos nebuvimas. Tad pirmiau spręsčiau didesnes problemas, o ne drausčiau ir rūpinčiausi pavieniais parsisiuntimais.
– Kokį pokytį, mintį, veiksmą nori, kad skaitytojai sukurtų perskaitę tavo knygas?
– Su kiekviena knyga atsakyčiau skirtingai, nors visas mėginau rašyti taip, kad skaitytojas pasijustų suprastas. Tiek pirmą, tiek antrą knygą perskaitę žmonės sakė, kad „ir man taip buvo“. Tarkime, pirmojoje knygoje pasakojama istorija apie labai gabią paauglę – tokių knygų paaugliams nedaug, jei išvis yra. Kai važinėjau po mokyklas, kai kurie vaikai sakė, kad pirmą kartą pasijautė ne vieniši su savo problemomis, kad kažkas juos suprato. Tai girdėti be galo gera. Nors kartu kiekviena knyga siūlo ir tam tikras veiksmų kryptis. Viliuosi, ne įkyriai.
– Ar turi savo mažų ritualų, kurie padeda kurti istoriją, užrašyti mintį, pagauti įkvėpimą?
– Nežinau, ar tai ritualai, bet visada su savimi nešiojuosi užrašų knygutę. Ji būtinai padėta ir prie mano lovos, nes geriausios mintys ateina prieš pat užmiegant, nors tada velniškai sunku prisiversti atsikelti ir jas užrašyti. Jei to nepadarau, ryte jaučiu, kad praleidau progą parašyti šedevrą (juokiasi – red. pastaba).
– Skaičiau interviu, jog knygai anglų kalba parašyti tu norėtum daug labiau pažinti užsienio kalbos vingrybes. Ar savo rašytą knygą į anglų kalbą verstum pati, ar atiduotum vertėjui? Kodėl?
– Tikrai atiduočiau vertėjui. Nežinau, ką tiksliai atsakiau kitame interviu, bet žinau, kad anglų kalba negalėčiau rašyti ir abejoju, ar kada nors galėsiu. Rašymas nėra vien istorijos kūrimas. Net ne tik kalbos pajautimas. Kiekvienas žodis savyje talpina ir kultūrą, pačias mažiausiais prasmes, kurių net gimtakalbis gali nežinoti.
Trečiąją savo knygą parašiau jaunesniems paaugliams ir rašydama jau aiškiai įsivardijau skaitytoją. Mėginau rašyti tokio amžiaus paaugliams artima kalba, įsivaizduoti, kas jiems galėtų rūpėti.
Pamenu, nagrinėjome mokykloje Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“, pjesę, kurią vėliau režisavau ir pastačiau Škotijoje. Yra scena, kurioje vaikas pasodinamas ant taburetės. Man tai primena seną močiutės butą, o mokytoja tada paaiškino, kad ant taburetės sovietmečiu sodindavo per tardymus. Kiek daug sovietmetį mačiusiems žmonėms talpina šis žodis! Kaip užsienietis galėtų suvokti tokias subtilybes?
– Koks tas jausmas, kai knygą atiduodi į spaustuvę ir gauni pirmąją jos kopiją?
– Dar neturiu vaikų, bet norisi manyti, kad šiek tiek panašus, nes „gimdymas“ užtrunka tikrai ne mažiau, dažniausiai netgi gerokai ilgiau. Tikrai nepaprastas. Ir žodžiais net ir rašančiam žmogui tai sunku apibūdinti.
– Žvaigždės sako, jog komentarų neskaito, tačiau rašytojui gauti recenziją už savo kūrinį yra aiškus darbo vertinimas. Kaip žiūri į recenzijas, kaip skirtingai vertini: parašytas mokinių ar literatūros kritikų?
– Manau, kad geriau prasta recenzija nei jokios, nes tyla rėkia, kad tavo darbas nuėjo veltui. Tad recenzijas – visas iki vienos – labai vertinu. Žinoma, kadangi po Metų knygos rinkimų skaičiau ir labai daug mokinių recenzijų, tenka pripažinti, kad jas priimu „lengviau“. Kritikų komentarus vertinu rimčiau, bet su laiku išmoksti, kad nuomonių visada bus daug ir įvairių… Ir taip netgi įdomiau.
– Papasakok iš rašytojos perspektyvos apie susitikimus su skaitytojais miestų kavinėse ir bibliotekose − kokie jie, kas per susitikimus tau labiausiai krenta į širdį ir akį?
– Susitikimai įkvepia. Tikrai. Įkvepia rašyti toliau. Kartais net pats pamiršti. Dažniausiai važiuoji į juos tada, kai kūrinį būni parašęs seniai, gal net prieš metus, jei ne daugiau, jis tau pabodęs, bet žmonės jį vėl atgaivina, prikelia kita forma. Į širdį (atmintį, akis, nosis) krenta nuoširdumas. Įsimeni originalias interpretacijas, žmonių išgyvenimus.
Kiekvienas žodis savyje talpina ir kultūrą, pačias mažiausiais prasmes, kurių net gimtakalbis gali nežinoti.
Bene įdomiausias mano susitikimas buvo su šeštokais, kurie ėmė skaityti mano kūrinį nė nesuprasdami, ką daro, dalis nepabaigė, bet niekad nepamiršiu tų kelių, kurie perskaitė ir net į klasės ekskursiją nevažiavo, kad su manimi susitiktų. Jie nuoširdžiai, kaip niekas kitas, sakė, kas jiems patiko, o kas – ne, ką jie suprato. Tą susitikimą iki šiandien atsimenu su plačia šypsena.
Nors būna ir kitokių atvejų. Yra pasitaikę direktorių ar mokytojų, kurios atėjusios drausmina mokinius, griežtu žvilgsniu neleidžia jiems sakyti, ką jie mano, arba netgi susako man, ką turėčiau pasakyti, kad „liepčiau vaikams daryti taip ir taip“. Tokiuose susitikimuose darau viską, ką galiu, kad iš tiesų užmegzčiau ryšį su pačiais mokiniais, o ne ta jų versija, kurią nori matyti mokykla.
– Balandžio 23-29 d. minima Bibliotekų savaitė – ką tau reiškia ši šventė?
– Gyvenime sutikau daug bibliotekininkų ir galiu pasakyti, kad tai yra viena šilčiausių žmonių grupių. Darykite ir toliau tai, ką darote, nes jūsų darbas be galo prasmingas!
