Pristatymas įvyko „Paviljono“ knygų savaitgalio metu. Renginyje susirinko nepriklausomos meno, literatūros ir humanitarinių mokslų knygų leidyklų atstovai, kurie į renginį atsivežė pristatyti naujausius leidinius.
Džiaugiasi, kad užpildytos spragos
Veikalas „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“ lietuvių skaitytojui nėra naujas tekstas. Jis dar 1996 metais pasirodė tekstų rinktinėje „Kultūra ir visuomenė“. Tačiau joje F.Nietzsche'ės tekstui trūko komentarų, įkontekstinimo ir netgi pradžios.
Istorikas Nerijus Šepetys džiaugėsi nauju knygos leidimu, kuris užpildė senojo spragas: „Labai smagu, kad galime turėti šitą knygą jau su visais keturiais dalykais: peržiūrėtu vertimu, visu tekstu, komentarais ir sąvokų žodynėliu.“
Kaip buvo teigiama diskusijoje, T.Sodeikos parašyti paaiškinimai ir komentarai leidžia knygai iš naujo atgimti naujame amžiuje ir tapti prieinamesne šiuolaikiniam skaitytojui.
Anot N.Šepečio, dalį praėjusio amžiaus knygų sunku skaityti be tinkamo įkontekstinimo, komentarų. Visgi, jo nuomone, net ir be šių dalykų F.Nietzche'ės knyga „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“ išliko šiuolaikiška, kokia buvo ir jos išleidimo metais.
Knyga tarsi protestas
XX a. kūrusiam F.Nietzsche'ei tuometinė istorijos mokslo tradicija kėlė nerimo, tad „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“ rašė kaip protestą vyravusiai hėgeliškai istorinei to laikmečio dvasiai.
Apie tai kalbėjusi J.Saldukaitytė išplėtė mintį: „Knyga buvo sutikta kaip nesavalaikė, mat jis nepasidavė hėgeliškai dvasiai ir ieškojo kito gyvenimo šaltinio. Nemąstyti apie gyvenimą, bet jį gyventi, – teigė kalbėtoja, – savo gyventam laikotarpyje jis buvo nesavalaikiškas, nes ėjo ne tuo visiems priimtinu akademiniu, bet filologiniu būdu. Todėl F.Nietzsche'ei pradedame klijuoti etiketes, tokias kaip „neklasikinis mąstytojas“, „gyvenimo filosofas“, „postmodernizmo pradininkas“ ir t. t.“
Filosofė atkreipė dėmesį, kad kritiškai apie istorijos funkcijas atsiliepęs F.Nietzsche'ė norėjo perspėti, bet ne paskatinti jų atsisakyti: „Pamatinis dalykas – istorija turi tarnauti gyvenimui. Jei istorija tampa tikslas pats savaime, viskas apsiverčia.“
Filosofė pabrėžė, jog F.Nietzsche'ė kritikuoja monumentinį, antikvarinį istorijos panaudojimą, kai apsikraunama knygomis ar kitokiomis senienomis, ir jie patys tampa tikslu, o ne įrankiu.
Tęsdamas mintį, N.Šepetys sakė, kad F.Nietzsche'ė kritikavo istoriją kaip mokslą, monumentinę doktriną. Perfrazuodamas filosofą, kalbėtojas teigė, kad jaunus istorijos studentus būtina supažindinti su jų srities keliamomis grėsmėmis: „Kai tu tampi mokslininku, tavo protas tampa truputį sužalotas. O tada žala skleidžiasi per protą į aplinką. Tad F.Nietzsche'ė aprašo, kas nutinka su jaunuolio protu ir istorijos studentu.“
N.Šepetys pridėjo, kad, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, F.Nietzsche'ė pasirodė it pranašas: „Mokslo grėsmės, apie kurias jis kalba, tuo metu nebuvo aktualios, nereflektuojamos, nes niekas jo ir neskaitė. Bet praėjus 20–30 metų, atsirado daug balsų, kalbančių apie kultūros krizę.“
Atminties problemiškumas
L.Peluritis iškėlė atminties problemiškumo klausimą – kur F.Nietzsche'ės tekste įvyksta perėjimas nuo praeities ir atminties į istoriją?
N.Šepetys atkreipė dėmesį, kad F.Nietzsche'ė tekste pamini atminties svarbą, tačiau svarbu turėti omeny, kad atmintis nėra pirmapradiškas dalykas, o užmarštis eina prieš atmintį: „Mes kur kas dažniau neprisimename, nei prisimename. Prisiminimas yra pastanga, kultūrinis veiksmas, darbas su savimi. Vadinasi, mes turime dirbti su savimi, kad prisimintume.“
Pasak J.Saldukaitytės, intencionalus bandymas pamiršti yra ganėtinai ironiškas: „Jeigu stengiamės pamiršti, vyksta įdomus procesas – dar labiau prisimename. Bet F.Nietzsche'ė sako, kad reikia pamiršti ir pasyvią jėgą paversti aktyvia.“
Diskusijos pabaigoje N.Šepetys pridėjo, kad F.Nietzsche'ės kūrinių skaitymas padeda iš galvos išsivalyti žinias, kurių, pasak filosofo, žmonės turi per daug. O J.Saldukaitytė patarė prisiminti F.Nietzsche'ės patarimą, kad skaityti reikia jaučiant alkį: „Jeigu skaitysite neturėdami alkio, elgsitės taip, kaip F.Nietzsche'ė sako nedaryti.“
