Būdamas keturiolikos, knygos autorius savadarbiame sąsiuvinyje ėmė užrašinėti visa tai, ką matė, ką girdėjo ir patyrė gimtajame savo mieste Antrojo pasaulinio karo metais.
Visas to meto siaubas – Kyjivo žydų žudynės Babyn Jaro griovose, karo belaisvių mirtys, miesto naikinimas, okupantų sukeltas badas, priverstiniai ukrainiečių išvežimai darbams Vokietijoje ir kasdienės išgyvenimo strategijos totalitarinių režimų gniaužtuose – susijungia į vientisą dramatišką pasakojimą, paties autoriaus teigimu, skirtą tam, „kad niekas nebūtų pamiršta“.
Nuo kūrinyje aprašomų įvykių praėjus dviem dešimtmečiams, papildęs romaną kitų išgyvenusiųjų liudijimais bei jam prieinamais šaltiniais, istorikų manymu, A.Kuznecovas parašė vieną tiksliausių ir emociškai paveikiausių tekstų apie XX amžiaus pirmosios pusės Ukrainos istoriją, neaplenkdamas ir tokių tragiškų jos puslapių kaip Didžiojo teroro metai bei Holodomoras.
„Rašau šią knygą negalvodamas apie jokius metodus, nė apie jokias valdžias, sienas, cenzūras ar nacionalinius prietarus. Rašau taip, tarsi prisiekęs liudyčiau pačiame aukščiausiame ir sąžiningiausiame teisme – ir esu dėkingas už kiekvieną savo žodį. Šioje knygoje papasakota tik tiesa – TAIP, KAIP BUVO“, – knygos įvade teigia pats autorius.
Pirmą kartą šis romanas pasirodė trijuose 1966 m. anuomet itin populiaraus literatūros ir meno žurnalo „Junost“ numeriuose. Tai buvo tikra sensacija – jame atvirai ir negailestingai A.Kuznecovo kalba apie tai, ką žinojo daugelis ukrainiečių, tačiau niekas nedrįso kalbėti viešai.
Šiandien skaitant nekupiūruotą „Babyn Jaro“ variantą į akis krinta ir bekompromisė autoriaus pozicija kalbėti tiesiai šviesiai, nieko negražinant ir nenutylint. Jis be užuolankų lygina sovietinį ir nacistinį režimus, abu juos kaltindamas nusikaltimais žmogiškumui.
Tuometiniams cenzoriams šitokios istorinės paralelės bei autoriaus mesti kaltinimai turėjo atrodyti kaip drąsi ir įžūli avantiūra. Ir nors nuo Stalino kulto pasmerkimo jau buvo praėjęs dešimtmetis, o Sovietų Sąjungos politikoje justi šiokio tokio atšilimo ženklai, tačiau A.Kuznecovo „Babyn Jaras“ toli peržengė visas leistinas bei numanomas atvirumo ribas.
Šitaip, paties autoriaus teigimu, galiausiai romanas publikuotas cenzoriams išmetus ketvirtadalį ypač svarbaus teksto ir iš „antitotalitarinio“ jį pavertus sovietinei propagandai labiau tinkamu „antihitleriniu“ ir „antikariniu“.
Pirmą kartą nekupiūruotas „Babyn Jaro“ leidimas rusų kalba pasirodė 1970 metais Vokietijoje rusų emigrantų įkurtoje leidykloje. Tais pačiais metais jį jau galima buvo skaityti ir anglų kalba.
Galiausiai romanas publikuotas cenzoriams išmetus ketvirtadalį ypač svarbaus teksto ir iš „antitotalitarinio“ jį pavertus sovietinei propagandai labiau tinkamu.
Ir tik praėjus pusei amžiaus šis išskirtinis romanas-dokumentas pirmą kartą išleistas lietuviškai.
Pasak knygos vertėjo, istoriko Zigmo Vitkaus, nors kūrinio pasakojimas daugiausia rutuliojasi 1941–1943 m. Kyjive, tačiau dabarties įvykiai Ukrainoje tartum patvirtina paties rašytojo gyvenimo nuostatą, kad visų režimų deklaruojamas „humanizmas“ ir „kultūra“ anksčiau ar vėliau baigiasi Babyn Jarais.
– Babyn Jaras yra tapęs vienu iš Holokausto istorijos simbolių, linksniuojamas tarp svarbiausių nacių žudynių vietų Europoje. Tad kuo ši vietovė tokia išskirtinė ir reikšminga?
– Ši vieta sykiu yra ir tipiška, ir išskirtinė. Tipiška, nes tokių vietų Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, kur naciai ir jų bendrininkai atvarydavo žmones ir sušaudydavo juos duobėse ar tranšėjose buvo šimtai.
Babyn Jaras išskirtinis savo mastu. Per dvi dienas 1941-ųjų rugsėjo pabaigoje čia buvo sušaudyti daugiau nei 33 tūkstančiai Kyjivo žydų .
Kita vertus, Babyn Jaras išskirtinis savo mastu. Per dvi dienas 1941-ųjų rugsėjo pabaigoje čia buvo sušaudyti daugiau nei 33 tūkstančiai Kyjivo žydų (!) – beveik visi tuo metu mieste likę šios tautos žmonės, daugiausia vaikai, moterys ir senukai. Tuo tarpu darbingo amžiaus asmenis valdžia evakavo į Sovietų Sąjungos gilumą arba paėmė į kariuomenę.
Tai buvo didžiausios masinės žudynės nacių okupuotame didmiestyje. Daugelis kyjiviečių tapo šių žudynių liudininkais: matė varomus į žudynių vietą, girdėjo šūvius, kai kurie matė tiesiogiai. Šis įvykis tapo kolektyvine kyjiviečių trauma. „Babyn Jaras“ tapo tokiu pat šiurpą keliančiu žodžiu kaip „Paneriai“ vilniečiams.
Paskui Babyn Jare buvo įsteigta koncentracijos stovyklą sovietų karo belaisviams, kuri veikė dvejus metus.
Išskirtina ir tai, jog žudynės vyko pačiame mieste, didžiulėje griovoje, primenančioje tarpeklį. Septintame dešimtmetyje sovietai Babyn Jarą sulygino su žeme, nutiesė gatves ir įrengė poilsio parką. Šaltojo karo metais kova dėl žydų ir kitų čia nužudytų žmonių atminties įamžinimo buvo vienas iš kebliųjų vietos ir užsienio žydų bendruomenių bei sovietų valdžios klausimų.
Daugelis kyjiviečių tapo šių žudynių liudininkais: matė varomus į žudynių vietą, girdėjo šūvius, kai kurie matė tiesiogiai. Šis įvykis tapo kolektyvine kyjiviečių trauma.
Prie Babyn Jaro plataus žinomumo esmingai prisidėjo poetai ir rašytojai, tokie kaip Vasilijus Grosmanas, Jevgenijus Jevtušenka, Viktoras Nekrasovas, tarp jų ir Anatolijus Kuznecovas. Dar verta paminėt ir Dmitrijaus Šostakovičiaus Tryliktąją simfoniją, kurioje skamba J.Jevtušenkos chrestomatinio eilėraščio „Nėra paminklo Babyn Jare“ žodžiai.
– Ar galima sakyti, kad Babyn Jaras – tai Ukrainos „Paneriai“?
– Panašumo tikrai yra, juk tai didžiausios Ukrainos ir Lietuvos Holokausto vietos.
Sykiu ir kitų žmonių grupių žudynių vietos, mat Babyn Jare buvo šaudomi tautiškai nusiteikę ukrainiečiai, o Paneriuose – antinacistinio lenkų pogrindžio nariai, taip pat iš keršto bei norint pagąsdinti – ir lietuviai. Abiejuose vietose buvo žudomi karo belaisviai bei romai.
Tiek Babyn Jare, tiek ir Paneriuose karo pabaigoje buvo vykdomi nusikaltimų pėdsakų naikinimai deginant atkastus palaikus.
Tiek Babyn Jare, tiek ir Paneriuose karo pabaigoje buvo vykdomi nusikaltimų pėdsakų naikinimai deginant atkastus palaikus, vadinamasis Sonderaktion 1005. Taip pat fiksuoti šiose brigadose priverstinai dirbusių žmonių organizuoti pabėgimai.
Vis dėlto yra ir skirtumų. Babyn Jaras buvo pačiame mieste, o Paneriai – atokiau, tad tai, kas vyko Babyn Jare matė arba girdėjo daugelis miesto gyventojų.
Kyjive nebuvo geto, tuo tarpu Vilniuje jis egzistavo dvejus metus. Vilniaus žydai buvo žudomi palaipsniui, Kyjivo – sušaudyti iš karto. Beje, panašiai kaip Kauno IX forte, „Didžiosios akcijos“ metu, praėjus mėnesiui nuo žudynių Babyn Jare.
Po karo sovietų valdžia Paneriuose leido pastatyti paminklą, o Babyn Jare – ne.
Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad Paneriai neturėjo „savo“ V.Grosmano, J.Jevtušenkos, V.Nekrasovo, A.Kuznecovo – iš dalies dėl to yra mažiau žinomi.
– Vienas pirmųjų sovietmečiu prabilęs apie šiuos įvykius kaip tik ir buvo rašytojas A.Kuznecovas, kuris būdamas dar vaikas tapo šių žudynių, taip pat ir dramatiško gyvenimo nacių okupuotame Kyjive liudininku. Apie visa tai jis ir rašo savo tekste. Tačiau man įdomus pasirodė pats kūrinio žanras: rašytojas „Babyn Jarą“ apibūdino kaip „romaną-dokumentą“. Tad kaip kūrinyje susipina dokumentika ir fikcija, kas čia tikra, o kas – išgalvota?
– Taip, įdomus pavadinimas. Galėjo parašyti „dokumentinis romanas“, bet parašė „romanas-dokumentas“. Tuo jis, manau, norėjo pabrėžti savo siekį ne sukurti dar vieną beletristinį kūrinį, bet savo ir kitų žmonių patirtimi bei kitais šaltiniais pagrįstą liudijimą: juk „romanas-dokumentas“ skamba kiečiau nei „dokumentinis romanas“.
Ne vieną kartą tekste A.Kuznecovas skaitytojui primena, kad jokios beletristikos čia nėra, kad „tai dokumentas, tikslus atvaizdavimas to, kas įvyko“.
„Babyn Jaras“ nėra dienoraštis. Tai – Kyjivo ir Ukrainos gyvenimo totalitarinių režimų valdymo metais rekonstrukcija, atlikta pasitelkus literatūros priemones.
Šiandienos postmodernybėje susiformavusiai klausai toks pasitikėjimas gali nuskambėti įtartinai, bet skaitytojas išties netruks įsitikinti, su kokia atsakomybe ir kaip atidžiai rašo autorius.
Beje, net ir istorikai nelabai turi prie ko šiame romane prikibti.
Tiesa, kai kurie dalykai dabar jau yra patikslinti, tarkime, aukų skaičiai, tautinė sudėtis, kai kurių asmenų likimai. Tačiau to A.Kuznecovas, negalėdamas prieiti prie archyvų ir neturėdamas objektyvių tyrimų, tiesiog negalėjo žinoti.
Akivaizdų tai, kad „Babyn Jaras“ nėra dienoraštis. Tai – Kyjivo ir Ukrainos gyvenimo totalitarinių režimų valdymo metais rekonstrukcija, atlikta pasitelkus literatūros priemones.
Autorius pasirenka tam tikrus chronologinius rėmus, susieja medžiagą į vientisą pasakojimą, išryškina tam tikras siužetines linijas, veikėjus. Tačiau kartu jis rašo apie tikrai išgyventus dalykus – jo paties matytus, paties girdėtus, paties išgyventus ir kitų papasakotus. Taip pat pasitelkė ir jam tuomet prieinamus rašytinius šaltinius.
– Nors pirmuosius fragmentiškus užrašus, kaip teigia autorius, jis padarė beveik iškart po knygoje aprašomų įvykių, tačiau romano rašymo ėmėsi tik po dviejų dešimtmečių jau tapęs gan žinomu jaunuoju rašytoju. Kas jį patį sovietmečiu motyvavo rašyti šį kūrinį, kuriame atvirai demaskavo ir į šuns dienas išdėjo ne tik nacių, tačiau ir stalinistinės valdžios vykdytas represijas bei nusikaltimus? Juk turbūt jis pats puikiai suprato, kad toks atviras tekstas negalės būti publikuotas.
– Sunku pasakyti, gal vis dėlto tikėjo, kad tekstas bus publikuotas? Bent jau taip jis teigia savo knygos įvade. Nors ir nedidelio, visgi, atšilimo Sovietų Sąjungoje atmosfera septintajame dešimtmetyje tebebuvo gyva.
O gal šis tekstas buvo mestas kaip iššūkis valdžiai ir siekis savo aplinkai atvirai pasakyti: „Viską žinau, žinau, kaip buvo, nesu kvailas“.
Gal šis tekstas buvo mestas kaip iššūkis valdžiai ir siekis savo aplinkai atvirai pasakyti: „Viską žinau, žinau, kaip buvo, nesu kvailas“.
Beje, ligi tol A.Kuznecovas buvo labai korektiškas sovietinis rašytojas, o kad tuo įsitikintume, užtenka paskaityti jo knygeles „Legendos tęsinys“ arba „Savo namuose“.
Šio rašytojo biografiją tyrinėjęs Pavelas Matvejevas sako, kad A.Kuznecovas buvo „partizaninis rašytojas“, gyvenęs taip, tarsi jo šalis būtų okupuota. Kita vertus, jis priklausė Komunistų partijai, todėl turėjo nuolat meluoti, išsisukinėti, apsimetinėti, kad nors šį bei tą sąžiningo galėtų išspausdinti.
– Šis kūrinys – tai pasakojimas apie tai, ką Kyjivo gyventojai patyrė 1941–1943 m. nacių okupuotame mieste. Žydų ir kitų gyventojų žudynės Babyn Jare – tai tik vienas iš epizodų, tiesa, per visą kūrinį, tartum garso takelis, iš tos pusės vis ataidi automatų salvės ir neleidžia pamiršti to, kas kelerius metus nuolat vyko Babyn Jaro dauboje. Vis dėlto autorius romane atskleidžia gerokai platesnę įvykių ir patirčių panoramą. Tad kažkuria prasme šį kūrinį galima skaityti ir kaip dramatišką XX a. pirmosios pusės Ukrainos istoriją?
– Vienareikšmiškai. Kūrinio veiksmas vyksta Kyjive ir ukrainiečių kaimuose, herojus yra mišrios ukrainiečių ir rusų šeimos vaikis, baigęs, kaip jis pats sako, „ukrainietišką“ mokyklą, augęs sovietizuotame Kyjive.
Knygoje aptiksime visus svarbiausius XX amžiaus Ukrainos istorijos epizodus: rašoma apie Rusijos pilietinį karą, Didžiojo teroro metus, daug dėmesio skiriama didžiajai ukrainiečių traumai – Holodomorui (nors šios sąvokos autorius nevartoja, tai ukrainiečių emigrantų aplinkoje Vakaruose išsirutuliojęs terminas).
Tai knyga apie dviejų totalitarinių režimų – stalinistinio ir nacistinio – veikimą Ukrainoje. Būtent jų paralelės labiausiai ir išgąsdino cenzūrą.
Sakyčiau, kad tai knyga apie dviejų totalitarinių režimų – stalinistinio ir nacistinio – veikimą Ukrainoje. Būtent jų paralelės labiausiai ir išgąsdino cenzūrą, kuri pasistengė, kad „antitotalitarinis“ romanas virstų „antihitleriniu“ ir „antikariniu“.
– Pirmą kartą, stipriai cenzūruotas ir sutrumpintas, romanas publikuotas 1966 m. sovietiniame literatūros ir meno žurnale „Junost‘“. Kokiame istoriniame kontekste jis pasirodė ir kokia buvo valdžios bei skaitytojų reakcija į šią ilgai nutylėtą istoriją?
– Kadangi žurnale pasirodė cenzūruotas, valdžios aprobuotas teksto variantas, toji reakcija ir negalėjo būti neigiama – jie juk patys kruopščiai pertvarkė tekstą. Tad to meto skaitytoji kūrinį priėmė kaip puikiai parašytą antihitlerinį romaną, kurio autorius kalba apie hitlerizmo barbarybę, kelia taikos idealą ir pan.
Kuznecovo kolegos taip pat gyrė autorių, mat jie buvo skaitę tekstą be cenzūros išbraukymų, iš rankraščio.
Knyga iškart tapo svarbi Kyjivo žydams, kurie kaip tik tada, 1965–1966 metais, kartu su ukrainiečių ir rusų intelektualais, kovojo dėl paminklo Babyn Jare.
Knyga iškart tapo svarbi Kyjivo žydams, kurie kaip tik tada, 1965–1966 metais, kartu su ukrainiečių ir rusų intelektualais, kovojo dėl paminklo Babyn Jare. Jo ten vis dar nebuvo, o pati griova – ten, kur vyko žudynės – baigiama užlyginti.
Knygą pastebėjo ir užsienio leidyklos: puolė versti, naiviai manydamos, kad tai pilnas, autentiškas tekstas. Kita vertus, net ir po cenzūros romanas skaitytojams darė įspūdį.
– Lietuviškas leidimas labai įdomus tuo, kad čia pateikiama pilna romano versija, o grafiškai išskiriami ne tik vėlesni autoriaus papildymai, bet ir sovietmečiu cenzūruotos kūrinio vietos. Ką tuometinė valdžia bandė nuslėpti nuo skaitytojų? Ir ar šia prasme romanas iš principo leidžia suprasti, kaip veikė sovietinė, o gal net ir bet kuri kita cenzūra?
– Visų pirma mestos lauk visos paralelės tarp stalinizmo ir nacizmo. Tarkim, knygų deginimą nacių Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje Didžiojo teroro metais ar nacių ir sovietų vėliavų panašumai.
Išbrauktas skyrius apie stalinizmo dirbtinai sukeltą badą, sovietinio gyvenimo nepriteklius, NKVD siautėjimą.
Nors tuo metu Josifo Stalino asmens kultas buvo pasmerktas, visgi apie šio asmens ir jo aplinkos piktadarybes buvo linkstama nutylėti, maždaug, „taip buvo, buvo perspausta, bet jau kartą pasmerkėme ir gana“.
Cenzūra taip pat išgaudė įvairius kasdienio vargano sovietinių piliečių gyvenimo aprašymus.
Taip pat neliko pasakojimų apie sovietų agentų įvykdytą Kyjivo centrinės dalies ir Pečorų lauros susprogdinimą naciams užėmus miestą, entuziastingo vokiečių sutikimo Kyjive ir kitur mizanscenų, įvairių personažų nostalgijos Rusijos imperijai.
Iškupiūruotos ir tos kūrinio vietos, kuriose vokiečiai pavaizduoti kaip žmonės. Tarkim, vienas vokiečių kareivis tėviškai prilaiko pasakotoją Tolią, kad tas ant posūkio neišvirstų iš vežimo – sovietiniams cenzoriams tai buvo nepriimtina.
Cenzūra taip pat išgaudė įvairius kasdienio vargano sovietinių piliečių gyvenimo aprašymus. Tarkime, netiko frazė „nuskalbtos kelnės“ arba vokiečių sunkiųjų arklių palyginimą su sovietų armijos arkliais, žinoma, pastarųjų nenaudai. Taip pat irzliai reaguota į tas vietas, kuriose herojus(-ai) atrodo pasidavę, netekę vilties. Žodžiu, ravėjo kaip reikiant.
Patį A.Kuznecovą ištiko šokas pamačius, ką žurnalo cenzūra, konkrečiai – „Junost“ redkolegija – padarė su jo tekstu.
– Romane visas to laikmečio siaubas tartum susiplaka į vieną pasakojimą ir negailestingą autoriaus apibendrinimą – „aplinkui ištisas Babyn Jaras“. Tačiau skaitant knygą neretai stebina tai, kaip A. Kuznecovas apie visa tai rašo – čia esama ir žaismingumo, komiškumo, ironijos, juodo humoro. Vietomis tiesiog imi kvatotis, tarkime, kai kalba pasisuka apie senelį arba katiną Titą. Kaip apibūdintum paties A. Kuznecovo stilių ir jo pasirinktą būdą kalbėti apie šią savo paties vaikystės traumą.
– Pirmąsias mintis apie tai, kas girdėta, matyta A.Kuznecovas ėmė užrašinėti dar karo metais. Dabar psichologai tai vadina rašymo terapija: tu bandai „išrašyti“ savo skausmą, sykiu tarsi bandai suvaldyti itin brutalios tikrovės prisiminimus.
O ši knyga yra jau subrendusio, daug ką apmąsčiusio autorius kūrinys, į kurį jis įtraukė ir kitų amžininkų prisiminimus.
„Babyn Jarą" lengva skaityti, autorius geba meistriškai kaitalioti pasakojimo tempą, įtraukti skaitytoją, su kuriuo nuolat palaiko ryšį.
Apskritai „Babyn Jarą" lengva skaityti, autorius geba meistriškai kaitalioti pasakojimo tempą, įtraukti skaitytoją, su kuriuo nuolat palaiko ryšį. Kadangi autorius rašo – kaip jis pats sako – jauniems žmonėms, iš visų jėgų stengiasi atskleisti, įtikinti, kad „neduok, Dieve, kas nors panašaus neįvyktų“.
O A.Kuznecovo senelis šiame romane man – vienas įdomiausių personažų. Jis toks tipiškas gyvenimo totalitarinių režimų valdomoje šalyje produktas: žiauriai frustruotas, baisiai pagiežingas, iš nuolatinių nepriteklių tapęs savanaudžiu, iki menkumo visuomet piktas, iki komiškumo nuolat postringaujantis.
Pavyzdžiui, kai užeina vokiečiai, su kokiu pasigardžiavimu pirmosiomis dienomis jis keikia sovietų valdžią, pirmą kartą po daugybės metų išsako viešai, ką galvoja. Tačiau paskui ir jis pamato bei supranta, kad vokiečių valdžia mažai kuo skiriasi nuo sovietų.
Mieloji A.Kuznecovo močiutė tai suprato iškart, vos pažvelgusi į vokiečių povyzas ir tai, kaip jie nešioja kepures. Ji sakė: „Vaikeli, priešas. Mūsų žeme eina priešas“. Beje, kaip ir katinas Titas, jausdavęs, kur yra draugas, o kur – priešas.
– Dabartinio karo Ukrainoje metu pasaulio žiniasklaidoje nuskambėjo istorija apie tai, kad rusų paleistos raketos sprogo netoli Babyn Jaro. Kuo knyga svarbi dabartiniu laiku? Ir kaip, tavo manymu, pats knygos autorius – ruso ir ukrainietės palikuonis – būtų vertinęs Rusijos agresiją Ukrainoje? Nieko naujo po saule? O gal užaugę konclageryje ir negali elgtis kitaip?
– Galbūt būtų kalbėjęs apie istorinę baimę, įkaltą, kaip jis rašo, „Rusios žmoneliams“ svetimų ir savų: „polovcų, totorių, turkų, ivanų žiauriųjų, petrų ir nikolajų, žandarų ir bolševikų“.
Galbūt būtų kalbėjęs apie amžiną liaudies patiklumą ir polinkį atiduoti savo likimą į visokių „geradarių“ rankas. A.Kuznecovui entuziastingi patiklieji atrodė pavojingesni nei „akiplėšos“ vadai.
Gal jis būtų minėjęs politinį visuomenės vangumą, kuris leido „geradariams“ ilgainiui nusiobliuoti lazdą ir nuleisti tai pačiai visuomenei ant galvos. Ir taip, turbūt pakartotų, kad nieko naujo nėra po saule, nauja tik technologijos, o „Rusios žmoneliai“ vėl seka „geradariais“.
Tai yra paminklas „mažiems žmonėms“, kurie buvo totalitarinių režimų įgrūsti į akmenskaldę ir malami, daužomi, iki tol, kol tapo dulkėmis.
Ši knyga bus svarbi tol, kol barbarybė arba, kaip sakė Michailas Epšteinas, „neapykanta pasauliui“ („mirozlobije“) gyvuos, deja, tai reiškia, visada. Kodėl svarbi? Dėl daugelio priežasčių. Tai unikalus liudijimas apie totalitarinių režimų barbarybę, jų analizė, karo kasdienybės ir vaiko pasaulėjautos karo metais rekonstrukcija, sykiu viso to filosofinė refleksija.
Nemanau, kad tokios knygos, kad ir kaip įtaigiai būtų parašytos, gali prisidėti prie to, kad „visa tai nepasikartotų“. Ne kartą vėliau žmonija įsitikino: pasikartojo, kartojasi ir galo tam nebus, kol egzistuos Žemė.
Man šis liudijimas visų pirma yra paminklas „mažiems žmonėms“, kurie buvo totalitarinių režimų įgrūsti į akmenskaldę ir malami, daužomi, iki tol, kol tapo dulkėmis.
Perskaičius knygą, tampi šios istorijos atminties nešiotoju. Tai, man rodos, svarbu savaime. Tai galima įvardyti didele privilegija.
