„Ne tik lenkai turi savus pokario kovotojus (lenk. Żołnierze wyklęci) – partizanus ir konspiratorius, kurie po Antrojo pasaulinio karo kovojo su Sovietų Sąjunga ir komunistais. Turi juos ir lietuviai, latviai bei estai. Baltijos šalyse antikomunistinius partizanus vadina miško broliais. Jų kova truko iki pirmos šeštojo dešimtmečio pusės“, – taip rašoma prieš kelias savaites pasirodžiusios prof. R.Wnuko knygos „Miško broliai“ anotacijoje.
Pristatydamas knygą jos autorius taip pat pastebi, kad sovietinė valdžia į tai atsakė kruvinu teroru. Miško brolių gaudynės, persekiojimai, mirties bausmės, trėmimai daugybei metų į lagerius, artimųjų ir rėmėjų deportacija buvo tapę kasdienybe.
„Lietuvai, Latvijai ir Estijai atgavus Nepriklausomybę miško brolių auka išaugo iki nacionalinių mitų visuomenėse, kurios bandė atkurti savo tapatybę po komunizmo laikų. Prof. R.Wnukas, antikomunistinio pogrindžio žinovas Vidurio ir Rytų Europoje, atveria lenkų skaitytojams nežinomą skyrių iš Baltijos šalių istorijos ir rodo žmones, kurie turėjo drąsos mesti iššūkį blogio imperijai“, – rašoma knygos anotacijoje.
Okupacija priimta kitaip
Duodamas interviu „Gazeta Wyborcza“ žurnalistui Adamui Leszczyńskiui R.Wnukas pabrėžė, kad tai, kas vyko Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, visiškai skiriasi nuo pokario rezistencijos Lenkijoje. Visų pirma, vokiečių okupacija šitose šalyse atrodė kitaip.
Lietuvai, Latvijai ir Estijai atgavus Nepriklausomybę miško brolių auka išaugo iki nacionalinių mitų visuomenėse, kurio bandė atkurti savo tapatybę po komunizmo laikų.
„Vokiečių ekspertai rasės klausimais ištyrė estus ir nustatė, kad jie atitinka arijų idealą net labiau nei patys vokiečiai. Tad rasinių prieštaravimų nebūta. Latvių atvejų tas procentas irgi buvęs didelis. Vokiečiai manė, kad jeigu tik patrauks elitą, kuris nori kurti savarankišką valstybę, latviai pasiduos visiškai germanizacijai. (…) Mažiausiai tam tiko lietuviai“, – interviu sakė R.Wnukas, primindamas, kad vokiečiai šiose šalyse po kraupių pirmųjų sovietų okupacijos metų, kai žmonės tremti į Sibirą, besitraukiantys NKVD žudikai išžudė politinius kalinius ir t.t., buvo sutinkami kaip išvaduotojai.
R.Wnukas priminė ir lietuvių dalyvavimą žudant žydus, kai policijos būriai prisidėdavo šiame procese prie nacių padalinių. Kitaip būta Estijoje, kadangi ten prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų buvo itin mažai – vos apie 5 tūkst., iš kurių nemaža dalis spėjo pasitraukti, taip pat nebūta ir antisemitizmo tradicijos.
Į klausimą, kodėl Baltijos šalių žmonės nesuvokė, kad Vokietija neatneš jiems taip trokštamos Nepriklausomybės, profesorius atsako paaiškinimu, kad ne vienas tuo metu mąstė lygiai taip, kaip Pirmojo pasaulinio karo metais – esą reikia pasinaudoti vokiečiais užsitikrinant galimybę vėl laisvai gyventi.
Tačiau karas pasisuko kita linkme ir į Baltijos šalis grįžo sovietai. O tada kiekvienoje šalyje procesas vyko vis kitaip.
„Estijoje bandyta sukurti pogrindį padedant vokiečiams, bet tai buvo greitai numalšinta. Po vokiečių okupacijos buvo likęs gerai organizuotas savigynos tinklas „Omakaitse“. Jo nariai turėjo ginklų, bunkerių ir sandėlių sistemą, puikų susisiekimą. Estijoje nėra kaimo, kaip supranta lenkai, – provincija tai pavienės sodybos, nutolusios vienos nuo kitų kelis šimtus metrų, kartais ir kelis kilometrus. Didelė teritorija, milijonas žmonių, stiprūs vietiniai ryšiai. 1945 m. įsteigti kelių ar keliolikos asmenų skyriai, bandymų sukurti regionus peržengiančią organizaciją būta 1947 m. Jai priklausė apie 350 asmenų“, – situaciją po karo Estijoje nupasakojo Lenkijos istorikas.
Pasipriešinimas – didžiulis
Paklaustas, ar tikrai estai tikėjosi, kad 300 partizanų nuvers Staliną, profesorius teigė, jog 1945 m. dar tikėta Hitlerio grįžimu, paskui – Trečiuoju pasauliniu karu. Žlugus nacistinei Vokietijai sovietai paskelbė amnestiją ir dauguma ja pasinaudojo, tiesa, net ir dalis amnestuotų buvo ištremti į Sibirą.
„Lietuvoje po karo buvo keli trėmimai į Sibirą, Latvijoje ir Estijoje – vienas. Po kiekvienos bangos tie, kurie tremties išvengė, prisijungdavo prie būrių. Žinojo, kad grįžti namo neturi ko. Jų galvose Sibiras prilygo mirčiai svetur. Baltijos šalys neturėjo valstybingumo, Lenkijoje, nors ir nesavarankiška, valstybė egzistavo, būta vilties dėl rinkimų, o ten nebuvo jokio politinio gyvenimo. Sovietų priešininkams teliko konspiracinė kova, dažniausiai ginkluota. Be to valstiečiams virš galvų kabėjo kolektyvizacija, kurią sovietai brutaliai įvykdė 1949 m. Dalis rinkosi – kolūkis ar miškas, ir eidavo į mišką“, – pasakojo R.Wnukas.
Profesorius nesutinka, kad pasipriešinimas buvęs silpnas. Jo teigimu, 1946 m. pavasarį Lietuvoje, kurioje arti 3 mln. gyventojų, miške buvo tiek pat partizanų, kiek ir Lenkijoje – apie 20 tūkst., o Lenkijoje tuo metu gyveno apie 24-25 mln. gyventojų.
„1946 metais Lietuvoje dar buvo apie 7 tūkst. partizanų, tai daugiau nei tuo metu Lenkijoje, didžiulis skaičius. Tai buvo gerai organizuotas judėjimas“, – kalbėjo R.Wnukas, primindamas, kad Latvijoje itin stipriai buvo juntama nacių įtaka, jie apmokė apie 3 tūkst. antisovietinių partizanų. Tad nurašyti visa judėjimą nacistinei veiklai buvę nesunku.
1946 metais Lietuvoje dar buvo apie 7 tūkst. partizanų, tai daugiau nei tuo metu Lenkijoje, didžiulis skaičius.
Profesorius pažymi, kad dabar labiausiai pokario partizanai idealizuojami Lietuvoje, kurioje generolas Jonas Žemaitis yra prilyginamas prezidentui.
Klausiamas, ar suimtiems partizanams būdavo rengiami propagandiniai procesai, R.Wnukas tai paneigė.
„Tai būtų pranešimas, kad jie egzistuoja. Tokių procesų keletas surengta tik 1944-1945 m., tada dar stengtasi juos sugauti. Vėliau sovietams tai jau nerūpėjo, vis dažniau jie stengėsi juos nužudyti. Medžioklės buvo neįtikėtinai brutalios. Aptikau Adolfo Ramanausko-Vanago medicininę bylą, jį sugavo 1956 m. Trys dienos po sulaikymo jis buvo atvežtas į ligoninę agonijoje. Gydytojas užfiksavo: keliolika dūrių viela ar smeigtuku į akies obuolį, nukirstas rankos pirštas, daugybė mėlynių papilvėje, nupjautos sėklidės. Padarė visa tai žmogui, kuris jau nevadovavo jokiam tinklui, tad negalėjo nieko ir išduoti. Jį išgelbėjo, nuteisė mirties bausme ir sušaudė“, – apie A.Ramanauską-Vanagą kalbėjo Lenkijos istorikas.
Jo teigimu, kankinimų patyrė ir kovotojai Lenkijoje, tačiau pranešimų apie nupjautas sėklides nebūta.
