Pirmoji masinės emigracijos banga ryškiai sumažino lietuvių skaičių Lietuvoje, o užsienyje atsirado lietuvių imigrantų centrų. Emigracija į Ameriką ekonominiu, politiniu ir kultūriniu atžvilgiu buvo reikšmingiausia lietuvių tautos gyvenime. Visų pirma Amerikoje susiformavo lietuvių telkiniai, kurie tapo savotišku magnetu vis naujiems emigrantams. Masinė išeivystė nebuvo vertinama dviprasmiškai. Nors ji silpnino lietuvių jėgas, bet JAV lietuviai, sutelkti savo pačių sukurtų organizacijų, kultūriškai ir ekonomiškai tapo rimtais padėjėjais tautos siekiuose – iš lietuvių kolonijų gauta ir nuolat tikėtasi ne tik kultūrinės, ekonominės, bet ir politinės paramos. Tai buvo naujiena XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių visuomenės gyvenime.
Tai buvo naujiena XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių visuomenės gyvenime.
Kilusi antroji masinės emigracijos iš Lietuvos banga po 1990 metų netrukus sukrėtė visuomenę savo mastu ir skaičiais – tokio didelio išvykimo iš Lietuvos iki tol nebūta. Atsirado reikalas naujai įvertinti, kokiomis aplinkybėmis ir kaip susidarė lietuvių telkiniai, o svarbiausia – išryškinti, kokią įtaką senosios emigracijos problema turėjo lietuvių visuomenei, ką ji apskritai reiškė Lietuvai, modernios valstybės atkūrimui, jos gyvenimui tada ir šiais laikais, ko pasiekta tik emigracijos pastangomis. Šiais laikais atsirado naujų lietuvių emigracijos centrų – Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija, Norvegija, iš dalies Vokietija, – kurių dar tikriausiai laukia dideli darbai Lietuvos labui.
Galime pasidžiaugti išaugusiomis mūsų galimybėmis, kiekvieno asmens pasirinkimu, kur jam dirbti ir gyventi, laisvai keliauti, bet juk širdies gilumoje kiekvienas jaučiame, kad tokia didelė emigracija Lietuvai sukuria milžiniškų problemų, nes išvyksta ne tik darbingo amžiaus žmones, bet išsiveža ir tūkstančius vaikų, kurių lavinimas vyksta nebe Lietuvoje ir nebe lietuvių kalba bei dvasia. Joks lietuviškas švietimas užsienio šalyse niekada nepasieks visų lietuvių išeivių vaikų. Kol dar nėra aiški pačios Europos Sąjungos sankloda, kol dorai neišryškėjo „Brexito“ padariniai, su išvadomis niekas neskuba („gal britai išstums mūsiškius ir tautos egzistencijai niekas nebegrės“ – taip mano negausūs optimistai, dar ir tikėdamiesi, kad įsigalėję kai kuriose valstybės antiglobalistiniai nacionalistiniai režimai pasistengs imigrantus greitesniais tempais grąžinti namo).
Tai, kad reemigracija (sugrįžimas) vis dar labai vangi, kelia nerimą ne tik ekonomistams (šalyje jau trūksta darbo jėgos, visuomenė sensta, mažėja vaikų ir jaunimo, užsidaro švietimo ir kultūros įstaigos, ypač kaimo vietovėse), bet ir demografams, kurie baiminasi, kad emigracijos bangose apskritai nedingtų lietuvių tauta, nes į Lietuvą vis gausiau atvyksta gyventi ir dirbti nelietuvių tautybės asmenų, kurie kada nors gali dramatiškai pakeisti ne tik demografinius, bet ir tautinės, arba etninės, priklausomybės skaičius Lietuvoje. Baiminamasi, ar dėl emigracijos neišnyks lietuviai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, kad neliks lietuviškai kalbančių žmonių – tik šalies pavadinimas ir lietuviški vietovardžiai. Migracijos sukeltos problemos tiesiogiai kėsinasi į lietuvių tautos išlikimą.
Baiminamasi, ar dėl emigracijos neišnyks lietuviai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje.
Ši knyga, nepretenduojanti tapti dar viena emigracijos istorija, sutelkta į tėvynės ir išeivijos sąveiką – kaip Lietuva reagavo į dvi dideles ir mažesnes emigracijos bangas. Svarbiausias klausimas, kurį kėlė dar 1929 metais profesorius Kazys Pakštas, – kada išeivija ima užtikrinti tautai daugiau erdvės jos esamai ir būsimai raidai, ar išeivija yra tikras draugas, bendradarbis visuose kultūros, ūkio ir politikos reikaluose, rėmėjas nelaimėse?
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Amerikoje keliai ne auksu grįsti
Jeigu tie dešimtys tūkstančių emigravusiųjų per metus nieko krašte nebūtų sukūrę ir dėl Lietuvos padarę, tikrai būtų tvyrojusi panika – visi išvažiuoja… Tačiau nuvykusieji gana greitai ėmė demonstruoti, kad jie yra pajėgūs ne tik išgyventi, bet ir sukurti tai, kas bus ypač reikšminga ne tik jų būviui, bet ir Lietuvai. Pirmieji ateiviai, atvykę į JAV, pateko į Niujorką. Tačiau darbo čia nebuvo. Prasidėjęs geležinkelių tiesimas į Pensilvaniją 1868 m. atvykėlius pritraukė į šią valstiją. Vystantis Pensilvanijos valstijos anglių pramonei, nemažai lietuvių susirado darbo anglių kasyklose.
Emigracijoje prasidėjo labai sudėtingi ir tarpusavyje susipynę, susiję vakarykščių Lietuvos kaimo gyventojų tapsmo JAV miestų darbininkais procesai, etninio sąmoningumo, tautinės savimonės, socialinio sluoksniavimosi reiškiniai. Jie vyko svetimoje, kitakalbėje, iš esmės naujoje aplinkoje ir neretai vienas kitą lėmė. Iš Lietuvos kaimų išvykstantieji buvo drąsūs jaunuoliai, pasiryžę vykti į nežinią, į nepažįstamą šalį, kurios kalbos jie nemokėjo, papročių nežinojo, o pradėti gyvenimą teko nuo nulio. Pirmiausia išeiviams iškilo būties naujoje šalyje, pragyvenimo, uždarbio taupymo ir pinigų siuntimo namiškiams problemų. Lietuvių emigracija formavosi kaip uždarbio emigracija, nes dauguma atvyko suvilioti didelio uždarbio, geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų. Sveikam kaimo vyrukui pradžioje buvo labai nedrąsu maldauti priimti į darbus, leistis į anglių kirtimo šachtas, skersti gyvulius Čikagos skerdyklose ar traukti paskui tiesiamo geležinkelio bėgius.
Pradžia buvo be galo sunki ir psichologiškai – daugumai emigrantų buvo naujiena atvykus, kad keliai Amerikoje ne auksu grįsti, o kad jie išvis negrįsti ir kad patiems ateiviams teks tuos kelius išgrįsti. Paaiškėjo, kad JAV juodadarbiams, nekvalifikuotiems darbininkams sunku rasti darbą, ypač krizių metais. Išeivijos laukė sunki kova dėl būvio ir duonos. Štai vaizdelis apie pirmuosius lietuvius Amerikoje: „Atkeliavę Amerikon lietuviai išlipdavę New Yorke ir čia jų vargai prasidėdavę. Neturėję jokių prietelių, suvis nesuprato kalbos, nežinojo, kur eiti, kaip prašyti darbo… Daugumas, kad nemirtų badu, eidavę po miestą elgetauti.
Ant nakvynės visi sueidavę į kokią pašiūrę. Keliatas gavę darbus pas farmerius. Kiti per agentus gavę darbus prie tiesiamų Philadelphia, Reading ir Delaware Lackawanna and Western geležinkelių. Prie šitų geležinkelių tiesimo dirbdami pirmieji lietuviai išeiviai susispietė mažais būreliais Pennsylvanijos valstybės miesteliuose: Shamokin, Mahanoy Plane – Pliauberyj, Shenandoah, Danville, Pittston ir t. t. kietųjų anglių kasyklų apygardoje. […] Sunkios, labai sunkios buvo lietuvių gyvenimo sąlygos pirmas dvi dešimtis metų nuo pradžios emigracijos į Ameriką. Tos šalies kalboje neišsilavinę, amatų jokių nemokėdami, Lietuvos buvusieji žemdirbiai tegalėjo uždarbiauti kaipo žemiausios rūšies darbininkai, dirbdami sunkiausius kitataučių vengiamus darbus.“
Pensilvanijos kasyklose 1885 m. buvo apie 15 tūkst. lietuvių. Šiam skaičiui kasmet augant, 1915 m. čia buvo jau apie 80–90 tūkst. lietuvių. Ateiviai iš Rytų Europos sparčiai keitė Pensilvanijos gyventojų tautinę sudėtį – 1880 m. angliškai kalbančių darbininkų joje buvo 94 proc., o 1900 m. – mažiau kaip 52 proc. Slavų ir lietuvių pagausėjo nuo 2 iki 40 proc. Iš pradžių lenkai su lietuviais kūrė bendras draugijas, saliūnus, šalpos organizacijas, statė bažnyčias. Žmonės buvo tikintys, tad religingumas buvo ryškiausias valstiečių socialinės psichologijos komponentas. Pirmosios bendros lietuvių ir lenkų draugijos – tai Šv. Kazimiero Šenadoryje 1872 m. ir Šv. Vaitiekaus Šamokine 1871 m. sukurtos, nes tuose miesteliuose, dar ir Danvilyje, 1871–1872 m. buvo pati gausiausia lietuvių naujokynė. Draugijose išsiskiriant interesams, viena draugija tapo lenkiška, kita lietuviška. Pirmoji grynai lietuviška Šv. Kazimiero draugija įsikūrė Niujorke 1875 m.
Žmonės buvo tikintys, tad religingumas buvo ryškiausias valstiečių socialinės psichologijos komponentas.
Bendrose su lenkais parapijose Šamokine ir Šenadoryje kilę ginčai išvirto net į tautinius susirėmimus, dėl lenkų agresyvumo 1874–1877 m. susikirtimų kovoje parapijoms suskilus į tautines, iš ten turėjo pasitraukti du lietuviai kunigai. Ką tuo metu galėjo nuveikti vienas kūrybingas kunigas – liudija kun. Antano Miluko gyvenimas ir veikla. Raštingas vyras, 1892 m. atvykęs į JAV, čia 1896 m. baigė kunigų seminariją, kunigavo lietuviškose parapijose, pagarsėjo ne tik sielovadoje – 1892–1893 m. jis redagavo savaitraštį „Vienybė lietuvninkų“, 1897–1898 m. – „Garsą Amerikos lietuvių“, 1898–1906 m. – žurnalą „Dirva“, 1903–1904 m. – žurnalą „Dirva-Žinynas“, 1903–1942 m. – leidinį „Žvaigždė“, steigė švietimo ir kultūros draugijas, išleido apie 180 knygų, o dar ir pats rašė, parengė „Lietuvišką chrestomatiją“ (1901), kelias biografijas, studiją „Amerikos lietuviai XIX šimtmetyje“ (1938–1942). Kun. A.Milukas surinko to meto lietuvių ateivių įsikūrimo vaizdelius ir paruošė ciklą paskaitų, kurias leidėja Julija Pranevičiūtė trimis tomais išleido XX a. 4 dešimtmetyje. Pirmųjų lietuvių sunkaus gyvenimo pradžios Amerikoje istorijos kiekvieną žmogų jas skaitant tiesiog varo į graudulį.
Bostone, Filadelfijoje, Baltimorėje lietuviai apsigyveno XIX a. pabaigoje, kai į šias valstijas pradėjo tiesiogiai kursuoti laivai iš Europos. Dar vėlesnės buvo lietuvių kolonijos Pitsburge, Čikagoje, Klivlande, kur lietuviai, kylant šių miestų pramonei, pajudėjo iš vidurio Pensilvanijos ir Niujorko valstijų. Labiausiai lietuvių kolonijos augo Ilinojaus, Pensilvanijos, Niujorko ir Masačusetso valstijose. Mūsų tautiečiai daugiau ar mažiau kompaktiškai išsilaikė jose iki pat 1940 m.
Pirmoji ateivių profesija buvo angliakasiai. Lietuvių pasirodymas angliakasių miesteliuose nebuvo rožėmis klotas: „[…] dar ir šiandien seneliai su ašaromis prisimena pirmų metų išeivijos dienas, kuomet airiai skaldydavo akmenimis jų galvas, arba su didžiausia panieka stumdydavo viens nuo kito, iki pagalios vargšas lietuvis nuvirsdavo kur gatvėn, o airiukai iš to turėdavo didelio juoko. Policija dažniausiai tokiuose įvykiuose užmerkdavo akis, nes ir patys policistai garsiai kvatodavo. […] Vietiniai gyventojai, ypatingai airiai, į ateivius žiūrėjo kaip į kokius laukinius žmones… Airių ne tik vaikai, bet ir suaugę žmonės, gatvėse į praeivius akmenimis mėtydavo, neapkęsdavo, didžiausioj paniekoj laikydavo.“
Dirbdami nepaprastai sunkiomis sąlygomis, po 10 val. kasdien, angliakasiai jokių garantijų dėl darbo negaudavo, nes jų įdarbinimas tiesiogiai priklausė nuo anglių pareikalavimo. Darbo užmokestis šiek tiek stabilizavosi tik 1880–1900 m. Tada angliakasiai gaudavo per dieną 2,25–2,50 dol., pagalbiniai darbininkai – po 2 dol., mulų varovai ir durininkai – po 75–100 centų, vaikai – 50–75 centus. Tačiau dažnai darbo šešioms savaitės dienoms nebūdavo, tada atlyginimas būdavo sumažinamas. Tuo laikotarpiu darbas šachtoje buvo atvykusiųjų išgyvenimo laidas – emigrantų gyvenimą ir darbus šachtose stebėjęs kunigas Jonas Žilius 1907 m. rašė: „[…] trečdalis, jei ne daugiau visų Amerikos lietuvių […] dirba anglies aprubiuose“. Jono Žiliaus pavardę dar rasime šioje knygoje ne kartą, nes jis tapo svarbia sąsaja tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių. 1893 m. baigęs Overbriuko (JAV) kunigų seminariją, 1893–1908 m. ir 1916–1921 m. gyveno JAV. 1896–1899 m. J.Žilius redagavo žurnalo tipo leidinį „Tėvynė“, 1900 m. buvo Amerikos lietuvių katalikų apšvietos draugijos „Motinėlė“ vienas steigėjų. 1900 m. – vienas pasaulinės Paryžiaus parodos Lietuvos skyriaus organizatorių. 1910–1914 m. studijavo Ciuricho, Berlyno universitetuose. Sugrįžęs į Ameriką 1917–1919 m. buvo Lietuvių tautos tarybos narys, atstovavo JAV lietuviams Lietuvos delegacijoje prie Paryžiaus taikos konferencijos. Iš kunigystės pasitraukęs ir apsigyvenęs Lietuvoje, 1922–1923 m. paskirtas Lietuvos vyriausybės diplomatiniu atstovu Klaipėdoje, prisidėjo prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. 1925–1926 m. buvo Klaipėdos krašto gubernatorius. Mums svarbiausia, kad Žilius gerai pažinojo Amerikos lietuvių gyvenimą.
Sunkios darbo sąlygos, dažnos nelaimės šachtose, griūtys, darbo apsaugos nebuvimas vertė angliakasius vienytis. Iki 1890 m. Rytų Europos imigrantų indėlis į darbininkų kovą už geresnes darbo sąlygas ir bent minimalias socialines garantijas buvo mažas, nedrąsus. Kol kas ateiviai rūpinosi būties ir pragyvenimo klausimais. Nesutarimų ateiviai netoleravo, visi būdavo vieningi. Tačiau pirmiausia imigrantams rūpėjo jų pačių draugijos, o po to jau profesinės sąjungos, nes imigrantai norėjo tam tikro saugumo, kuris galėjo būti garantuotas tik jų etninėje grupėje ar sąjungoje su kitomis ateivių grupėmis, nors profsąjungos greitai įrodė savo naudingumą ir pranašumą. 1894 m. Šenadorio lietuvių skyrius turėjo 4 tūkst. profsąjungų narių, o su apylinkių padaliniais – apie 15 tūkst.
Profsąjungų kūrimąsi komplikavo kai kurių amerikiečių darbininkų judėjimo vadovų pozicija. Apie 1880 m. Amerikos angliakasių organizacija aiškino, kad Rytų Europos imigrantai demoralizuoja darbininkų judėjimą, nes jie nemoka anglų kalbos ir streikų metu komunikacija su ateiviais neįmanoma. Tuo naudojosi darbdaviai, kiršindami vieną tautybę su kita. 1890-aisiais darbdaviai paleido naują ginklą – gandus, kad ateiviai iš Rytų Europos mažina anglosaksų uždarbį – angliakasių uždarbis smuko nuo 200 dol. 1890 m. iki 166 dol. per mėnesį. 1896 m. ir Pensilvanija atsidūrė ant skurdo ribos. Dėl to kilo galingas streikų judėjimas.
Agitacija prieš ateivius, kurią varė darbdaviai, ypač sustiprėjo 1897 m. Jie buvo raginami priimti JAV pilietybę (dalis tai darė), o Amerikos spaudoje buvo raginama apriboti imigraciją. Lietuvių spauda rašė, jog ateiviams nepiliečiams kasyklose darbdaviai (bosai) paskelbė, kad jie turės kasdien mokėti po 3 centus mokesčio. Antiemigracinė propaganda paveikė vietinius – daugelis ateivių, nemokėjusių angliškai, buvo šalinami iš darbo, o naujieji – nepriimami, kaip pažymėjo J.Šliūpas, „vaina yra pakelta prieš veisles ne anglo-saksoniškas ir negermaniškas“, tad „[…] ar neateis veikiai tas laikas, kada ateivius, nemokančius angliškai ir neturinčius darbo ar išvytus iš darbo, pradės šaudyti ir naikinti? […]“ Lietuviai buvo raginami protestuoti, svarstyti šias problemas susirinkimuose.
Lietuviai buvo raginami protestuoti, svarstyti šias problemas susirinkimuose.
J.Šliūpo pranašystė išsipildė jau 1897 m. rugsėjo 12 d. Išsiplėtus streikams, lenkų, lietuvių ir slovakų darbininkai organizavo eitynes į Latimero vietovę uždaryti dar tebedirbančias šachtas. Eiseną pasitiko policija ir atidengė ugnį į darbininkus. 39 buvo sužeisti, 26 lenkai, 20 slovakų ir 5 lietuviai mirė ar buvo nukauti vietoje. Laikraščiuose pasirodė protestų, reikalavimų nubausti žudikus policininkus kaip kriminalinius nusikaltėlius. Užmuštųjų šeimoms paremti ir įvykiui ištirti buvo sudarytas komitetas. Komitetas rugsėjo 10 d. paskelbė atsišaukimą į darbininkus. Šie įvykiai daugeliui darbininkų tapo veiksminga profesinio solidarumo mokykla, kuri kreipė į vienijimosi kelią. Laikraštis „Vienybė lietuvninkų“ pabrėžė, kad ateiviai darbininkai turi per mažai savo organizacijų ir patys niekuo negali pagerinti savo padėties, nors boikotu galėtų daryti spaudimą natyvistams [protegavusiems tik anglosaksų kilmės darbininkus]. Protestai, neramumai kilo ir kitose kolonijose bei miestuose.
Latimero skerdynės buvo gera pamoka ir JAV profsąjungų vadovams, įrodinėjusiems, kad imigrantai silpnina streikų kovą. Patirtis parodė, kad šie vadovai nieko nežinojo apie imigrantų gyvenimą ir jų reikmes, nesuprato tautinių kolonijų kūrimosi ypatumų, o tautinis pradas iš pradžių buvo būtinas, kad aklimatizuotų naujus imigrantus Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Darbininkų vienybę stiprino pasiekti kolektyviniai laimėjimai. Didelė pamoka lietuviams imigrantams buvo 1900 m. Šamokino kasyklose, Maunt Karmelio rajone (Mahanoi Sityje), kai jie, atsisakę streikuoti kartu su kitais Rytų europiečiais (anglosaksai iš viso nesiruošė streikuoti), pasyviai laukė. Darbdaviams iškvietus kareivius, lietuviai neiškentė ir apmėtė juos akmenimis. Kareiviai atsakė salve ir 7 lietuviai angliakasiai buvo nukauti.
Tai buvo pamoka, kad pavieniui etninės grupės nieko nelaimės, nors tam tikrais atvejais jos buvo tikrai įtakingos. Antai Baltimorėje, kur lietuviai daugiausia dirbo rūbų siuvyklose, 1909 m. jie vieni paskelbė streiką, ir rūbų gamyba sustojo. P. Robertsas, rinkęs medžiagą savo knygai apie imigrantus, paskambino vienam iš lietuvių vadovų ir pasiteiravo, ar jie galės kontroliuoti rūbų darbininkų susivienijimą mieste. „Taip, – atsakė paklaustasis, – biznis negali vykti, jei lietuviai bus nuošalyje.“ Robertsas tuo nepatikėjo, bet daugelis darbininkų atstovų jam nurodė, jog tai tiesa. Iš viso JAV tuo metu 75 proc. siuvėjų buvo gimę užsienyje, t. y. imigrantai.
Smunkant anglių pramonei Pensilvanijoje, daug lietuvių patraukė dirbti į kitas šachtas arba miestus, kur susirado darbo fabrikuose, siuvyklose arba už sutaupytus pinigus patys atidarė dirbtuvėles, valgyklas, saliūnus. XIX a. pabaigoje tarp lietuvių jau buvo galima pastebėti netgi kažką panašaus į geografinį darbo pasidalijimą. Baltimorėje lietuviai vertėsi daugiausia siuvėjo amatu, Bostone – siuvo arba dirbo audimo fabrikuose, Detroite – automobilių pramonėje, Pitsburge ir Klivlande – plieno lydytojais, Čikagoje – metalurgijos fabrikuose ir skerdyklose, Pensilvanijoje – angliakasiais. Nauji imigrantai pagal tradiciją ar gautus laiškus, rekomendacijas vykdavo į jau sėsliau susitvarkiusias lietuvių kolonijas, kur lengviau susirasdavo darbo ir galėdavo bendrauti gimtąja kalba. Senieji emigrantai, įgiję kvalifikaciją, susirasdavo geriau apmokamus darbus. Pačius geriausius darbus jau buvo užėmusi ankstesnė, anglosaksų imigracija.
1890 m. Baltimorėje apie 40 siuvyklų priklausė lietuviams – dalis jų buvo kooperatinė nuosavybė. Jos buvo mažos, kiekviena vidutiniškai turėjo po 8 mašinas, visose dirbo apie 500 darbininkų. Meistrai per savaitę uždirbdavo po 10 dol., parankiniai – 6, merginos – 4–7 dol. Bostone buvo 28 lietuvių siuvyklos, Brukline – 40, Niujorke – 9, Filadelfijoje – 20 ir kt. Smulkios siuvyklos buvo likviduojamos – prieš Pirmąjį pasaulinį karą Bostone jos buvo gana stambios. Maslio siuvykloje dirbo 65 darbininkai, S. Plakavičiaus – 34, Padelskio – 30, Žvairaičio – 30, Satkausko – 40, Abraičio – 40, Bretano – 30 darbininkų. Smulkios įmonės dažnai vienydavosi, nes negalėdavo išlaikyti stambiųjų konkurencijos. 1912 m. Brukline, Niujorko vakaruose, buvo 47 siuvyklos, kurias A.Dičmonas suorganizavo į sąjungą ir buvo išrinktas jos pirmininku. Tačiau dažniausiai tokios sąjungos suirdavo dėl organizatorių nesutarimų.
Pasiekti bendrą JAV darbininko užmokesčio vidurkį imigrantams buvo sunku.
Nors vidutinis uždarbis vystantis JAV pramonei ir augo, tačiau nuolat kilo ir pragyvenimo kainos. Tad pasiekti bendrą JAV darbininko užmokesčio vidurkį imigrantams buvo sunku. XIX a. pradžios tyrimai rodo, kad JAV geležies ir plieno dirbtuvėse uždarbio vidurkis buvo 14 dol., o lenkai imigrantai gaudavo 12 dol. Vilnos pramonėje atitinkamai buvo 10 ir 8, odos – 10 ir 9 dol. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šeimos metinio uždarbio vidurkis Jungtinėse Valstijose buvo 721 dol. Imigrantų škotų vidurkis buvo 1 142 dol., norvegų – 1 015, anglų – 956, čekų – 773, lietuvių – 636, lenkų – 595. Dar mažesnis buvo vėlesnės imigracijos JAV uždarbio vidurkis – slovakų, ukrainiečių, italų ir kitų.
Geriausias pavyzdys – Čikagos skerdyklų (stokjardų) situacija. 1896 m. 82 proc. darbininkų jose sudarė amerikiečiai, vokiečiai ir čekai. Mechanizuojant įmones ir gamybos procesus, kaip kvalifikuotesni darbininkai jie rado darbo mechanizuotose įmonėse. Tad 1909 m. skerdyklose jų beliko 50 proc. – visi kiti jau buvo lietuviai, lenkai ir kiti Rytų europiečiai. JAV sociologų tyrinėjimų duomenimis, ir naujųjų imigrantų uždarbis skyrėsi – anksčiau pradėję dirbti skerdyklose lietuviai 1909 m. per savaitę gaudavo 12,89 dol., lenkai – 12,69, rusai – 12,05, slovakai – 12,27 dolerio, o kiti – dar mažiau. Tačiau jie uždirbo kur kas mažiau negu senieji imigrantai. Žinoma, to stengėsi laikytis darbdaviai ir JAV politikai, restrikcionistai (imigracijos apribojimo šalininkai), kurie turėjo nemažą administracijos įtaką.
Tačiau ir šis laimėjimas buvo iškovotas sunkiai, daugelio žmonių gyvybės, sveikatos kaina. Imigrantai į darbą būdavo priimami irgi ne iš geros darbdavių valios – neretai kitų darbininkų ir nebuvo. Vienoje gamykloje dirbo 1 500 vyrų, visi užsieniečiai. Airiai, vokiečiai iš gamyklos išėjo, tad joje dirbo italai, lietuviai ir lenkai. Nauji atvykėliai pereidavo visas grandis ir pagal gyvenimo sąlygas – nuo savotiškų bendrabučių, lūšnelių iki (jei pavykdavo) nuosavo namo. Tai buvo ilgas ir taip pat sunkus procesas. Elizabeth Hughes, tyrusi lietuvių gyvenimo sąlygas Čikagoje prieš 1914 m., teigė, jog iš 1 031 apklausto lietuvio 567 gyveno viename kambaryje po keturis, 168 – po penkis, 128 – po šešis ir 79 – po tris. Gyventojai buvo nauji imigrantai, o kadangi jų nuolat gausėjo, jie patyrė įsikūrimo sunkenybes ir nepatogumus bei nepriteklius kaip ir jų pirmtakai.
Jungtinėse Amerikos Valstijose formuojantis etninėms kolonijoms, atsirado savotiškas tautybių potraukis prie tam tikrų darbų. XX a. pradžioje portugalų imigrantai dirbo tekstilės pramonėje, kubiečiai ir ispanai – cigarų, meksikiečiai – anglių ir geležinkelių, suomiai – geležies ir vario, slovakai ir rusai – anglių, geležies ir plieno gamyboje, Rusijos žydai – lengvojoje pramonėje, lietuviai – anglių kasyklose, cukraus ir naftos, maisto ir baldų pramonėje.
Lietuviai, kaip ir kiti žali naujokai iš Rytų Europos, tada pravardžiuojami „grynoriais“ (angl. greenhorn reiškė nepatyrusį arba naivų asmenį, šiuo atveju atvykėlį į šalį, dar nežinantį vietinių papročių ir elgesio), turėjo kovoti ne tik dėl darbo, bet ir dėl bent jau formalaus lygiateisiškumo. Imigrantai, numatę ilgiau pasilikti Jungtinėse Valstijose, manė pasikviesti savo šeimas, sužadėtines, gimines. O JAV politiniai veikėjai, kai kurie profsąjungos vadovai atkakliai varė restrikcionistinę propagandą, kurios esmė – apriboti imigraciją. Ateiviams teko kovoti su numatytais įstatymais, kurių projektai žemino jų žmogiškąjį ir tautinį orumą.
