„Jeigu režisierius Ingmaras Bergmanas ir rašytojas A.Camus būtų lietuviai ir rašytų bendrą knygą, tai parašytų kažką panašaus į Tomo prozą“, – antradienio vakarą kalbėjo poetas Arnas Ališauskas, kuris buvo „Paukščių miego“ redaktorius.
Jis pabrėžė, kad T.Vaisetos kūrinyje egzistencializmas turi stiprią lietuvišką dimensiją, o kartu – unikalų požiūrį į žmogaus ir socialinės aplinkos santykį.
„Lietuviai savo prozą daro iš natūros ir kultūros. Tomo veikėjai taip pat turi labai didelį bagažą tos lietuviškos kultūros, tačiau ji labai kontrastuoja su socialine kultūra, kuri ateina kaip smurtas, karas, uždara prievartinė erdvė, kaip psichiatrijos klinika ar okupuojamas miestas. Žmogų šita prievartinė kultūra nustumia į natūrinę pusę, todėl jam lieka tik instinktas išgyventi.
Ir tai yra labai stipru. Linkėjimai nuo Škėmos, nuo Gavelio“, – kreipdamasis į knygos autorių sakė poetas A.Ališauskas.
Jis pastebėjo, kad T.Vaisetos knygoje kuriamas Vilnius, bendruomenė, valstybė yra ne demografinis vienetas, bet gyvas organizmas, kuriame kiekvienas žmogus yra ląstelė, kovojanti dėl išlikimo su kita ląstele. Todėl knygos puslapiuose vyksta amžinas karas ir amžina trintis.
„Tomas yra sąžiningas chirurgas. Jis sąžiningai preparuoja tuos reiškinius, krapšto. Bet ne savo malonumui, jis nėra daktaras Mengele. Tautai, bendruomenei, žmonėms reikia tokios chirurgijos, reikia tokios psichoterapijos, todėl Tomas labai sąžiningai žiūri į mūsų visuomenę ir kalba apie ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų“, – kalbėjo knygos „Paukščių miegas“ redaktorius.
Išsiskyrė brandumu ir stiliumi
Istoriko T.Vaisetos knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, nes autorius laimėjo Pirmosios knygos konkursą. Vertinimo komisijos narys, rašytojas Andrius Jakučiūnas, pabrėžė, kad šį kartą pasirinkimas buvo aiškus vos paskaičius rankraštį.
Šiemet mums dūsauti neteko. Kai susirinkome, labai greitai pasakėme tą magišką žodį „Vaiseta“, – sakė rašytojas ir Pirmosios knygos konkurso komisijos narys A.Jakučiūnas.
„Jokia paslaptis, kad neretai tame konkurse esame priversti leistis į labai daug kompromisų. Susėdame ir dūsaujama, kad nėra labai gerų pasirinkimų. Šiemet mums dūsauti neteko. Kai susirinkome, labai greitai pasakėme tą magišką žodį „Vaiseta“, – sakė rašytojas A.Jakučiūnas.
Jis pabrėžė, kad dažniausiai jaunų autorių pirmosios knygos būna nedrąsios ir drovios, o T.Vaisetos kūryba išsiskyrė brandumu ir labai išskirtiniu stiliumi.
„Tai viena iš tų retai pasitaikančių knygų naujoje lietuvių prozoje, kuri pasirodė man artima. Tai literatūra, kurioje labai aiškiai jaučiamas antras planas ir jis yra ne mažiau svarbus, nei fabula, įvykių seka, kuri taip pat yra intriguojanti“, – kalbėjo rašytojas A.Jakučiūnas.
Istoriko nugalėti nereikėjo
Kritikų ir kolegų išgirtas T.Vaiseta aiškino, kad negali nubrėžti aiškios ribos tarp istorijos ir kūrybos: „Man istorija yra dalykas, kuris labiausiai veikia vaizduotę ir neša ten, kuri nori istorija, o ne aš pats.“
Portalas 15min.lt pateikė kelis klausimus knygos „Paukščių miegas“ autoriui, istorikui T.Vaisetai.
– Kai rašėte disertaciją, tai, matyt, istorikas nugalėjo žurnalistą. Ar „Paukščių miegas“ reiškia, kad dabar žurnalistas ir pasakotojas galiausiai įveikė istoriką?
– Iš tikrųjų pusiau juokaudamas kartais sakau, kad grožinę literatūrą rašančioji mano pusė ir istorijos tyrinėjimais užsiėmusi kita pusė gyvena du skirtingus, paralelinius gyvenimus. Jos išsiskiria ryte, pakilusios iš lovos, ir vėl susitinka vakare, kai eina miegoti.
Kitaip tariant, niekada negalvojau, kad pradėsiu rašyti grožinę literatūrą, remdamasis istorinėmis žiniomis ar šaltiniais, kuriuos sukaupiau rašydamas disertaciją ar užsiimdamas kitais tyrimais.
Tačiau pasirodo, kad į slaptą galvos sandėlį vienas po kito gulė istoriniai siužetai, kurių kiekis vienu metu pasiekė kritinę ribą ir pareikalavo savo teisių nežinau kam – būti išlaisvintiems, būti papasakotiems, būti prisimintiems, būti neužmirštiems, būti suprastiems.
Pasirodo, kad į slaptą galvos sandėlį vienas po kito gulė istoriniai siužetai, kurių kiekis vienu metu pasiekė kritinę ribą ir pareikalavo savo teisių, – sakė T.Vaiseta.
Tad kai rašiau „Paukščių miegą“ istoriko savyje nei nugalėjau, nei užmušiau – jis visada stovėjo už nugaros, padėjęs ranką ant peties ir akylai sekdamas, ką rašau, vis, kartais net įkyriai, perspėdamas ar pašiepdamas, kad čia jau per daug pasiduodu vaizduotei ir galiu gauti velnių nuo savo kolegų istorikų.
Bet man daugiau rūpėjo ne tiksli istorinė rekonstrukcija, o universalios žmogiškos būsenos, kad ir kylančios esant konkrečioms istorinėms aplinkybėms.
Beje, rašant disertaciją žurnalisto taip pat nereikėjo išvaryti iš namų. Neretai rašant istorinį darbą, ypač kai sieki rekonstruoti praeitį, šis užsiėmimas primena žurnalistiką – turi sugebėti atkurti „tikrovę“ iš nuotrupų, išlikti jautrus detalėms, pastebėti tai, ko kiti nepastebi, netingėti ieškoti, kapstytis ir taip toliau. Žodžiu, mokėti pasakoti.
Kas atskirs, kieno tai prerogatyva – žurnalisto, istoriko ar rašytojo?
– Tai reiškia, kad knygoje surinktos istorijos iš dalies yra tikros?
– Visos jos išgalvotos, niekur nesilaikiau istorinės precizikos, nesistengiau išlikti kuo arčiau „tikrojo“ siužeto ar istorinio personažo.
Istoriniai faktai, situacijos, veikėjai, pasakojimai man buvo įkvėpimo šaltinis kalbėti tam tikromis temomis, tarkime, apie Lietuvos sovietinę okupaciją, žydų persekiojimą ir žudymą, iš tremties grįžusio inteligento vienatvę ir taip toliau. Jeigu toms temoms visiškai išskleisti vaizduotė reikalaudavo nepaisyti atskirų istorinių „faktų“ ar juos apžaisti, tai sąmoningai tai ir dariau.
Kaip esu sakęs kitame interviu: jeigu tam tikram pasakojimui išpildyti man būtų reikėję prie Vilniaus pritraukti jūrą, tą ir būčiau padaręs. Nes svarbiausia – konkretaus apsakymo vidinė logika, kurią diktuoja pasakojimo tikslas, forma ir turinys.
Man daug labiau rūpi atrasti būdą, kaip kalbėti apie žmonių būsenas, kaip prasibrauti į prieš keliasdešimt metų išnykusių žmonių vidinį gyvenimą, – kalbėjo T.Vaiseta.
Pavyzdžiui, jeigu siekiu pamėginti aiškintis, kaip jautėsi žmonės pokario metais, man nėra svarbu, ar tiksliai atkartosiu konkrečios karo pabėgėlių stovyklos vaizdą ar sulipdysiu jį iš kelių stovyklų. Man daug labiau rūpi atrasti būdą, kaip kalbėti apie žmonių būsenas, kaip prasibrauti į prieš keliasdešimt metų išnykusių žmonių vidinį gyvenimą.
Netgi tais atvejais, kai atidesnis skaitytojas atpažins konkrečių istorinių veikėjų biografijų epizodus, aš vis tiek sakysiu, kad tai nėra būtent tie veikėjai, o tik jų interpretacija, mūsų atmintyje ar vaizduotėje numestas jų šešėlis, nes aš nežinau, ką jie iš tikrųjų galvojo ir kaip jautėsi, bet jų patirtys tokios svarbios ir išeinančios už jų asmeninės biografijos ribų, kad prašosi būti mūsų suprastos ir dabar. Tokie veikėjai leidžia kalbėti apie mums visiems reikšmingus reiškinius, kaip artimojo ir valstybės netektis. Arba artimojo ir valstybės išdavystė.
Galiausiai, tikra literatūra visada prasideda ten, kur istorija kaip mokslas yra priverstas sustoti. Geras kūrinys, man atrodo, turi palikti plyšį, per kurį skaitytojas gali ištrūkti iš kasdienio patyrimo kevalo ir atsidurti anapus jo – daug stipresniame ir intensyvesniame intelekto ir emocijų pasaulyje.
Tikra literatūra visada prasideda ten, kur istorija kaip mokslas yra priverstas sustoti. Geras kūrinys, man atrodo, turi palikti plyšį, per kurį skaitytojas gali ištrūkti iš kasdienio patyrimo kevalo ir atsidurti anapus jo, – sakė T.Vaiseta.
Tad kai pasakojime bėgantis žmogus įšoka ir pasislepia avietėje, istoriškai žiūrint, tai yra nesąmonė, absurdas, bet jeigu pavyksta čia aptikti plyšį, gal skaitytojas pabandysi atsakyti į klausimą, o kodėl – į avietę?
– Sakėte, kad istoriniai faktai, situacijos ir veikėjai buvo įkvėpimo šaltinis. Ir toliau dirbate mokslininko darbą. Ar pririnksite medžiagos dar vienai grožinės literatūros knygai?
– Yra tas banalus, bet teisingas posakis: vieną knygą gali parašyti visi, antrą – tik tas, kas turi talentą.
Be abejo, kad norisi save patikrinti, ir iš tuštybės, ir iš vidinio poreikio, ir galbūt dėl to, kad tikiuosi turįs ką papasakoti. Nors parašęs „Paukščių miegą“ galvojau, kad daugiau istorinių siužetų neliesiu, bet jaučiu, kad šito priesaiko laikytis nepavyks. Kasdien skaitau istorinius tekstus ir šaltinius, todėl slaptame sandėlyje galvoje kaupiasi naujas tuntas siužetų.
Neaišku, kas su juo nutiks.
Apie autorių
* Šiuo metu T.Vaiseta dirba Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikoje ir Istorijos fakultete, rašo podoktorantūrinį mokslinį darbą apie sovietinę psichiatriją;
* 2012 apsigynė disertaciją, o šių metų vasarą išleido monografiją „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu“;
* Žurnalistu dirba nuo 2002 metų, o šiuo metu yra vienas iš žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktorių ir portalo 15min.lt apžvalgininkas;
* Knygą „Paukščių miegas“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o T.Vaiseta yra Pirmosios knygos konkurso nugalėtojas.
