15min.lt jau publikavo šios knygos recenziją, o čia siūlome ištrauką iš skyriaus: „Oranžinė karštinė“ – apelsininis prabangos simbolis“:
„Išvydęs Jus kur trypinėjantį sienos perėjimo punkte su pilnomis kišenėmis „oranžų“ (apelsinų), Smetonos laikų muitininkas tikriausiai griebtųsi peilio... Ir praleistų tik suraižęs juo visų vaisių žieveles. Kad jau tikrai suvalgytumėte ir nesumanytumėte perparduoti šios „oranžinės kontrabandos“.
Mat kone visų „pietų fruktų“ kainos to meto Lietuvoje buvo pasakiškos. Jos smuko tik porąsyk – ir kaskart mūsų seneliai surengdavo tikrą „apelsinų Baltramiejaus naktį“.
Užteks ir savų miežinių kruopų!
Mūsų žmonės apelsiną
Tik sapnuose pripažino,
Nes tikrovėj žmonės prasti
Negalėjo jo įkąsti.
...1938 m. sausį karčiai rašė laikraščio „Sekmadienis“ poetas. Kurgi įkąs, jei dar 1924 m. Seimas, siekdamas laikytis „tautiškos ekonominės linijos“, kone visus „vitamininius vaisius“ pavertė prabangos preke.
Buvo nuspręsta už ananasus, bananus, persikus, vynuoges ir abrikosus imti 4 Lt muito mokestį (už kilogramą). Kaip nebūtini skanėstai traktuoti ir citrusiniai vaisiai bei visokios „užjūrio daržovės“: briuseliniai kopūstai, „kalifiorai“ (t. y. žiediniai kopūstai), žalieji žirneliai ir pan.
Tad jau tais pačiais metais „Lietuvos žinios“ džiugiai pranešė, jog „...sumažėjo įvežimas visų prabangos dalykų – persikų, abrikosų, apelsinų“. Visi jie traktuoti kaip ypatingi skanėstai, kurių eiliniam piliečiui retai kada prireikia, na, o jei įsigeis koks turtuolis, gali ir susimokėti. Vis dėlto vieną kitą apelsiną žmonės, matyt, dar nusipirkdavo, tad 1928 m. spalį muitas „oranžams“ padidintas iki 3 Lt, o ananasams, persikams, vynuogėms – net iki 8 Lt.
Regėdami, jog čia pat, už sienos, Rytprūsiuose, egzotiniai vaisiai tekainuoja centus, žmonės subruzdo. „Kuriems gi galams tas daroma? Juk ir Lietuvoje neauga nei apelsinai, nei bananai, reiškia, nėra reikalo apsaugoti tokios rūšies tautinę produkciją nuo užsienio importo“, – 1930 m. piktintasi spaudoje.
Valdžia nerangiai teisinosi, kad paprastų ūkininkų gyvenimo kokių nors ananasų trūkumas labai neapsunkins. 1931 m. išleistoje brošiūrėlėje „Apie ūkiškus rūpesčius“ aiškinta, jog lietuviams „...nebūtina valgyti ryžius, užtenka ir savų miežinių kruopų, nėra labai būtini paštetai, konservai, vaisiai, kava...“
Tuomet kietakakčius ministerius imta graudinti vaikais. Baltijos valstybių motinos ir vaiko apsaugos konferencija 1930 m. kreipėsi į Lietuvos vyriausybę aiškindama, jog iš pietų kraštų importuojami vaisiai žiemos metu turi ypatingą reikšmę vaikų gydymui, ir prašydama „sumažinti muitų rinkliavas užsienių vaisiams“.
Vyriausybė nenoriai kiek sumažino muitus, bet tik „žiemos metui“, be to – daugiausia sumažino vynuogėms ir bananams, nors vaikams, gydytojų nuomone, labiausiai trūko vitamininių vaisių – citrinų ir apelsinų.
Na, o eiliniai piliečiai, nelaukdami valdžios malonės ir neklausydami pamokslų, ką jiems valgyti, ėmė rengti savotiškas „apelsinines ekskursijas“ į Rytprūsius.
Daugelis valdininkų dar penktadienį, gavę algą, jau skubėdavo į traukinį:
ir didžioji pusė Kauno
į Eitkūnus risčia mauna.
...šmaikštavo „Dienos“ žurnalistas.
Kas gi dėdavosi vokiškuose Eitkūnuose? Jau minėtas spaudos poetas (tepasirašęs „Jul. Boks.“) tai vaizdžiai aprašė eilėraščiu „Lietuviai svetur“:
Vyrai paneles vaišinas
ir vis mini apelsinus...
Vienas šneka — ,,Ei, Antanai,
baisiai pigūs ten bananai!“
Ponios rėkia: „Oi, kaip piga!“
„Pirkis lifčiką, Jadvyga!“
„Kiek kainoja bonka vyno?“
„Kiek už litą apelsinų?“
Visai kaip nesenos „apsipirkimo ekskursijos“ į Lenkiją, ar ne? Bet kur ekskursijos – ten ir pagundos vieną kitą „oranžą“ vogčia parsinešti namolio. Juk jei Vokietijoje už litą buvo galima gauti kelis apelsinus, tai Kaune 1937 m. gruodį vienas apelsinas kainuodavo 60–90 centų. Kilogramas vynuogių – 10–14 Lt, tiek pat bananų – iki 4 Lt.
O juk tai buvo smetoniški centai ir litai, kur kas didesnės vertės nei šiandieniniai. Palyginimui Lietuvos prezidento alga tarpukariu buvo 4–5 tūkst. Lt (dabar 18–25 tūkst.), o dauguma tarnautojų uždirbdavo nuo 150 iki 380 Lt (dabar vidutinis atlyginimas viršija 2 tūkst. Lt). Taigi, grubiai palyginus, vienas smetoninis apelsinas šiandien kainuotų nuo 6 iki 9 litų... Ar įpirktumėte?..
Tad ir prekyba tokiais vaisiais buvo visai kitokia nei šiomis dienomis. Apelsinus, geidžiamiausią prekę, paprastai pardavinėdavo vienetais – „štukomis“, niekam net į galvą nešaudavo pasiūlyti pirkėjui kilogramą „oranžų“.
