Neseniai skaitytojams siūlėme ištrauką iš knygos apie oranžinį prabangos simbolį. Dabar – dar viena knygos dalis.
Ištrauka iš skyriaus: Spirito „šmugelis“ – ir prie caro, ir prie Smetonos
Seno kontrabandininko pasakojimai
1933 m. vienas „kontrabandininkas veteranas“ davė interviu „Dienos naujienų“ laikraščio korespondentui. Jis pasakojo, kad caro laikais maždaug 10–12 km sienos atkarpą nuo Nemuno iki Svaiginių (kaimas Šakių r.) su Prūsija saugodavo apie 150 sargybinių: „...po 12–15 vyrų vienam kilometrui pirmos linijos ir antrą tiek antrajai linijai.“ Tačiau tuomet sieną pereiti, esą, buvo lengviau nei 1933 m., kai šią atkarpą tesaugojo 35 Lietuvos pasienio policininkai.
Carinės pasienio sargybos kontrabandininkai nebijojo, blogiausiu atveju atsipirkti nuo rusų sargybinio užtekdavo spirito „alvės“ (t. y. puslitrio – nuo vok. k. žodžio Halb – pusė). Blogiau būdavo susidūrus su „šmekeriais kabakninkais“ – jau minėta „karčemų sargyba“ (dar vadinta „akcizininkais“). Mat šitie rusai „priesaikos laikydavosi“.
Cariniu laikotarpiu „einamos prekės“, anot pašnekovo, buvo arbatų maišai, parfumerija („farfumai“), „ceikiai“, parakas, prūsiškas spiritas, lietuviškos knygos. Įdomu, kad lietuviškų knygų nešti „šmugelnikai“ ne itin mėgo – ir bausmės didelės, ir pelnas mažas. Pasak minėto „veterano“, „kartais už nešulį gaudavai 3–5 rublius, o jei lietuviškos knygos, tai Sidaravičius kunigas, arba Kaimelio Stasiulaitis derėdavosi labai. Reikėdavo nusileisti, nors bausmė už tas knygas buvo didžiausia.“
Labiausiai vertintos „gyvos prekės“, t. y. slapta sieną mėgindavę pereiti nelegalūs emigrantai iš Rusijos – katorgininkai, politiniai kaliniai, slapstęsi nuo kariuomenės. Dažniausiai jie atplaukdavo garlaiviu iš Kauno į Jurbarką, o iš ten jau nakčia ties Sudargu keldavo juos per Nemuną į Vokietiją. „Didelės partijos eidavo, į savaitę po keturias, penkias partijas, net po 30–50 žmonių kiekvienoje.“
Rusų sargybiniai tokios „gyvosios kontrabandos“ nepastebėdavo, mat už kiekvieną žmogų gaudavo po 5 rublius – 2 rubliai tekdavo vadui, rublis vachmistrui, o eiliniams sargybiniams – po pusrublį.
Vienintelė kliūtis būdavo sieną saugoti kartkartėmis paskiriami naujokai sargybiniai. Jie, dar nežinodami pasienyje vešėjusios „sistemos“, iš pradžių savo pareigas eidavo sąžiningai. Bet ir tuomet patyrę kontrabandininkai turėdavo savo „receptų“ įveikti sargybą. Minėtas veteranas, kurį pažinojo visa Zanavykija (pietvakarių Suvalkija) ir vadino „svietjuozium“, žurnalistui papasakojo tokią istoriją.
Kartą reikėjo pervesti du žydus. Siūlo, pinigus į rankas bruka, o stovi kaip ir tyčia novobrancas. Žydai vietoje nenustovi, koki tai socialistai, revoliucionieriai. Žandarai ant kulnų gula, o tiesiai ant novobranco juk neisi... Kas daryt? Tada aš dui per punktą į Vokietiją ir einu plentu vokiečių puse. O plentas prie pat sienos. Einu plentu vokiečių puse, o maskolius rusų puse eina. Tas pats novobrancas. Atsistojau ties juo vokiečių pusėj ir sakau:
– Zemliak, sakau, leisk per sieną, spirito gausi.
– Nemožna, – sako maskolius, o šautuvą jau čiupinėja.
– Et, – sakau, – jei geruoju neleidi, pereisiu ir taip.
Ir tą ištaręs, kad pasileisiu bėgt išilgai sienos vokiečių puse. Bėgu, bėgu, vadinas, aš, o maskolius greta manęs liežuvį išleidęs bėga rusų puse. Bijo, mat, kad jį nepralenkčiau ir neperbėgčiau į rusų pusę. O man to tik ir reikėjo. Nubėgo rusas su manim į kitą baro galą, o tuo tarpu brolis žydus ir pervedė pro tą vietą, kur rusas stovėjo. Taip, mat, buvome susitarę...
Baigdamas interviu senas kontrabandininkas dūsavo, kad per sieną nėra ko benešti – mat kainų skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos mažas, o ir „...pinigų žmonėse nėra“. Anksčiau į Vokietiją slapta gabendavo pakulas, linus, iš Vokietijos nuo 1924 m. „...tranzitinį spiritą, denatūratą „brentą“. O ir policininkai griežtesni, nes per Krizę brangina savo tarnybą, be to, „...apsivedę pasienietes, kaimynes. Tu dar ruošiesi eiti, o per bobas jie jau žino.“
Vis dėlto seno „amato“ kontrabandininkai nemeta, mat be jo jau negali gyventi: „Štai N. sako, kad be rubežiaus gyvent negalėtų. Jei, sako, rubežių nukeltų į kitą vietą, tai ir aš kraustyčiausi ten gyventi...“
„Kontrabandauja beveik visas kraštas“
Istorikas Algirdas Jakubčionis knygoje „Lietuvos muitinės“ teigia, jog tarpukario Lietuvoje spiritas jau buvo „absoliuti kontrabandoje dominuojanti prekė“. Žmonės jį vadindavo „brenkštu“ ar „jūros šnapseliu“.
Daugiausia kontrabandos tuomet buvo įvežama iš Vokietijos, ypač nuo 1922–1926 m., kai ten prasidėjo didžiulė infliacija.
Spiritą, denatūruotą spiritą ir eterį plukdydavo per Nemuną, tačiau ypač daug nelegalių svaigalų buvo įvežama per Klaipėdos kraštą, kurį tuomet, matyt, buvo galima drąsiai vadinti „kontrabandininkų karalija“.
Po Pirmojo pasaulinio karo šis kraštas valdytas Prancūzijos, o 1923 m. Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą ten, to meto vertinimais, jau apie 10 tūkst. žmonių vertėsi kontrabanda.
Policininkų ataskaitose atvirai rašyta, jog „varančių kontrabandą ir jai prijaučiančių, čia galima laikyti visus tiek žvejus, tiek ir ūkininkus (ypač Klaipėdos krašte), gyvenančius visu pajūriu ir 3–5 klm. Nuo jūros atstu, išskyrus iš jų gal tiktai 10 %, kurie nekontrabandauja.“
Dauguma tokių „šmugelnikų“ gabeno spiritą: „Šiose vietose žymiausia kontrabandos rūšis – tai spiritas...“, – 1926 m. rašyta laikraštyje „Policija“. Ten pat, be užuolankų pridurta, jog „spirito kontrabanda čia sudaro nuolatinį, be pertraukos, judėjimą; kontrabandininkai dirba partijomis; kai kurie iš jų labai gerai organizuoti...“
Tokių „šmugelnikų“ pelnas buvo didžiulis, nes skirtumas tarp pagaminimo ir pardavimo kainos siekdavo net iki 1500 procentų. Beje, spiritą Lietuvos juodajai rinkai, kaip rašė to meto laikraščiai, daugiausia gamino Dancige: „Kontrabandos spiritas, kurio kvapą Žemaičių kraštas gerai pažįsta, yra gaminamas laisvajame Dancigo mieste.“ Litro spirito savikaina tebuvo vos apie 90 ct, o Lietuvoje jį pardavinėdavo jau po 10–15 Lt (parduotuvėje tiek spirito kainavo 17, 2 Lt).
„Šmukulių“ pelnas buvo nemenkas, „...kontrabandininkai uždirba, atskaitant visas transporto ir kitas išlaidas, nuo 200 iki 300 % gryno pelno“, – pasakota 1926 m. spaudoje.
Sprendžiant iš to meto aprašymų, Lietuvos pasienio policija ir muitinė Klaipėdos krašte susidūrė su ypač gerai organizuota ir galinga kontrabandininkų sistema.
„Kontrabandistai daugiausia įgudę šiame darbe asmenys – profesionalai. Dirba susispietę būriais. Pavieniai dirbančių kontrabandistų veik nėra. Kontrabandauja beveik visas kraštas, neišskiriant nė didesnių ūkininkų. Juos finansiniai remia net žymesni pirkliai“, – niūriai konstatuota to meto policijos pranešimuose.
Daugiausia spirito būdavo atplukdoma iš Dancigo, „...dideliais torpediniais, broniruotais, greitai plaukiančiais ir net patrankomis ginkluotais laivais...“ Kai kurių tokių laivų kapitonais, anot Lietuvos pasieniečių, buvo net žymesni buvusio kaizerinės Vokietijos laivyno vadai, pvz., „...Vokietijos buvusio laivyno admirolo Š... sūnus“ (čia galbūt turėtas omeny kuris nors iš to meto Vokietijos admirolų – Reinhardas Scheeras ar Maximilianas Grafas von Spee).
Kaip pažymima „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“, tokie 200–300 tonų talpos laivai, siekdami išvengti mokesčių, „...beveik visi plaukdavo su Panamos vėliava ir registracijos numeriais“, o jų įgulą sudarydavo dancigiečiai, danai, suomiai, kartais – ir lietuviai.
