Prancūzų filosofė, psichoanalitikė, etnologė ir rašytoja Catherine Clément (Katrin Kleman; g. 1939) – daugiau kaip 50 knygų – romanų ir esė – autorė, garsiojo prancūzų antropologo ir etnologo Claude‘o Lévi-Strausso mokinė. Ji dėstė Sorbonoje, rašė kultūrinėje spaudoje ir kūrė laidas, ėmė interviu iš garsių žmonių – tarp jų ir iš Jeano Paulio Sartre‘o ir François Mitterrand‘o. Šiuo metu vadovauja Prancūzijos meninės veiklos asociacijai, skaito paskaitas pasaulio universitetuose. C. Clément apdovanota Garbės legiono ordinu ir Prancūzijos nacionaliniu ordinu „Už nuopelnus“.
Romano „Teo kelionė“ pagrindinis veikėjas – smalsus, protingas, kompiuterinius žaidimus mėgstantis keturiolikmetis paryžietis Teo – sunkiai suserga. Jo teta Marta pasiūlo gydytis kitaip – keliaujant atrasti savo vidinę jėgą. Tėvams leidus, Marta išsiveža sūnėną į tolimą kelionę – supažindinti su pasaulio religijomis. Kelionė – tai būdas ne tik pamatyti nauja, bet ir atverti savo sielos duris. „Teo kelionė“, lyginama su garsiuoju norvego Josteino Gaarderio „Sofijos pasauliu“, – tai knyga-šaltinis, skaitytojams padėsiantis malšinti žinių ir naujų dvasios potyrių troškulį. O ją užvertus ne vieną užvaldys nenugalimas noras keliauti ir... pasveikti kaip jaunasis Teo.
Siūlome ištrauką iš šios knygos.
Dievo įsakymai
– Jau sakiau, kad mes pirmieji teigėm, jog Dievas egzistuoja, – toliau tęsė rabinas. – Ką tai reiškia? Na, kad jis yra. Jis – pati būtis.
– Būtis, koks keistas Dievo vardas! – nustebo Teo.
– Tai ne kažkoks dievas, Teo, tai – tiesiog Dievas. Absoliutus Dievas. Jis aprėpia laiką. Jis yra, supranti?
– Ne, – tarė Teo.
– Būtis – tai sudėtinga. Kai mes, žmonės, norime ką nors veikti, mums nepakanka pasakyti, o ne! Tačiau kai kuria Dievas, jam užtenka ištarti: „Tebūnie šviesa“ – ir šviesa yra.
– Palauk, – tarė Teo. – Jei aš sakau: „Esu Teo“, tai aš neegzistuoju?
– Apie kokį Teo tu kalbi? – paklausė rabinas. – Tą, dabartinį, vaiką, kuriuo buvai vos gimęs, ar tą, koks būsi vėliau su Viešpaties pagalba? Mes turime būtį, bet nesame pati būtis. Puikiai supranti, kad nesi būtis. Tu tampi, augi, tave keičia laikas, tuo tarpu Dievas yra visas laikas. Viešpats!
– Tik jei jį tiki! – pasišiaušė Teo.
– Net jeigu jo netiki, Viešpačiui tai netrukdo egzistuoti, – atsakė rabinas. – Tik tavo paties gyvenimas bus skausmingesnis. Prie ko tau prisirišti? Prie tėvų? Vieną dieną jie mirs. Prie savo krašto? Jį gali prarasti. Tada prie savęs paties? Tačiau tu pasikeisi. Kas tau paaiškins įstatymą? Kas tau nurodys draudimus? Ar tu, Teo, galėtum ką nors nužudyti? Ne, tiesa? Be abejonės, tu manai, kad nežudytum tik todėl, kad tai yra blogis ir kad tavo gera širdis... Klysti! Nežudytum, nes toks yra šeštasis iš dešimties Viešpaties įsakymų. Nežudytum, nes judaizmas perdavė žmonijai moralės nuostatas artimo atžvilgiu. Yra dar devyni įsakymai, kurie sudaro įsakymų visumą, Dekalogą, judaizmo esmę.
– Man atrodo, kad aš pirmiausia uždrausčiau žudyti, – sumurmėjo Teo. – O kokie įsakymai eina prieš šitą?
– Pirmojo esmė: nemylėti jokio kito Dievo, tik Viešpatį. Antrojo: nesilankstyti jokiam stabui, jokiam atvaizdui, niekam, kas netikra. Todėl mes nevaizduojam Viešpaties, nes bet koks atvaizdas būtų melas Dievui.
– Bet Jėzaus portretai piešiami!
– Primenu, kad, mūsų požiūriu, Jėzus nėra Dievas, – tarė rabinas. – Tai, jei dar reikia, įrodo faktas, kad jis vaizduojamas. Dievo portretas! Na, vaikeli... Negalima net minėti Dievo vardo... Supranti, tai trečiasis įsakymas. Netarti Viešpaties vardo be reikalo. Taip yra dėl tos pačios priežasties, nes jei be paliovos kartosi Dievo vardą, galiausiai įtikėsi bet kuo, net stabu. Vadinasi, nei vaizduoti, nei minėti Viešpaties Dievo vardo. Ketvirtasis... A! Ketvirtasis, Teo, yra nepaprastai svarbus: „Nepamiršk švęsti šabo, šešias dienas tu dirbsi, bet septintoji diena yra Viešpaties.“ Aš ne iš tų, kurie nori uždrausti automobiliams važinėti šeštadieniais, bet suprantu septintosios dienos prasmę.
– Aš irgi. Reikia pailsėti, štai kas.
– Ne, vaikeli, – meiliai tęsė jis. – Septinta diena tuščia. Pagaliau tu stabteli. Nieko neveiki. Tik paskui vėl gali imtis darbo. Nes jeigu visą laiką dirbsi, argi tai gyvenimas? Septintoji diena – ne poilsio, tai – tylos šventė. Kaita tarp tavęs ir pasaulio. Būtina nieko neveikti.
– Lyg kokiame sapne?
– Nepaprastai budrus sapnas! Šabo metu žydai būdrauja... Aš tai greičiau pavadinčiau atostogomis, nes žodis atostogos taip pat reiškia „tuštumą“. Septintoji diena – atvanga, skirta Viešpačiui. Palaimingas metas!
– Atostogos man patinka. O penktasis įsakymas?
– Tau jis patiks, – atsakė rabinas. – „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad tęstųsi žemėje tavo paties gyvenimas, Viešpaties dovanotas.“ Nuo to priklauso tavo ateitis, vaikuti. Gerbti tėvus – reiškia rodyti pagarbą jų gyvenimui, jo nekritikuoti, jų nepamiršti ir užtikrinti ateitį savo paties vaikams...
– Jei gyvenimui žemėje pratęsti pakanka gerbti tėvus, tada man niekas negresia, – atsiduso Teo. – Tačiau, matai, daktarai ne visai su tuo sutinka.
– Gydytojai nežino Dievo sumanymų! – atkirto įsikarščiavęs rabinas. – Tik jis vadovauja... Ir jis vadovauja tobulai. Jis gali nuspręsti išgydyti tave.
– Dar pamatysim, – tarė Teo.
– Aš jo maldausiu! Po privalomos pagarbos tėvams eina šeštasis įsakymas: „Nežudyk.“ Jei nesutinki su Viešpaties teiginiais, jei pagarbiai nesiilsi Dievo šventadienį, jei negerbi tėvų, neįstengsi suprasti, kodėl nereikia žudyti. Tu – ne Viešpats. Tau nepriklauso nė vienas gyvenimas.
– Tikrai, – sumurmėjo sukrėstas Teo. – Aš apie tai nepagalvojau.
– Kiti keturi įsakymai draudžia mylėti svetimą moterį, vogti, melagingai liudyti, geisti ko nors, kas priklauso kitam. Pradėdamas nuo pagarbos tėvams, Viešpats nustato tavo santykių su artimu principus, aišku? Neturi teisės daryti jam bloga.
Neturi teisės į Dievo tiesą brukti nei apgaulės, nei svetimavimo, nei vagystės, nei melo, nei geismo: todėl mes, žydai, pagrindėme moralę. Tai yra taip neabejotina, kad mūsų rabinai tvirtina, jog vos paskelbti dešimt įsakymų buvo akimoju išversti į septyniasdešimt kalbų, kad būtų suprasti visame pasaulyje...
– Aš nežinojau, – tarė Teo. – Pasaulis turi prieš jus nukelti skrybėlę.
– Jis tikrai to nepadarė, – pasakė rabinas šyptelėjęs. – Dėl visų nelaimių jis apkaltino mus. Biblijoje sakoma, kad mes – išrinktoji tauta. Tačiau kiek atsirado pavyduolių! Išrinktoji tauta – tai baisu, o kitos tautos? Neteko Viešpaties, apleistos, nemylimos? Jos nesuvokia, kaip mums patiems, žydams, tai baisu! Mes visuomet kalti prieš Viešpatį... Žinai, ką reiškia Izraelis?
– Žydų valstybė?
– Taip, tačiau pirmiausia Izraelis – tai vardas, kurį Viešpats suteikė savo tautai. Žodis Izraelis kilo susijungus dviem hebrajiškoms šak¬nims: mūšis ir Dievas. Pirmasis, gavęs šį vardą, buvo Jokūbas: vieną naktį jis susapnavo dangų siekiančias kopėčias, kuriomis angelai užlipdavo ir nulipdavo... Viešpats buvo greta ir pažadėjo jam leisti valdyti šalį. Paskui Jokūbas turėjo stoti prieš savo tikrą brolį Ezavą.
– Tikrą brolį? – nustebo Teo. – Išrinktoji tauta leidžia brolių muštynes?
– Nuo pat pasaulio sukūrimo, – atsiduso rabinas. – Kainas, Adomo ir Ievos sūnus, nužudė savo brolį Abelį. Ezavas kovėsi su Jokūbu. Ir visuomet Viešpats išsirinkdavo numylėtinį: tai buvo Abelis, tai buvo Jokūbas. Naktį prieš abiejų brolių grumtynes iš dangaus nusileido angelas, susikovė su Jokūbu ir sužeidė jam klubą... Bet Jokūbas narsiai gynėsi. Auštant, kai angelas pamėgino sprukti, Jokūbas paprašė jo palaiminimo. Po grumtynių su angelu sužeistas, bet neįveiktas Jokūbas gavo Viešpaties jam suteiktą vardą: Izraelis. „Tu grūmeisi su Viešpačiu ir nugalėjai“, – tarė jam angelas. Jokūbas buvo Dievo išrinktasis. Kitą dieną Ezavas ir Jokūbas susitaikė. Tačiau prasidėjo ilgas Izraelio mūšis. Izraelio tauta nuolat kaunasi su savo Viešpačiu Dievu.
– Man tai nepatinka, – suniurnėjo Teo. – Kam kovoti su Dievu?
– Dėl to, kad mes esame žmonės, – toliau kalbėjo rabinas. – Net broliai varžosi dėl palikimo. Niekas lengvai nepaklūsta. Galų gale sunku paisyti Dievo įsakymų! Visų įsakymų, dešimties vienu metu? Jėrgutėliau! Mes turim sukarti netrumpą kelią... Tas kelias toks ilgas, kad paprasčiau patikėti Mesiju, atėjusiu į žemę. Uf! Mesijas ateina, Mesijas čia! Kova baigta! Atgaiva! Bet nieko panašaus! Kova su Viešpačiu niekad nesibaigia. Tiesą sakant, Viešpats norėjo, kad jo tauta būtų pavyzdinga ir rodytų žmonėms kelią. Mes – išrinktųjų tauta, lengva pasakyti! Reikia tęsti šias neįmanomas lažybas... Mes – pasaulio modelis, tačiau kaip tai sunku, supranti? Ak! Neregėtai brangiai sumokėjom už šią atsakomybę! Bet nenuilstamai priešinamės. Viešpats ne šiaip sau vadina mus „kietasprandžių tauta“...
– Viešpats nelabai malonus, – pastebėjo Teo.
– Viešpats neturi nei dorybių, nei ydų! Viešpats yra pati būtis!
– Netiesa, – paprieštaravo Teo. – Dievas tai netveria pykčiu, tai taiko, tai atleidžia, vadinasi, jis turi dorybių ir ydų. Jis juk panašus į tėvą!
– Toks jo atvaizdas, kurį mes, žmonės, sukuriame, – patikslino rabinas. – Taip, Biblija teigia, kad Dievas didis, išmintingas, liūdnas, nusivylęs, gailiaširdis, visagalis ir pavydus. Baisus savo pykčiu ir dosnus savo gerumu. Kartais jis pats į save nukreipia maldą, kad numalšintų pyktį ir vėl taptų geras... Kitaip neįmanoma jo vertinti. Biblija privalo kalbėti žmonių kalba, kad būtų suprasta. Tačiau žmonės, Teo, laisvi klausyti Dievo arba likti jam kurti.
– Laisvi? – nustebo jis. – O kaipgi įsakymai?
– Ką daro Jokūbas? Jis grumiasi su angelu... Taip, žmogus laisvas Viešpaties akivaizdoje. Štai kas įdomu! Viešpats pasišaukia žmogų, jį persekioja, įžeidinėja – žmonės turi atsiliepti! Arba įtūžti...
– Taip bent! Yra tokių žydų, kurie įtūžta?
– Vienas toks yra, – tarė rabinas. – Vadinosi Jobas. Jis taip stipriai tikėjo, kad Viešpats panoro jį išbandyti. Nuskurdino, jo kūną nusėjo bjauriomis opomis, pavertė nieku, bet vargšas Jobas didžiausiuose varguose, sukandęs dantis, visuomet atkakliai tikėjo Viešpatį. Jo draugai manė, kad jis tikriausiai kažkuo nusidėjo, kitaip už ką šios baisios bausmės? „Visiškai ne, – tvirtino Jobas. – Aš nepadariau nieko bloga. Tai neteisinga. Tikiu Dievą, bet nesuprantu...“
– Baisiai kantrus vyrukas, – įvertino Teo.
– O ne! Jobas maištauja! Ko Viešpats Dievas nori iš jo? Kam persekioja? Be to, Viešpats išbara jį: „Kas esi, kad ginčytum mano sumanymus? Kur buvai, kai kūriau žemę?“ Tada Jobas suprato. „Netarsiu nė žodžio, – atsakė jis. – Aš per daug kalbėjau. Esu tik žmogus.“ Krizė praėjo. Jobui sugrįžo sveikata, turtas, ir jam nieko netrūko.
– Pasibaisėtina istorija! – tarė Teo kiek patylėjęs. – Tikiuosi, kad Viešpats neskirs man panašaus išbandymo.
– Tikiuosi, kad skirs! – sušuko rabinas. – Tada tu pasveiksi...
