Ištrauka iš knygos „Vysla per Lenkiją“: Kampino nacionalinis parkas ir Červinskas prie Vyslos

Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.

Žemiau – ištrauka iš knygos.

Kampino nacionalinis parkas ir Červinskas prie Vyslos

Iškeliavus iš Varšuvos, prasideda visai kitokia – įdomioji Lenkija. Čia bus mažiau su Lietuva siejamų akcentų, bet daugiau įdomių miestų, pilių, gamtos kampelių. Štai rytą S. Paltanavičiaus gamtininkų komanda keliauja į Kampino nacionalinį parką (lenk. Kampinoski Park Narodowy).

– Oi! Oi! Negaliu... – juoku plyšta E.Mildažytė. – Kai Selemonas pasakė, kad važiuosime į Kampinosus, net galvos nesukau. Matyt, kažkoks augalas ar gyvūnas taip vadinamas... Be to, kampinosai kažkodėl pasirodė panašūs į kimbarčiukosus...

– Į ką? – nustemba bendrakeleiviai. – Kim... bar... bar... čiuk?..

– Na, jūs mane stebinate! – juokiasi Edita. – Taigi į kimbarčiukosus, kurie iš piratų laivų grobdavo vaikus, juos augindavo statinėse ir parduodavo cirkui. Tačiau pasirodo, kad Kampinosai yra visai kas kita...

Kampino nacionalinis parkas užima didelę teritoriją prie Vyslos upės, čia mėgstamos varšuviečių poilsiavimo vietos. Parkas tikrai nėra labai unikalus, tačiau keliautojai neabejoja – tikrai ras ką nors naujo. Pirmas svarbus atradimas – visai negamtiškas. „Sustokime! Sustokime!“ – šaukia visi, matydami akim neaprėpiamus daržovių laukus. Atsargiai įbridę į juos, jie stebisi dideliais agurkų, morkų, svogūnų plotais. Sakyk, ką nori, bet Lietuvoje to nematyti! Žemė čia gera – juodžemis, tik sėk ir augink.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Senovinis nacionalinio parko administracijos pastatas

– Ar pamenate, pas kurpius jų darže kasdami gintarą kalbėjome apie ganyklas karvėms. Tačiau karvių čia nėra...

– Kokios karvės! – nustemba Selemonas. – Žemė per daug gera, kad ją paverstum ganykla. Tačiau man akin krito vienas svarbus dalykas: net ir tokioje geroje žemėje, ar matote, – prie griovio platus ruožas paliktas pievai. Pas mus Kėdainių rajone kai kur net sprindžio nepalieka...

– Čia gal kad švariau būtų?

– Švara – taip pat, – Selemonas žvalgosi pagrioviais. – Tačiau svarbiausia, kad čia gali perėti paukščiai, jauniklius vesti kiškiai. O tai didesnė vertybė, nei daug kas mano.

Agurkai ir svogūnai – gerai, tačiau keliautojų tikslas – nacionalinis parkas. Kaitroje snūduriavęs parko darbuotojas juos nukreipė kiton pusėn, teko keliauti keliasdešimt kilometrų ir įsitikinti, kad jokio parko ten nėra. Pagaliau visi grįžo į miškus ir surado skanseną – miško gyventojų trobas. Štai šioje gyveno nelabai pasiturintis miško gyventojas, jo kiemelis mažas, daugelis rakandų – rankų darbo. Kitos sodybos yra turtingesnės. Čia, miškuose, žemės prastos, daug kur pievos net ganyklai netinkamos. Iš ko gyveno žmonės? Iš miško.

– Jei ne grybai ir ne uogos?..

– Panašiai... Ir dar – jei ne malkos ir ne rąstai...

Po Kampino nacionalinio parko Selemonas keliautojus vežasi į bažnyčią. Kažkaip keista, nes visi tikėjosi, kad puls ieškoti retų augalų ar ypatingų gyvūnų. Tačiau Selemonas tikina – užsukti į šiuos maldos namus būtina! Automobilis sustoja ir keliautojai išplečia akis: įprasta bažnyčia su iš toli matomu užrašu: „Dievo Motinos, gamtos globėjos, bažnyčia“.

Andriaus Lygnugario nuotr./Gamtininkas Selemonas Paltanavičius aptiko vapsvų lizdą

– Labai kontroversiškas pavadinimas, nes mūsų sąmonėje gamta atsirado labai vėlai. Gamta yra visuma... Bet vis tiek – labai gražu! Esu buvęs čia prieš dešimtmetį, tada bendravau su klebonu ir stebėjausi. Eime...

Bažnyčios vartai užrakinti, tačiau keliautojai patenka vidun pro kitą kiemo pusę. Bažnyčios patarnautojos lydimi vaikšto po bažnyčią ir stebisi: štai prie altoriaus medinės pliauskos ir gyvos gėlės (Lenkijoje paprastai jos dirbtinės). O sienose – vitražai su labai autentiškais augalais ir gyvūnais. Iš tikrųjų labai nepaprasta ir neįprasta. O svarbiausia, kad pateisina savo vardą... Dievo Motinos, gamtos globėjos, bažnyčia... Keliaudami Vyslos pakrantėmis, ekspedicijos dalyviai vis kažko ieško. Gal dar vienos bažnyčios?

– Ne, ne bažnyčios! – Selemonas žvelgia į prie kelio esančias sodybas ir vis pirštu rodo automobilį vairuojančiam Vidmantui. – Čia pasuk... dar čia... ne... ne tai...

Pagaliau jie randa tą ilgai ieškotą objektą. Pasirodo, tai apleista troba...

– Ir tik dėl to mes taip ilgai važiavome? – nustemba E.Mildažytė. – Čiagi...

– Tu teisi, čia – genialiausias dalykas, – Selemonas puola braidyti po pievas aplink pastatą.

– Ar matote, kokios čia lygumos? O pastatas – ant tam tikros kalvos, kuri aukštesnė už aplinkinę lygumą gal trejetu metrų.

– Ar tai galėjo apsaugoti nuo upės potvynių?

– Taip, būtent tokią išeitį pasiūlė patyrę olandai, o jie žinojo, ką sako. Kiekvienai sodybai sukūrus tokią aukštumėlę, dar jos kraštus apsodinus galviniais gluosniais...

– Kas čia per naujovė – „galviniai gluosniai“?

– Atsiprašau, aš taip iš vokiečių kalbos išsiverčiau. Juk pamenate flamandų paveiksluose tokius nugenėtus žilvičius. Jie teikė kurą, o svarbiausia – saugojo, kad potvynis žemės nenuplautų...

Ima krapnoti lietus ir keliautojai suguža į apleistą pastatą. Tikrai įdomus, matyt, „nelenkiškas“ suplanavimas: vienam ilgo pastato gale gyvenama, per vidurį – rūkoma mėsa, kitame gale – tvartai. Viskas greta, praktiška. Lyg archeologai keliautojai krapštosi po statinio vidų, stebisi modernia tvarto vidaus įranga ir pasipiktina tvarto tarpduryje radę įmūrytą antkapį su hebrajiškais rašmenimis. Kai visi susėda keliauti toliau, vienas kito ima klausinėti: o kodėl pas mus pamaryje to nebuvo?

– Dabar jau vėlu, – sako Selemonas. – Ne laikas kurti tradicijas. Čiagi viskas buvo prieš du šimtus metų padaryta.

Tuo metu prof. A.Bumblauskas su savo mokiniais važiuoja į Červinską prie Vyslos, kur 1410 m. vyko labai svarbūs dalykai. Juk Žalgirio tema ekspedicijai be galo svarbi. Čia per Vyslą kėlėsi beveik 10 000 karių, Jogailos kariuomenė. Ir čia visiems bendrai buvo laikomos mišios, čia kariuomenės susitiko. Tačiau apie viską iš eilės. Keliaudami kairiuoju Vyslos krantu istorikai vis žvalgosi: kur čia gali būti ta persikėlimo vieta? Juk upė per plati, jos šiaip neperplauksi. Tam buvo pasiruošta: pontoninis tiltas ant valčių slapta statytas prie Radomo, paskui atplukdytas čia, sujungtas.

Kur tai galėjo būti? J.Dlugošas rašė, kad jis apie pusantro kilometro prieš vienuolyną. Tačiau ar po visko, ką teko sužinoti apie Pultuską ir ten per Narevą persikėlusią Vytauto Didžiojo kariuomenę, galima tikėti šiuo autoriumi. Kur ta vieta, turėtų žinoti vietiniai. Ten, rodo keliautojams, pavažiuokite, sukite dešinėn. Kiti patvirtina – ten bus raudona lentelė... Taigi – lentelė su užrašu „Nacionalinis parkas“ yra, o kitų tilto atminimo ženklų... Na, tiek to. Visi važiuoja prie Červinsko bažnyčios. Čia susitiko Jogaila ir Vytautas. Bažnyčia tuo metu jau skaičiavo šimtmetį.

– Gali būti, kad daugeliui lietuvių tai buvo pirmą kartą pamatyta bažnyčia. Čia visiems buvo pasakytas pamokslas...

– Lietuviškai?

– Ne, lenkiškai, – juokiasi prof. A.Bumblauskas. – Kad visi suprastų...

– Teko skaityti, – pasakoja S.Teškevičius, – kad po Žalgirio mūšio Jogaila savo šalmą padovanojo Červinsko bažnyčiai, jis čia buvo saugomas, o paskui kažkur pradingo. Tačiau ant sienos išlikusi scena, kur jis tą šalmą aukoja. Vadinasi, taip ir buvo.

Romaninio stiliaus bažnyčia pastatyta XII a. Būtų ką joje dar patyrinėti, bet ramybės neduoda tas tiltas. Dar kartą jie važiuoja, ieško lentelės, kur tai būtų aprašyta, įamžinta. Deja... Tik stovykloje vakare benaršydami internete ją rado. Pasirodo, stovėjo už 10 metrų...