Knygoje atskleidžiama bendra Lietuvos ir Lenkijos istorija, negirdėti istorijos pasakojimai, nepažintos tradicijos, regionų virtuvė ir etnokultūriniai papročiai. Tai antroji knygų serijos dalis apie 2017 m. vykusią nacionalinę ekspediciją, kuri traukia atrasti nepažintąją Lietuvos dalį Lenkijoje.
Žemiau – ištrauka iš knygos.
Svečiuose pas Ivanauskus
Olštynas nuo Vyslos toli, iki jo – beveik 200 km. Tačiau Selemonas, Barbara ir kiti bendražygiai keliauja taip toli, nes šįkart jų laukia susitikimas su gamtininko prof. Tado Ivanausko anūke. Prof. T.Ivanausko vardas keliautojus lydi visų ekspedicijų metu. Štai 2015 m. praplaukta pro Obelynę, esančią netoli Kauno, kairiajame Nemuno krante. 2016 m. Baltarusijoje aplankyta Lebiodka, prof. T.Ivanausko gimtinė, paskui jau Lietuvoje – Musteika, kurioje jis su žmona Honorata 1918 m. įsteigė pirmąją šiame krašte lietuvišką mokyklą. Šių metų ekspedicija taip pat nenutolsta nuo prof. T.Ivanausko „pėdsakų“ – Varšuvoje keliautojai aplankė vaikystėje jo mėgtą Lazenkų parką, o dabar skuba į susitikimą su tikra Ivanauskaite... Tiesa, iš tikrųjų ji yra Marija Ivanovska (Iwanowska), tačiau čia nereikia ieškoti nieko nuostabaus. Ji niekada negyveno Lietuvoje, o jos garsusis senelis Tadas jaunystėje taip pat nebuvo Ivanauskas, bet Ivanovskis (Iwanowski). Taigi šįkart mūsų kelias turi nuvesti pas Mariją. Savo prisiminimų knygoje jos tėvas Ježis (Jurgis, visų šeimoje vadintas Jureku, Jurgeliu) Ivanovskis vadina ją Marysia – lenkiškai, senoviškai.
M.Ivanovskos namai turi būti Ostrudoje... Kažkur netoli Olštyno. Deja, keliautojams nepadeda nei žemėlapis, nei išmanieji prietaisai, net kalbinti žmonės trauko pečiais – nežinom. Tik viena moteris lyg iš knygos paskaito... O, ten, kur žirgai... jums reikia važiuoti ten, sukti ten... Kelionėse tokie žmonės brangiau už auksą. Tikrai – iš didesnio kelio sukame lauko keliuku, paskui pro karvių bandas ir sodybas užkopiam ant kalvelės. Čia? Kas galėtų tuo abejoti: arklidės, žirgų aptvaras, keistos formos (ar tik ne šešiakampis?) rąstinis namelis. Žalia, tvarkinga, nors tikrai per kraštus nesiveržia perdėtas rūpinimasis aplinkos „grožiu“. Kažkada, dar būdamas vaikas, Selemonas parašė prof. T. Ivanauskui laišką, kuriame papasakojo apie savo pomėgį stebėti ir tyrinėti gamtą, apie surastus paukščius. Profesorius atsakė, parašė laišką ir atsiuntė dvi savo knygas.
– Taip jau išėjo, kad prof. T.Ivanauskas man leido patikėti, kad galiu būti tuo, kuo šiandien esu, – sako S.Paltanavičius. – Tai man buvo lygiai taip pat brangu, kaip ir mano tėvų nuostata netrukdyti užsiimti tuo, kas man yra svarbu. Jie manimi tikėjo. O šiandien atvažiavau susitikti su dar vienu Ivanausku, su jų gimine...
76-erių M.Ivanovska ekspedicijos dalyvių laukia kieme...
– Aš maniau, kad sutiksiu žmogų, kaip sako, pagal metus. Juk amžius garbus, – atvirauja Selemonas. – O čia išbėga trykštanti energija, šypsosi. Pradžioje nežinojau, ar pažinsiu... Bet pamačiau ir supratau: Ivanauskų genai, ypač akys...
O Barbara, kuri turi pagelbėti ne taip jau gerai lenkiškai bendrauti galinčiam Selemonui, net susigraudina:
– Aš mačiau, koks šis susitikimas Selemonui svarbus. Jis taip jaudulingai pasakojo apie tuos profesoriaus siuntinius...
Marija nuo pat gimimo apsupta žirgų. Mat J.Ivanovskis, jos tėvas, po karo išvyko į Pietų Afriką, Pretoriją, ten veisė žirgus, turėjo lipicų veislės žirgų žirgynus. Buvo garsus ekspertas, raitelis. Marija visada buvo greta jo... Tai, kad žirgai yra šeimininkės gyvenimas, rodo jų paveikslai ant sienų. Maža to, net kėdė priešais kompiuterį – tikras balnas. Ant sienų protėvių portretai, jos kraujyje susitiko Ivanauskų ir Romerių giminė.
– Deja, savo senelio taip ir nesutikau, – sako M.Ivanovska. – Mes jau gyvenom Prancūzijoje ir atvažiavom porai dienų į Lenkiją susitikti. Bet jo neišleido iš Sovietų Sąjungos.
Beje, šio susitikimo laukė visi, ko gero, labiausiai – pats T.Ivanauskas, mat savo sūnaus nebuvo regėjęs ilgus dešimtmečius. Su mama augęs Lenkijoje, Jurgis Ivanovskis buvo žvitrus, linksmas, judrus – ne be reikalo tada, kai Lenkijai iškilo pavojus, jis stojo kariuomenėn. Deja, pati karo pradžia su Sovietų Sąjunga buvo tikrai sunki, savo prisiminimų knygoje J.Ivanovskis rašo apie pavojingą sužeidimą – tik Dievo valia ir jautrių žmonių pagalba padėjo išlikti gyvam. Tačiau Lenkija jau buvo okupuota, tad bijodamas represijų pasitraukė į Lietuvą. Jis aprašo šiltą susitikimą su tėvu Kaune, Obelynėje, o paskui – atsisveikinimą. Tai buvo jų paskutinis pasimatymas... Britų salose tuo metu buvo telkiamos pajėgos kovai su nauju užpuoliku – nacistine Vokietija. Žinoma, J.Ivanovskis vėl rikiuotėje, perkeltas Prancūzijon kovojo iki karo galo. O paskui atsirado geležinės uždangos, sienos. Neramios sielos vyras ryžosi nepaprastam išbandymui – puikus raitelis, sportininkas, jis nusprendė užsiimti žirgų veisimu Afrikoje, Pretorijoje, juos treniravo, subūrė puikių raitelių komandą, kurioje, žinoma, buvo ir jo dukra Marija. Savo ištikimiems bičiuliams prof. T.Ivanauskas dar apie 1955 m. guodėsi, kad išbandė viską: rašė Raudonojo Kryžiaus organizacijai, kuri ieško dingusiųjų kare, bandė belstis vienur, kitur, bet jokio atsako nebuvo. Jam buvo labai skaudu nešiotis negerą nuojautą. O paskui vieną dieną profesorius nušvito – atsišaukė jo Jurgelis... sveikas ir gyvas, gyvenantis Afrikoje. Veisiantis žirgus. Kai ką iš jo laiškų (nežinia, kiek jų pasiekė T. Ivanauską, kiek pradingo) jis panaudojo paskutinėse savo knygose – juk pats taip ir neįgyvendino svajonės: apsilankyti Afrikoje. J. Ivanauskas nugyveno ilgą gyvenimą – žvalus, šmaikštus jis sulaukė 101 metų. Mirė 2008 m. Lenkijoje. Žinoma, M.Ivanovska žino ne viską. Tačiau tas žinias apie garsųjį savo senelį ji renka dabar. Yra ir dar kitas ryšys – ji Tado Ivanausko zoologijos muziejui perdavė savo ir savo tėvo medžioklės trofėjus, kurie buvo saugomi Afrikoje, Prancūzijoje ir galiausiai atkeliavo į Lenkiją. Marijos žodžiais, Kaune, senelio muziejuje, jiems yra tikroji vieta. Griuvus Sovietų imperijai ji su tėvu buvo atvažiavusi į Lietuvą, apžiūrėjo senelio įkurtą Zoologijos muziejų, jo namus Obelynėje. Dabar ji žino apie skirtingas valstybes pasirinkusius senelį Tadą ir jo brolius, o vaikystėje apie tai nebuvo daug kalbama. Tačiau kaip be pažinties su žirgais? Afrikoje jų buvo kelios fermos, Prancūzijoje – „tik“ 40. Dabar ponia Marija turi septynetą žirgų, jos numylėtinis – 26 metų Pilotas. „Bet aš visus myliu“, – sako moteris. Greta erdvus, šviesus maniežas – šeimininkė jame jodinėja kasdien. Metas atsisveikinti, nors kalbėti būtų galima ilgai. Kieme paklausta apie daržus ir sodus, ji tik ranka numoja: laiko tam nėra. Tiesa... Štai prie tvoros auga dvi rožės, tėvo mylimos. Jos augo Pietų Afrikoje, iš nukirptų ūglių vešėjo Prancūzijoje, žydi ir čia, Lenkijoje.
– O Lietuva? – juokais atsisveikindamas klausia Selemonas. – O gal dar sugrįšite?
– Gal... – linksmai nusijuokia M.Ivanovska. – Štai išmoksiu lietuvių kalbą ir sugrįšiu...
