Rašytojas Pulgis Andriušis išgarsėjo lyrinėmis apysakomis „Anoj pusėj ežero“, „Sudiev, kvietkeli“, tačiau jos priklauso vėlyvajai autoriaus kūrybai. Prieškario Lietuvoje P. Andriušis, dar neišleidęs nei vienos knygos, buvo tarp amžininkų daug populiaresnis už ne vieną rašytoją dėka savo daugybės publikacijų periodinėje spaudoje. Nemažą vietą tarp jų užėmė įvairiausių kelionių – po Lietuvą ir už jos ribų – reportažai ir atsiminimai apie jas, rašyti įvairiems laikraščiams ir žurnalams.
Gyvendamas emigracijoje ir atsimindamas P. Andriušio kelioninius tekstus, literatūros estetas rašytojas Antanas Vaičiulaitis svajojo apie jų išleidimą atskira knyga. Šiek tiek vėluodama, bet tokia knyga jau pasirodė. Į ją sudėta tik dalis šių tekstų – kelionių po užsienio šalis reportažai ir atsiminimai. Pirmiausia – P. Andriušį išgarsinusios 1929 m. kelionės su teatro dekoratoriumi S. Zelmanavičiumi žemaituko traukiamu vežimu iš Kauno iki Vienos ir atgal. Taip pat knygoje yra 1932 m. kelionės į tarptautinę studentų stovyklą į Velse įspūdžiai, 1933 m. kelionės į Ispaniją pro Didžiąją Britaniją, aplankant Šiaurės Afriką, aprašymai, 1936 m. kelionės lietuvišku laivu iš Klaipėdos į Antverpeną ir atgal nuotykiai iš 1937 m. kelionės mėginant patekti į pilietinio karo apimtą Ispaniją, kai Prancūzijoje, Portugalijoje ir Italijoje nesėkmingai gauti iš abiejų kovojančių pusių atstovybių šiose šalyse leidimą įvažiuoti Ispanijon.
Amžininkai teigia, kad P. Andriušį galima vadinti rašytojo nuo tos akimirkos, kai jis pradėjo skelbti savo kelionių aprašymus. Nenuostabu – P. Andriušis vadinamas tapytoju, kuris tapė žodžiais, tokie ir jo kelionių aprašymai – maži literatūriniai perliukai.
„Kelionių užrašai“ – puiki galimybė pažinti įvairių šalių gyvenimą prieš kelis dešimtmečius, pajusti pokyčius ir dar viena proga susipažinti su talentingo lietuvių rašytojo Pulgio Andriušio kūryba (prieš metus pasirodė jo emigracijoje rašytų feljetonų rinkinys „Ir vis dėlto – juokimės!“).
Čia siūlome kmygos ištrauką apie kelionę į San Sebastianą, Ispaniją
Sekmadienis granatų pavėsy
Nusistebėjimo vertas mūsų amžius, kuris suteikia menkai apdraustam keliaunykui tiek palengvinimų ir paskatinimų nenurimti vienoj vietoj: 130 litų už bilietą trečiaklasinį iš Londono ligi San Sebastiano! Atseit geras gabalas apsiblaususios Anglijos, visa žydinti Prancūzija ir mėlynu dangum dengtoji Ispanijos dalis, baskų kraštų vadinamoji. Tokios pigybės ir įsisenėjusio noro pamatyti naujausią Europos respubliką agituojamas nusipirkau Londono kelionių biure teisę įkūnyti tatai, ko troškau ilgiausius metus.
Lietum grasinantį liepos pirmadienio rytą atsibučiavau su Londono šeimininku Viktorijos stoty, pirmadieniui temstant vakarieniavau Paryžiuje, o antradienį pietus valgiau blizgančio švarumo viešbuty San Sebastiane ir sunkiai liežuvį vartydamas kalbėjau su juodaake senjorita. Ak, tie liežuviai, liežuvėliai! Viena para – trys liežuviai. Londone sukaitęs stengiesi nežmoniškai kraipyti lietuvišką nesugadintą kalbėjimo organą ir visus žodžius smurtiškai varai pro gomurio raumenis, Prancūzijon atvažiavęs politiką nukreipi į nosį ir, it katinas morčiaus mėnesio sulaukęs, pradedi nemūsiškai kniaukti; o sėdėdamas San Sebastiano viešbuty plepėjimo klapaną nusuki į liežuvio galą ir per dantis atseit pašvepluodamas imi aiškintis su išdidžiais, betgi meiliai nusiteikusiais ispanais.
– Kas pasitiko tave Ispanijoj? – paklaus Žaliojo kalno prietelius. Tavo klausiman, mielas Valdai, atsakymas trumpas: nuogi Pirinėjai, žalsvai mėlynas Atlantas ir muitininkai, policininkai, civilinė gvardija, milicininkai, kareiviai, visom uniformom, – dar ligi šiolei neturiu pavadinimų. Mėlyni mundieriai, žali mundieriai, khaki mundieriai ir šautuvai, parabeliai, patronų maišeliai – sveikina vaišingai iš šiaurės krašto atkeliavusį svečią. O, be to, saulė, saulė ir dar kartą saulė, kuri linksmai išdžiovina uniformų įspūdį ir kviečia pasivolioti įdegintame San Sebastiano kiaukuto pliaže arba, kaip jie patys vadina, Plaga de la Conche. Ak, ir uniformos ne taip baisios: pačiupinėjo kelionės maišelį, žvilgtelėjo į milžinišką prancūzų vyno butelį ir balta kreida padėjo kryželį, pasan užmygo antspaudą ir atseit gali pasidžiaugti sveikas mūsų Ispanija, jau kuris metas gražiai be karaliaus gyvenančia!
– Tai ką, mielas Vladai, gal geografijos trupučiuką?
Matau, kaip bjauriai raukiasi žaliakalniečio veidas ir bręsta jo galvoje nusistatymas sviesti šalin laikraščio lapus, todėl nenorėdamas atbaidyti uolaus skaitytojo skubiai prasitarsiu, jog San Sebastianas – Ispanijos Palanga, tiktai, dieveliuk, vardas šito kurorto pareina nuo „langas“, nes Ispanijos geografijos rūmas vien langais išeina ir neturi sienų. Stiklinis namas su viena menkute Pirinėjų siena ir lietuvių bei slavų svajonė – „prakirsti langą į Europą“ – ispanams visai neaktuali – jie greičiau svajoja „atsitverti siena nuo Europos“.
Betgi ir šiaip San Sebastiano pliažo negi palyginsi su palangiškiu. Čia trisdešimt penkių, aštuonių laipsnių karštis, čia plikos dangaus atsirėmusios uolos su velniai žino iš kokių laikų bestypsančiomis pilimis. Šitas piktas uolas plauna Atlantas su ožišku atkaklumu, o sauvališka prigimtis tarp kalnų išskaptavo kiaukuto pavidalo užuolanką, niekuomet vandens nestingančią, ir išmislūs ispanai aplink šitą ežeriuką, siaurai susisiekiantį su okeanu, pristatė baltai besišypsančių viešbučių eilių, dailiai aptvėrė krantus ir priželdė granatų sodnus, prilipdė stovylėlių ir priveisė vandenimis spjaudančių fontanų. Nesmi botanikas ir galvos neguldau, kad San Sebastiano sodne auga granatos, skyrių taip pavadinau dėl skaitytojų pritraukimo. Švelnūs kaip pūkai šitų medžių lapai ne lapai, spygliai ne spygliai, bet jie itin gražiai užkloja saulę ir sėdėjimas čia – vienas malonumas. Žiūrėdamas į sodną, tik medžių stiebus matai, o dangų ir saulę užstoja žalia skraistė iš sklandžiai susipynusio baldakimo.
Skaistus sekmadienio popietis. Krantinės ir pliažas gyvena ispanišką gyvenimą: žemo augimo juodaplaukės merginos didžiai rėkaudamos būriais bastosi saulės nudažytomis promenadomis. Aiman, ne visos ispanės taip juodos, kaip mes sapnuojame: yra ir geltonų, ir raudonų, ir kokių nori, tik juoda spalva neišdildomai padėjo antspaudą ant senjoritų apvalios galvutės.
– Ar gražios? – neiškęsdamas pasiklaus žaliakalnietis moterų mėgėjas. Deja, brangus Vladai, nepatarčiau tau važiuoti į San Sebastianą, tu turėtum tiek kartų įsimylėti, kiek šitame saulės ir smėlio miestely yra moterų. Iš eilės. Nesirenkant prašosi mylimos: į storumą palinkusios, žemutės, pilnų formų ir taisyklingos nosies senjoritos be pasigėrėjimo platoniškojo įkvepia pagarbos, nes visos laikosi kažkaip išdidžiai.
Trys moterų kartos vaikščioja vandenyno ir pietų vėjo glostomame San Sebastiane: vikrios, juodu veidu šešėliu subrendimo nepasiekusios mergytės, meilės amžiaus sulaukusios merginos ir skystom juodom skarom apsisiautusios moterys, kurios pažino šeimyninę laimę ir vaikų turėjimo sielvartus. Kokia gi generalinė linija eina per šias tris kartas?
Vėlybo amžiaus ispanės didžiai suriebėjusios, bet, aiman, dailias kūno formas čielybėje išsaugojusios. Senyviškas suglebimas arba moterystės sakramento pagintas kūnas čia neegzistuoja: stovykliška eisena, laikysenos ir veido išdidumas lydi į kapus kožną ispanę. Mūsiškė Palanga mato itin skirtingus reginėlius: mergaitės ir vaikinai krūvoje – neatskiriamas mūsų visuomeninių santykių apsireiškimas. San Sebastiano merginos daugiausia būriuojasi vienos, be vyriškų akompanimentų. Ag, yra maišytų vaizdelių: atseit susižiedavusių poros arba tie, kurių saidokai įtempti į vestuvių taikinį. Ir kas įkrito smalsiai išskėston akin, tai savotiškas flirtavimo būdas: lietuviškų vaipų šaipų nėra ispanės veide – yra viena nuolatinė šypsena, kuri siaurai atskleidžia didžiai baltų dantų eilės. Šita šypsena kartais virsta į išdidų veido bruožų sudėstymą, bet, aiman, ispano išdidumas nieko bendro neturi su vokiškuoju arba mūsiškuoju vaidybiškuoju. Nuoširdus, laisvas išdidumas.
Betgi per anksti ėmiau filosofuoti ir daryti nesubrendusias išvadas vos pabuvęs dvi dienas ispanų žemėje. Perprašau!
Vyrai taip mažučiai ir, kas mane pažįsta, Kaune sako, jog esu mažas, bet San Sebastiane besimaišydamas minioje pasijutau visa galva aukštesnis už dailiai apsirengusius baskus, nes šita šiaurės dalis, baskų žeme vadinama, ir jų kalba didžiai skiriasi nuo ispaniškosios, dėl to jie ir storojasi atsikratyti ispanų valdžios ir nepriklausomai atsistoti ant kojų. Šitą parodo svastikos ženkliukai, kuriuos nešioja vietiniai jaunuoliai. Baskų šalis – nesvetima ir Kaunui. Čia visi dyki ponai ant galvos dėvi tokią kepurę kaip blyną: be kazirkos, su mazgeliu viršugalvy. Štai šita kepuraitė išėjo iš baskų krašto ir čionai ne tik ponai dėvi ją, bet ir piemenys, ir mulų varovai. Skrybėlė San Sebastiane – retas svečias, nes toji blyniška galvos dengtuvė didžiai patogi šitame krašte: priekin ištraukta užstoja saulę ir sunkumo nesudaro. Betgi baskų kepurė skiriasi nuo Lietuvoje pagamintųjų: iš vidaus turi šikšninį lankelį ir nuo to pačioje kepurėje pasidaro gražios raukšlės padabindamos nudegusį basko veidą.
Apie ispanus pasišnekėsime ilgiau pasisvečiavę – geriau pasikelkime funikulierium į Monte Igueldo (atseit į Igueldo kalną), kuris kareiviškai gina San Sebastiano pliažą nuo Biskajos įlankos skandalingų bangų (ag, ne veltui jūrininkai šitos įlankos baisiausiai vengia). Sumokėjęs pesetą (mūsiškiais – nepilną litą) pradedi kilti galvą sukančion aukštybėn. Ne tiek jau aukštas kalnas, kiek status ir funikulierius beveik kybo ore traukdamas smalsumo vaikytojus į viršūnę, kur atsidaro taip kutenantis vaizdas, kad toks kalnas Lietuvoje būtų tikra nelaimė, nes poetai tiek prirašytų eilėraščių, jog visi materialistai per 24 valandas apleistų tėvynę. Pasvajokime ir mes, Vladai, trupučiuką. Ir tu, ir aš dabar papietavęs sočiai: tu rūgštaus pieno, kotlietų, o aš ispaniškos kiaušinienės su bulvėm, agurkų su alyva ir persikų švelniaodžių. Monte Igueldo – kilometro aukštumon išsišovęs kalnas, jo viršuje palmių, granatų alėjos, taškeliai. Gėlių kupečiai, gėlių nematytų žiedai lyg kepurės. Pasirėmęs tvorelės apturi didelį džiaugsmą: melsvai žalsvas vandenynas pragaišta tolumoje, dangaus mėlynumo aprašymui nerandu tikros spalvos, nors ir mokinausi metus meno mokykloje. Mėlynas? Maža to! Lazurkinis? Negražiai skamba! Violetinis? Netinka! Aziurinis? Lietuvių kalboje tokio žodžio nėra! Geriau meskime tuščiažodžiavę ir atsigręžkime į miestelį, kurio vilos pavirto į vaikiškus žaisliukus, o pliažo mylėtojai į niekingus taškelius. Žaliai geltonos uolos, griežtai mėlynos marios ir šildančiai balti namukai, o tolyn kalnai, kalnai... ir viskas vienu pažvelgimu! Nenuostabu, kad šitokie laukiniai kalnai ir neramiai žiūrinčios uolos ištvirkino Bairėjo iš aukšto. Čia tikrai Monte Igueldo viršūnėje būdamas pradedi pūstis ir mintyse šiauštis prieš savo artimą! Kas tu man, niekingas žmogau!
Kas nelabai linkęs poezijon, čia atranda pasismaginimą pagal savo pašaukimą: kaimietis eina beždžionių narvo pažiūrėti, parimsta miesčionis į Juokų rūmus, jaunos merginos sėdasi laivelin ir plaukia „Paslaptingąja upe į laimę“, stiprių pergyvenimų mėgėjas važiuoja slidžiuoju taku, kuris kabo kilometro aukštumoje virš vandenyno, kareivis užsuka į šaudymo būdelę, vaikas paikas – į karuselę, mergytės – į lėlių teatrą. O kunigas su priplota skrybėle tykiai meldžiasi turbūt apdūmodamas iš visų pusių Dievo galybę.
Ak, ir tau, Vladai, reikėtų kartą gyvenime pakilti į Monte Igueldo ir nors vieną valandą nusikratyti nešvarių minčių, godulystės ir kitų sielos purvų! Juk tikrai žmogus virsti tokioje vietoje visų dorybių indu ir mintys atrodo skaidrios, krištolinės: visi pažįstami veidai praeina angelų eisena, o visos patirtos niekšybės pasilieka prie verdančių okeano drumzlių.
Iš tikro sakau, Vladai, reikėtų palypėti tau į Monte Igueldo.
San Sebastianas, 1933 m. liepos 18 d.