Ketvirtadienis
Ketvirtadienį pabudau su žodžiu „reikia“.
Tiesą sakant, žodis „reikia“ su priešdėliu „ne“ buvo pirmas žodis, kuris per vargą prasimušė pro rytinio miego skydą. Labai norėjau tikėti, jog tai buvo sapno dalis, bet kad niekaip neįstengiau jokio vaizdo atsiminti (o tai buvo blogas ženklas), tad teko pripažinti žiaurią realybę, praplėšti akių vokus ir įsitikinti, jog neklystu: tarpdury stovėjo motina.
– Ką sakei? – sumurmėjau.
– Klausiau, ar tau nereikia į demonstraciją? – pakartojo ji.
– Reikia, reikia, – suurzgiau, lyg kranu plėšdamas save iš sofos ir trindamas akis.
Reikia: Gegužės pirmoji, darbininkų klasės solidarumo šventė, raudona diena kalendoriuje – nėra pamokų. Tai – geroji dalis.
Bet, kaip žinome, geroji dalis visada turi ir blogąją. Pamokų nėra, bet užtat privalu eiti į demonstraciją (na, nebent rimtai sirgtum), o tai reiškia, kad rytas, nors ir pasaulinės proletariato solidarumo dienos, buvo toks, kaip ir kiti: tualetas, vonia, kostiumas, pusryčiai ir – į kojas, kad nepavėluotum.
Tas pats laukė ir tėvo, užtat motina buvo laisva, nes vaikų darželis nedirbo, o darželinukams į demonstraciją nereikėjo, tad motina turėjo pateisinamą priežastį neiti į ją. Visas jos rūpestis buvo paruošti mums pusryčius ir priminti tėvui, kad po demonstracijos niekur nesibastytų, o drožtų tiesiai namo. Mat dar prieš savaitę jie buvo sutarę, kad važiuos į svečius pas motinos brolį. Aš, kaip žaltys vinguriuodamas, šiaip ne taip išsisukau, bet, aišku, motina nebūtų buvusi motina, jei ir paskutinę dieną nebūtų pamėginusi laimės:
– Tai gal vis dėlto važiuosi? – pamėgino kirvapente taukštelėti man į kaktą, juolab, matyt, vylės, kad po vakarykščios mane slėgs kaltės našta.
Bet negi pirmas kartas:
– M-ne-ee, – numykiau pilna burna, skubėdamas praryti sumuštinį ir pasprukti iš už stalo, grėsusio tapti pelėkautais, ir papurčiau galvą, užsigerdamas kąsnį arbata: – Sakiau – mes šiandien turim padaryti nuotraukas, vėluojam atsiskaityti.
Atrodo, kad ji pabandė tik dėl bandymo ir, sulaukusi neigiamo atsako, pasiskubino nusukti šneką kitur, kol tėvas neįsikišo. Ji jau mėgavosi būsimu susitikimu su giminėm ir visai nebuvo nusiteikusi gadinti sau nuotaikos ir nervų. Aš irgi nerizikavau ir nemėginau tampyti liūto už ūsų – susistūmiau sumuštinį ir nėriau pro duris.
Tik išpuolęs į gatvę susigriebiau kažką pamiršęs, net stabtelėjau keliom akimirkom, mėgindamas atsiminti, bet taip ir neįstengiau. Galop mintyse numojau ir patraukiau į mokyklą, prie kurios reikėjo rikiuotis demonstracijai, juolab dar tas oras! Pirmoji gegužės diena ir pagaliau – tikras pavasaris. O gal mano akys pagaliau atsivėrė, tiksliau, jas atmerkė saulė. Taip pleškino, jog kaipmat atlapojau prieš tai susagstytą švarką, ir joks debesėlis nemėgino uždengti saulės veido, šviesa tiesiog kirste kirto per akis vos išnirus iš laiptinės. Visą kelią neįstengiau padoriai atsimerkti, net ašaros ištryško, užtat viską mačiau nepaprastai ryškiai, tiesa, retkarčiais, lyg būčiau reguliavęs fotoaparato ryškumą – iš pradžių viskas išplaukę, paskui pradeda atgauti formas ir ūmais tik ups, ir tvarka.
Žingsniavau pro demonstracijai besirikiuojančių įstaigų darbuotojus, o žvilgsnis neužkliūdamas slydo pro vėliavas – visos šalies (vienos šeštosios pasaulio) raudonas su auksiniais pjautuvu ir kūju, raudonai baltas ir žalias vienos penkioliktosios jų dalies, t. y. LTSR, metų metus besikartojančius transparantus: „Partija – liaudies garbė ir sąžinė!“, „Penkmetį per ketverius metus!“, „Tegyvuoja broliška visų Tarybų Sąjungos nacijų ir tautybių draugystė ir nepažeidžiama vienybė!“
Tas pats buvo ir prie mokyklos: transparantai, vėliavos, žmonės. Laimei, susiradęs savo klasę, įsitikinau, jog atėjau pačiu laiku – mokytojai jau buvo išdalinę transparantus ir vėliavas. Dainius Nemakšis ir Kęstas Drungilas nelaimingais veidais stovėjo įsikibę į transparantą „Mūsų žinios tau, Tėvyne“, o Tadas lyg ietim badė šalia stovėjusias merginas LTSR vėliava ir dar retkarčiais striksėjo su ja prieš Svajų, apsimesdamas, kad mėgina perverti jį.
Pamačius, kuo Svajus nuo jo ginasi, pagaliau iššovė smegeninę kankinęs kamštis: gumytė! Paprasta, plona, poros dešimčių centimetrų ilgio gumytė – mini vaikystės laikų ragatkės variantas. Padarai galuose kilpas, užmauni ant kairės rankos rodomojo ir didžiojo pirštų ir prašau – grėsmingas ginklas paruoštas kovai. Tiesa, dar trūksta šaudmenų, o tam reikia tam tikro parengiamojo darbo: turi susirasti vielutės, ją sukarpyti, sulankstyti gabaliukus V raidės forma ir tada jau tikrai – ugnis!
Nežinau, kas taip patvarkė – gamta ar kokios nors nežemiškos jėgos, bet pavasarį mokyklą krėsdavo tokių mini ragatkių karštinė. Į medžioklę išeidavo visa vyriškoji mokinių dalis – nuo pirmokų su ant lūpų nenudžiūvusiu pienu iki ūsus skutančių abiturientų, o medžioklės plotais tapdavo ir klasės, ir koridoriai, ir valgykla, visos patalpos, kur tik įsiverždavo grobio iešką medžiokliai. Ir nors daug jų baigdavo savo žygį mokytojų kambary, pavaduotojos ar net direktoriaus kabinete, kur palikdavo ir ginklus, ir šaudmenų atsargas, ištrūkę į laisvę jie vėl tęsdavo žygį – iš apatinių kelnaičių gumos išlukštendavo naują gumelę, o šaudmenim sušelpdavo bendražygiai.
Gegužės pirmosios demonstracija buvo su mažai kuo smagumu palyginama medžioklė. Ypač masindavo balionai, kuriuos privalėdavo nešti pradinukai. Kiek laimės suteikdavo išgąstingas pradinuko veidas, kai aidžiai sprogdavo tik ką virš jo galvos plevenęs balionas, juolab ne taip paprasta būdavo iki jų prisikasti – mokytojos saugodavo savo klases kaip aviganiai šunys avis ir skaudžiai kasdavo. Bet negi susilaikysi išpuolus progai, ypač kai demonstrantų koloną imdavo durstyti iš įvairių dalių ir, joms judant iš vietos į vietą, pasitaikydavo prasilenkti su pradinukais. Seilė ištįsdavo pamačius, kiek balionų šokčioja virš jų galvų... Būdavo svarbu iššauti, o pataikysi tai tikrai...
Taip ir žygiavom – iš pradžių į mokyklai skirtą kolonos vietą, paskui, kai iš nematomo priekio atbangavo žygio pradžią liudijusi vilnis, ir mes pajudėjom, tai greičiau, tai lėčiau, rūpindamiesi neužlėkti ant priekinių. Visi, kas tik buvo ginkluoti, pleškino pasitaikius nors menkiausio dėmesio vertam taikiniui, o man teliko akim medžioti, nužiūrinėjant ant šaligatvio stovinčius laiminguosius, kuriems kažkodėl nereikėjo užimti vietų kolonoje.
– Ir iš kur atsiranda tokių nesupratingų piliečių? – nusistebėjo Povilas, įtempęs gumytę ir dairydamasis, ar koks ant šaligatvio bestypsąs vaikas neturi baliono.
– Geriau ir neklausk, – grikštelėjau dantim, mintyse skaičiuodamas, kiek dar iki žygio tikslo – miesto estrados.
Estrada panėšėjo į spąstus – prieš porą dešimtmečių supilti pylimai, ant kurių įrengti suolai žiūrovams, lanku supo apskritą asfaltuotą aikštę, o toji rėmėsi į pylimą, kur buvo pakylos chorams ir dainininkams. Žinoma, tokią dieną jų vietą užėmė partinės, komjaunimo ir kitokios šiškos (tarp jų iš tolo akį traukė šviečianti peniukšlio fizionomija), tiksliau – priekinę pakylos dalį, nes ant viršutinių eilių buvo suvaryti keli chorai.
Tiesa, šiuokart choristams ilgai teko laukti, kol ateis jų eilė pasireikšti. Vargšai stypsojo saulėj, kol kolona subyrėjus įžingsniavo į estradą pro tris įėjimus ir išsirikiavo keliom kohortom ant aikštės asfalto (tiesa, palyginti su romėniškom, šios kohortos buvo lyg sniegas neatsparios keistam atodrėkiui – kaipmat imdavo tižti ir okupuodavo pirmuosius žiūrovų suolus, o paskui lyg tešla pradėdavo kilti aukštyn), lyg pasmerktieji nusiteikę solistų pasirodymui, t. y. kęsti, ką pasakys vienas po kito prie mikrofono stojančios šiškos.
Sykį mėginau klausytis, ką jie šneka, bet kai paskui pabandžiau atgaminti, tai veidai lyg ir šiek tiek skyrėsi, bet jų kalbos nelabai... Po to karto nebekartojau bandymo. Juolab užtekdavo kitų rūpesčių. Paprastai estradoje balionų atsargos išsekdavo, o šaudyti į transparantus – ne toks jau didelis smagumas, tas pats, kas adata dramblį kutenti. O dar po ilgo, kone pusvalandinio žygiavimo pagrindine rajoninio masto didmiesčio gatve ir išbandymo stovom kęsti kalbas išsibaigdavo kojų atsparumo limitas.
Atrodydavo, dar akimirka, kita ir pradėsim kaip pakirsti kristi, todėl, kad netrikdytume aplinkinių, ir šįkart iš paskutiniųjų patraukėm prie suolų, įveikdami mokytojų užtvaras. Tačiau jie, kaip visada, nepasidavė (matyt, iš pavydo) – sekė iš paskos ir varė atgal į aikštę. Tiesa, aplink mus vis daugiausia Magdė zujo, bet, pamatęs, kad ir jai nekaip sekas, ant stalo apsireiškė paskutinis, tačiau pagrindinis koziris – direktorius.
Geras buvo vaizdelis – jis šaukė, burna taip atsiverdavo, jog buvo matyti pentinai, bet – pusbalsiu, kad aidas nepasiektų pakylos. Na, prieš tokį kozirį nepašokinėsi – teko grįžti ant asfalto. Įsimaišėm į kohortos likučius, bet kantrybės taurė jau buvo išgerta, papėdės svilo – reikėjo nešti muilą. Šiaip ne taip iškentėm, kol direktorius vėl patraukė prie suolų kitų gaudyti, o tada, vedami Svajaus, ėmėm per minią slinkti prie vieno iš šoninių išėjimų. Mūsų laimei, jį buvo užgrūdę konservų fabriko darbininkai ir mes, kiek palenkę galvas ir pakumpę, prapuolėm už plačių darbininkų pečių ir išslydom iš estrados.
Šlaitas neapsaugojo nuo iš garsiakalbio sklindančių kalbų, žodžiai tarsi vijosi mus, kai lyg sprinteriai lėkėm piliakalnio pusėn.
– Vaikinai ir merginos!
– Ei, chebra! – šūktelėjau. – Į mus kreipias.
Ir mes stabtelėjom, atsukę galvas estrados pusėn, o balsas nesiliovė:
– Atkakliai siekite žinių, kultūros, profesinio meistriškumo! Būkite aktyvūs kovotojai už komunizmą! Tegyvuoja Lenino komjaunimas – patikimas komunistų partijos pagalbininkas ir kovinis rezervas, valio! – ir pats sau atsiliepė: – Valio!
– Valio, valio, – numojo Svajus ir norėjo kažką pridėti, bet aš pertraukiau jį:
– Palauk.
Balsas estradoje nerimo:
– Liaudies švietimo darbuotojai, gerinkite mokymo kokybę! Auklėkite jaunąją kartą komunizmo dvasia, skiepykite jai sąmoningą požiūrį į mokymą ir darbą, valio!
– Tikiuosi, Magdė išgirdo, – nusijuokė Povilas, ir mes puolėm jam moti, kad patylėtų, – balsas pabėrė naujų perlų:
– Pionieriai ir moksleiviai, profesinių technikos mokyklų mokiniai, karštai mylėkite tarybinę Tėvynę! Atkakliai įsisavinkite žinias ir darbo įgūdžius! Ruoškitės tapti aktyviais kovotojais už Lenino idėjas, už komunizmą, valio!
– Ui, kaip myliu, net stojasi, ui, kaip ruošiuosi, – Svajus net sulinko nuo tos įstangos ir, tuoj išsitiesęs, riktelėjo: – Viskas, nebegaliu, lekiam į piliakalnį!
<…>
Nusliūkinau į svetainę paspoksoti į televizorių. Tiesa, kiek pasiskubinau – dar rodė demonstracijos Maskvoje įrašą. Tėvas sėdėjo fotelyje ir skaitė laikraštį, o motina viename sofos gale mėgino sugirdyti šniurkšinčiam broliui kažkokius vaistus. Aš nusileidau laisvame gale ir įsispoksojau į ekraną, kur viena po kitos plaukė spalvotos demonstrantų bangos.
Tas jų spalvotumas man vis dar buvo naujiena – tėvas gavo nusipirkti spalvotą televizorių prieš Naujuosius metus ir ši spalvota demonstracija man buvo pirmoji, visai kitas vaizdas.
Bet vos patogiau įsitaisiau, motina, pagaliau supylusi broliui vaistus, atsiminė, jog turi pasirūpinti ir mano sveikata.
– Vakarienės nevalgei, – atsisuko į mane. – Eik į virtuvę, pasiimk ką nors.
Nesiginčijau. Ne dėl to, kad skrandis būtų iš alkio žviegęs, tiesiog Gegužės pirmoji ir Lapkričio septintoji buvo tos šventės, kai motina parduotuvėje rasdavo ką nors įdomesnio nei kasdien, be to, ir ji, ir tėvas iš darbo parsinešdavo tokių produktų, kurie jei ir pasirodydavo parduotuvėj, tai tikimybė nusipirkti prilygdavo šansams laimėti loterijoje. „Profsąjunga parūpino“, – dar vaikystėje paaiškino tėvas, iš kur tokios gėrybės. Tada man atrodė, jog ta profsąjunga – gera teta, moteriškas Senio Šalčio variantas, juoba kad gėrybių tėvai iš darbo atsinešdavo ir prieš Naujuosius metus.
Į virtuvę lėkiau spėliodamas, kas joje laukia, šaldytuvą tarsi lobių skrynią atidariau. Ir nenusivyliau: radau dubenį, kuriame konservuoti vengriški žalieji žirneliai buvo sumaišyti su majonezu, ir lėkštę, pilną supjaustyto virto liežuvio. Fantastika, ko gero, paskutinį kartą liežuvį mačiau per praeitas gegužės šventes, o taip mėgau... Nebūčiau į penkis tortus iškeitęs (na, dėl dešimties būčiau pagalvojęs, nors gal ne, tortą parduotuvėje paprasčiau gauti nei liežuvį).
Susiradau indaujoje lėkštę, įsiverčiau žirnelių kalną, dar surizikavau ir už jo paslėpiau šaukštelį majonezo, įsidėjau tris liežuvio gabalus (ranka pati tiesėsi link ketvirto, bet mintyse nukirtau ją – ir be motinos pasakymo žinojau, kad dar turi likti pakankamai visiems pusryčiams), atsiriekiau didžiulę duonos riekę ir grįžau prie televizoriaus. Lėtai kramčiau (veikiau leidau kąsniui tirpti burnoje) ir spoksojau, kaip ekrane plaukia margaspalvės kolonos, o nuo Lenino mauzoliejaus joms moja Brežnevas ir jo senelių komanda – kaip sulėtintame kine pakelia ranką, ta sustingsta ore, porą kartų, lyg kas nematomas timpčiotų už virvučių, krypteli į kairę ir dešinę ir vėl lyg lėtaeigiu liftu nusileidžia žemyn, o pats seneliukas atsargiai pamindžikuoja, lyg ant kiaušinių stovėtų, pasisuka į kaimyną, persimeta žodžiu kitu, vėl atsisuka į demonstrantus ir ranka kyla į viršų...
O tuo pat metu diktorius garsino Gegužės pirmosios šūkius, jie retkarčiais sudomindavo tėvą.
– Pramonės darbuotojai, gaminkite daugiau liaudies vartojamų prekių, plėskite jų asortimentą, gerinkite kokybę! Ura!
– Girdėjot, darbuotojai? – tėvas pagrasė pirštu ekranui. – Antraip draugas Leonidas Iljičius Brežnevas numaus jums kelnes ir duos diržo.
– Kolūkiečiai ir tarybinių ūkių darbuotojai, daugiau išauginkite ir parduokite valstybei grūdų, medvilnės, cukrinių runkelių ir daržovių! Pavyzdingai atlikite pavasario laukų darbus. Nudžiuginkime Tėvynę gausiu derliumi! Žemės ūkio darbuotojai, stiprinkite gyvulininkystės pašarų bazę! Daugiau gaminkite ir parduokite valstybei mėsos, pieno, kiaušinių, vilnos ir kitos produkcijos! Žemės ūkio, paruošų, transporto, perdirbimo ir prekybos įmonių darbuotojai, kovokite su žemės ūkio produkcijos nuostoliais! Visa, kas pagaminta, turi būti panaudota liaudies labui! Ura!
– Va, va, – vėl grasė pirštu tėvas. – Iš senelio Leonido lūpų – į jūsų ausis, ura!
– Baik, kaip mažas, – sudraudė motina, bet ir pati sukluso, išgirdusi šūkį „Broliškai sveikiname Kampučijos liaudį, kuriančią nepriklausomą, laisvą liaudies Kampučiją, ura!“: – Kas čia per Kampučija?
– Dabar taip vadina Kambodžą, negirdėjai? Vis sveikina jos liaudį ir lyderį Pol Potą, kad perėmė valdžią, – pasinaudojau proga parodyti savo išmanymą ir toliau klausiausi tų nesibaigiančių šūkių.
Vis dėlto buvo keista matyti, kaip, pranešėjui pagarsinus eilinį šūkį ir baigus raginančiu „Ura!“, kolonos noriai atsiliepdavo: „Ra-a-a-a!“, mojuodamos tribūnai gėlėm ir balionais. Niekaip negalėdavau savęs įsivaizduoti va taip džiugiai šaukiančio ir mojuojančio, juk ir pas mus, estradoje, tuos pačius šūkius šaukdavo per garsiakalbius, užbaigdami raginančiu „Valio!“, bet kas ragindavo, tas pats sau ir atsiliepdavo, o visi, stovėję estradoje, arba tarpusavy šnekučiuodavos, laukdami, kada bus galima eiti namo, arba rūkydavo, arba dairydavosi, kitus nužiūrinėdami ir save demonstruodami.
Sėdėjau, valgiau ir žiūrėjau jausdamas, kaip tingulys baigia lyg šaltis stingdyti visą kūną. Per tą laiką transliacija išseko, vienas sulaukiau tėvų mėgstamos humoristinės laidos „13 kėdžių“ per Centrinę televiziją pabaigos (Vilnius rodė filmą, bet jau tokį nykų...) – motina išėjo pirma brolio migdyti, po pusvalandžio – ir tėvas. Tiesa, pabambėjo, kad ilgai nesėdėčiau, reikia pailsėti, pamokos, ir nenusiramino, kai pasakiau, kad nebus. Vis tiek reikia pailsėti – taip, neįkyriai, dėl tvarkos. Ir aš dėl tvarkos pažadėjau, kad tikrai, tuoj eisiu.
