Pirmąją ištraukos dalį skaitykite čia
Kokių savybių reikia jūrų keliautojui?
„Tikroji kelionė prasidėjo vakar naktį. Žvaigždžių sriuba ir jaunas mėnulis, įsimylėjusiu žvilgsniu įsistebeilijęs į Venerą vakarinę. Jachta skrodžia bangas, o meteoritų lietus niekada nepabosta“, – toks įrašas laivo žurnale atsirado po pirmojo naktinio buriavimo.
Iš Splito pajudėjome 23 valandą, pagal maršrutą turėjome įveikti 106 jūrmyles. Budėti visą naktį kokpite sugebėjo tik vienas iš mūsų – Rimas, greičiausiai todėl, kad turėjo daugiausia patirties. Jo ir Manto budėjimas prasidėjo 4 valandą ryto, o manasis kaip tik tuo metu baigėsi. Budėjusiems vėliau teko pirmą kartą naktį apsilenkti su kitu laivu. Mantas pasakojo, kad didžiulis tanklaivis dreifavo be šviesų, ir budintieji jį išvydo likus tik maždaug 100 metrų.
Aišku, perdeda, dabar pamanyčiau. Pirmą kartą išplaukęs į jūrą dažnai dramatizuoji.
Kapitonas Artūras Dovydėnas savo užrašuose įvykį nupasakojo taip:
Plaukiant iš Splito į Dubrovniką apie 3 valandą nakties priplaukėme keistai manevruojantį laivą, jis suko ratus, neatsakinėjo per radiją, švietė galingu prožektoriumi į visas šalis, neva kažką stipriai dirbo. Teko keisti kursą. Tik po kelionės, grįžęs į Lietuvą, sužinojau, kad kroatai turi povandenines fermas. Greičiausiai ne žuvų, o moliuskų. Jos nepažymėtos jokiame jūrlapyje ir naktį neapšviečiamos jokiais žiburiais. Gal tokią fermą mes praplaukėme pakeliui į Dubrovniką? Kas žino. Apiplaukėme, vadinasi, praplaukėme.
 |
| Tomo Staniulio knygos „Vėjų valdovas“ iliustr./Plaukiant Korinto kanalu |
Mane išbudino rytinis vėjas, išgirdau plazdančias bures. Nustebau: išlipęs į kokpitą nejaučiu, kad greitis – 7 mazgai. O tepdamasis sūrį ant prancūziško batono riekutės turiu alkūnėmis ir keliais prilaikyti kavos puodelį, kad nenusiristų. Pratinkis, žemės kurmi, gyventi jūroje! Tiesa, dabar vartydamas laivo žurnalą matau, kad dažniau plaukėme su grotu ir įjungtu varikliu, buriuotojų populiariai vadinamu dyzelgrotu. Taigi Kroatijos vėjai visos savo galybės nerodė. Tačiau skubėti nebuvo ko: Splite su laivo agentu sutvarkėme dokumentus, o pirmasis susitikimas Dubrovnike – tik 18:30 val. Turėjome spėti.
Pirmą kartą laive, pirmą kartą su įgula. Daugelis jūreivių savo pirmąsias įgulas prisimena su švelnia nostalgija, tačiau mūsiškė atrodė tikrai ypatinga. Dvylika narių (tryliktasis – Daivos sūnus, mažasis Kristupas, mūsų talismanas), visi be galo skirtingi ir be galo įdomūs. Bankininkas Vytautas, įsikniaubęs į prancūzišką detektyvą, jaunas, bet sėkmės palytėtas verslininkas Mantas su drauge Ingrida, jaunąja verslininke. Motiniška Dovilė, Donato žmona, jai ši kelionė – atostogos po pirmojo gimdymo. Niekad žodžio kišenėje neieškantis Ričardas, jo verslo partneris Deivis ir šviesiaplaukė Ieva – romantikė, naktimis skaičiuojanti žvaigždes.
Visi jūs tokie skirtingi – lengvai ir neįtiksi, – šaiposi Donatas.
– Gerai, kad moterys dar nevaiko po kambuzą ir nereikalauja kavos į lovą, – pritaria Rimas.
– Jachtoje dažnai vieni žmonės sudaro įgulą, kiti – balastą, – pažymi kapitonas. – Tiktai, berniukai, nepradėkite spręsti, kas yra kas, – viską parodys kelionės pabaiga.
Buriuotojai švelniai pašiepia tuos, kurie kelionę jachta lygina su nerūpestingomis atostogomis viešbutyje. Pirmoji jūrinė kelionė privertė iš naujo apmąstyti santykius su šalia esančiais žmonėmis, pajusti atsakomybę už kiekvieną iš jų. Gali mėgti įgulos narį dėl humoro, pykti, jei netvarkingas, žvelgti abejingai, tačiau ištikus pavojui turėsi pirmasis ištiesti pagalbos ranką. Tik toks požiūris gali kelionę padaryti sėkmingą.
Gal mūsų įgulos balastas – tie, kas nieko nežino apie Radvilą Našlaitėlį? – bandau provokuoti.
Bet mes ir nežinome, – drąsiai sako Ieva. – Ne visi žmonės filologai ar istorikai ir Radvilų genealogiją išmano kaip penkis pirštus.
O gal nežino, kas nesidomi? – nepiktai įgelia Donatas. – Manau, visi, kas plaukia Našlaitėlio maršrutu, galėjo rasti jam laiko, ar ne, Artūrai?
Smalsumas yra svarbiausia buriuotojo savybė, – linkteli kapitonas. – Pavyzdžiui, aš pamatau horizonte tašką ir pradedu jį stebėti. Galiu paprašyti Kristupo, kad atneštų man binoklį, ir patyrinėti atidžiau, nes esu smalsus. Smalsumas padeda daugiau sužinoti ir suplanuoti veiksmus, jeigu tas taškas pasirodytų uola ar rifas, plaukiantis arba nuskendęs laivas.
Aš irgi esu smalsi. Štai plaukiu ir domiuosi, – nesutrinka Ieva.
Na, ir kas tau įdomiausia? – klausiu.
Net nežinau...
Pagalvok, pagalvok, iki uosto laiko turime sočiai, – paragina Donatas.
Klausykit, o kaip atrodė Našlaitėlis?
Yra išlikę M. K. Radvilos Našlaitėlio atvaizdų. Žymiausi jų – XVII amžiaus pradžios Vokietijos Augsburgo mokyklos vario raižytojų darbų kopijos. Dominyko Kustoso (Domenico Custos) 1601-ųjų raižinys vaizduoja jaunąjį kunigaikštį, ryžtingai nusiteikusį valdovą su tėvo šarvais, kardu prie šono ir šalmu prie kojų. Luko Kiliano (Lucas Kilian) 1603-ųjų graviūrą dailėtyrininkė Marija Matušauskaitė laiko vienu iš geriausių XVI amžiaus Vakarų Europos portretų. Joje M. K. Radvila Našlaitėlis vaizduojamas su Šv. Kapo riterio regalijomis, gautomis Jeruzalėje. Čia jis – patyręs išminčius.
 |
| Tomo Staniulio knygos „Vėjų valdovas“ iliustr./Laivų kapinės ties Korintu |
Iš smalsumo ėmiausi tyrinėti Radvilų šeimos portretų ir mane nustebino vienas dalykas: M. K. Radvila Našlaitėlis visai nepanašus į savo motiną Elžbietą Šidlavietę. Kunigaikščio aukšta kakta, tiesios plonos lūpos, gilios įkritusios akys. Jo motina, turbūt tapyta į savo trumpo gyvenimo pabaigą, – guvi apvalaus veido moteriškaitė riestu smakru, pūstomis lūpomis ir linksmomis akimis, įrėmintomis lenktų antakių. Daugelį fizinių savybių Našlaitėlis paveldėjo iš savo tėvo, Mikalojaus Radvilos Juodojo, tik negalėjo pasigirti tokia juoda ir vešlia barzda.
Aiškesnį jaunojo keliauninko vaizdą padeda susidaryti iš XVII amžiaus atkeliavęs aprašymas, kurį paliko nuncijus Klaudijus Rangonis. Jis pažinojo Našlaitėlį ir buvo vienas iš pirmųjų jo knygos skaitytojų:
„Nedidelio ūgio, lieso veido, o akys labai gyvos. Su maža žila barzdele, pasuktais ūsais. Jo sveikata tokia silpna, kad kasdien tenka stiprinti organizmą, dažnai siekia vaistų. [...] Rengiasi itališku stiliumi ir kalba ta kalba, nes buvo Italijoje, Prancūzijoje ir kituose pasaulio kraštuose.“
Išsitiesiu ant kokpito gulto, stebiu bangas, prieš akis – unikalus filmas apie jūrą. Stebiu, kaip korektiškai režisierius dėlioja kadrus: praskrenda kiras, netrukus horizonte pasirodo žvejybinis kateris. Kairėje Dalmatijos kalnynai, dešinėje – Adrijos begalybė. Priešais bendrakeleivė Daiva, kiek pamenu, ji dirba farmacijos įmonėje, o į šią kelionę leidosi su sūnumi, vienuolikmečiu Kristupu. Simboliška, ar ne? Galima sakyti, mažuoju mūsų Našlaitėlio prototipu.
Daivos rankose – knyga „Pinigų srauto kvadrantas“. „Man regis, kapitonas aiškiai pasakė: į kelionę knygų nesiimam?“ – blyksteli mintis. Nebent „Kelionę į Jeruzalę“. Dieve mano, moterie, kur tu buvai anksčiau? Snobiškas mano literatūrinis skonis draudžia galvoti apie „Turtingą tėtį“ ar kokią nors kitą tos serijos knygą... „Kaip tapti milijonieriumi?“ ir „Kelias į finansinę laisvę“ man sukelia skrandžio spazmus. Robino Šarmos rašliavą „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrari“ kažkada recenzavau kaip „Du dešrainius ir vieną kolos sielai“. Nustebau, kai padorioje kompanijoje solidaus amžiaus vyras rekomendavo šią knygą kitam.
– Daiva, tau patinka turtingas tėtis? – nusprendžiu pasišaipyti.
– Taip, – atsiliepia Daiva. – Mane įkvepia knygos, kurios moko daugiau pažinti.
– Daugiau? – nepatikliai perklausiu.
– Taip, daugiau, – ji nė neįtaria pašaipos. – Kiekvienas iš mūsų turi tikslą uždirbti milijoną. Manau, tokios knygos padeda jį pasiekti greičiau.
– Milijoną? – šypsausi. Mizeris, galvoju. O man užtektų nedidelės barkentinos ir smagaus vėjo.
– Per daug? – nusistebi Daiva.
Atrodo, ji kiek susigėsta. Keista, kaip galima susigėsti dėl kito žmogaus minčių.
– O gal, Ostapai, paimtumėte dalimis? – pajuokauju.
Žinoma frazė iš „Dvylikos kėdžių“. Ko gero, Daiva teisi. Turėčiau labiau domėtis žmonėmis, kurie kitokie negu aš, pažinti mokančius svajoti ir žinančius, kas įkvepia svajones. Tada labiau gerbčiau ir tuos, kurie turi gyvenimo tikslą, apie jį galvoja ir nuoširdžiai jo siekia.
– Tomai! – girdžiu, šūkteli kapitonas. – Žinai, pamaniau: plika galva, žila barzda, ilgas liežuvis – vadinsime tave bocmanu.
– O, jam tinka! – patenkinta nusijuokė Daiva.
– Tinka! – linkteli Ričardas.
– Valio!!!
Iš kajutkompanijos išlenda susivėlusi Donato galva:
– Ei, ar aš kažką praleidau, a? – trinasi akis, matyt, bandė snausti.
– Labas rytas, turime naują bocmaną!
– Tučtuojau reikia aplaistyti naujai gimusį bocmaną! – sušunka Donatas.
– Donatai, pažiūrėk į lociją – kiek dar liko plaukti iki Dubrovniko, – įsako kapitonas.
– Padaryta! – netrukus atsiliepia jis. – Iki Dubrovniko dar trisdešimt jūrmylių.
Tai krikštijam bocmaną!
Laive sujudimas, įgula skubiai ieško kibiro, virvės, kobinio – net susigūžiu, įsivaizduodamas sūrią Adrijos vėsą! Deivis meta kibirą už borto, srovė jį pasičiumpa ir tiesiog išrauna iš rankų! Pamažėl skęsdamas, jis siūbuoja jachtos paliktame kilvateryje, kol priburbuliuoja.
– Ką gi, reikia pažymėti laivo žurnale, kad kibiro nebeturime, – po sekundės pareiškia kapitonas. – Kas atsakingas? Tegul finansininkas užrašo į laivo žurnalą – papildomos išlaidos pirmame uoste.
– Maža bėda, susimesim, – numoja Deivis. – Išgeriam verčiau alaus!
– Ne tokia ir maža, – atkerta kapitonas, jis nemėgsta, kai su juo ginčijasi, – mes neturime kibiro. Reikėtų dabar atšaldyti alų, ką darytum?
– Nereikėtų, kapitone, veikia šaldytuvas, – šypteli Deivis.
– O jeigu būtumėte turėję bocmaną, jis būtų perspėjęs jus, kad vandenį judančiame laive būtina semti ne per bortus, o iš laivagalio, ir laikyti reikia tvirtai! – neatlyžta kapitonas.
„Tai ar gali suvokti pinigų srautus, jeigu nesi patyręs srovės jėgos?“ – mąstau atsipūsdamas: krikštynos apvainikuojamos vasarošilčiu alumi. Deivis susiraukęs eina į kokpitą „prisiduoti“ finansininkui.
– Va, prašau, bocmane, dar viena nauja patirtis, iš kurios gali pasimokyti, – apibendrina Daiva ir vėl įsikniaubia į savo knygą.
Pasimokyti? Nesąmonė, prunkšteliu. Visas savigalbos rašliavas niekinu vien dėl to, kad jos ragina atsisukti į save. Nekenčiu ir psichologinių testų, kurie padeda pažinti save kaip asmenybę. Pažinti save? Absurdas. Apgavystė, kurią prieš išgerdamas nuodų taurę sugalvojo Sokratas. Per 33 gyvenimo metus apie save sužinojau tiek, kad daug ką, tiesą sakant, norėčiau ir užmiršti. Skaudžią netektį, pavyzdžiui. Arba išduotą meilę. Artimo žmogaus mirtį. Kvailystes. Karštakošiškus sprendimus. Pralaimėjimo kartėlį. Nesėkmes darbe, nesėkmes kūryboje, nesėkmes su moterimis. Nesėkmes jūroje, sausumoje ir lovoje.
„Galbūt jūra ima keisti mane? Galbūt pradedu geriau pažinti save?“ – svarstau. Ir daug geriau pažinti kitus savo įgulos narius, nedelsiant vertinti. Bocmanas privalo pažinti įgulą ne blogiau nei kapitonas. Jis įguloje ne tam, kad būtų visų draugas, o tam, kad laive būtų tvarka, – tuo įsitikinau savu kailiu. Kokių savybių reikia bocmanui? Matyt, tų pačių, kurių ieškome vertindami bet kurį kitą žmogų: sąžiningumo, sumanumo ir energijos. Jeigu nėra pirmosios, kitos dvi dažną pražudo.
 |
| Tomo Staniulio knygos „Vėjų valdovas“ iliustr./Albanijos miesto Diuresio merijoje |
Iš bocmano užrašų:
42° 40’ šiaurės platumos, 18° 07’ rytų ilgumos. Dubrovnike yra du jachtų uostai: pirmasis – vadinamasis miesto uostas, seklesnis, jame turistinės jachtos nepageidaujamos, nors čia patekti maga visiems, ir „ACI Marina Dubrovnik“. Pirmojo uosto vartai – rytų krypties, raudonas žiburys kairėje. Naktį geriau neplaukti, tikrai nebus vietų, nebent norėtumėte išmesti inkarą gretimoje įlankėlėje. Nakvynei verčiau rinktis „ACI Marina Dubrovnik“, jį pasieksite nuo senamiesčio plaukdami į vakarus apie tris jūrmyles, po to – šiaurės ir šiaurės rytų kryptimis. Dešinėje praplauksite komercinį uostą, kirsite farvaterį ir įlanką pasieksite panašiomis į upę žiotimis. Teks praplaukti po galingu tiltu: žiburiai išdėlioti tvarkingai, bet laivų judėjimas gana intensyvus.
Spėkite, kurį uostą mes renkamės? Žinoma, pirmąjį! Tą, kur viskas sudėtingiau. Puiku būti pirmajam, priplaukusiam taip arti Dubrovniko senamiesčio. Mūsų devynių metrų ilgio vėliava įspūdingai iškilo prie pat senosios Ragūzos uosto sienų.
„Jei norite pamatyti Rojų žemėje, atvykite į Dubrovniką“, – kažkada rašė rašytojas Džordžas Bernardas Šo (George Bernard Shaw). Galbūt šiandien tai skamba kaip klišė, tačiau horizonte išvydus visu grožiu spingsintį Adrijos deimantą, atvipo žiaunos. Tarp kalnų, pačiame iškyšulio centre, įsitvirtinusi tikra jūrų tvirtovė. O aukštyn į kalnus – kur tik akys užmato – ąžuolų ąžuolai. Vargas tam piratui, kuris bandytų čia kišti nagus...
Ech, žavioji Ragūza! Nuo X amžiaus viena iš svarbiausių Adrijos prekybinių vietų. Išsivadavusi iš gudraus Bizantijos jungo, ištisus 600 metų kūrei savo pirklių respubliką, vedžiojai už nosies Turkiją, Vengriją ir Veneciją ir vis likai nepriklausoma. Šiandien čia – „Ąžuolų miestas“, kroatų kalba „dub“ tą ir reiškia – „ąžuolą“. Paskutinis vardas oficialiai pripažintas tik 1918 metais, po Austrijos–Vengrijos žlugimo. Dabar tai populiarus kurortas, stulbinantis architektūrine simetrija, neįtikėtina gamta ir pasakišku grožiu. Adrenalinui tvinstant į širdis turistai laipioja stačiais šlaitais, žvalgosi po miesto apylinkes, kupinas religinio ir kultūrinio paveldo, ar tiesiog stebi siūbuojančią Adrijos jūrą.
Švartavimosi suirutė, ačiūdie, nepavirsta panika. Pramoginiame uostelyje pilna žmonių, kažkas numeta virvę. Pasirodo, mes – žymūs svečiai. Donatas puola skambinti į savivaldybę, mat priėmimą Vilnius jau suderinęs. Netrukus išsiaiškinam: Dubrovniko savivaldybė – ranka paduoti. O, štai mus ir pasitinka! Turizmo biuro atstovė ir savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus vadovė.
Naujosios mūsų draugės ne tik priėmė, bet ir pralinksmino mus. Į priėmimą pakvietė vietinį televizijos operatorių.
– Žiūrėk, žiūrėk, mus rodys per RTL, – Dubrovniko mero priimamajame šnibždasi komanda.
– Dobar dan gradonačelniče Vlahušič i ostali gosti! Čast nam jie by ty ovdje! – frazė, kurią kapitoną dar Splite išmokė netikėtai sutikta lietuvė.
Mes visi šypsomės: M. K. Radvilos Našlaitėlio misija prasidėjo.
– Vilniaus mero vardu siunčiame šilčiausius linkėjimus Dubrovniko gyventojams. Kviečiame juos aplankyti Lietuvą, švenčiančią savo valstybingumo tūkstantmetį, ir Vilnių, 2009-ųjų Europos kultūros sostinę“, – sako mūsų delegacijos vadovas Artūras Dovydėnas.
Donatas bando rodyti prezentaciją apie mūsų projektą – veltui... Diplomatijai prezentacijų nereikia. Piligrimystės dvasia dega žmogaus akyse, jei jis vyksta patirti nuotykių ir pažinti pasaulį. Lietuvių sveikinimus šiltai priėmęs Andro Vlahušicas apgailestavo, kad su „Gold of Lithuania“ negalėjo atplaukti ir Vilniaus meras. Jo teigimu, ryšius tarp Dubrovniko ir Vilniaus neabejotinai reikia stprinti ir skatinti įvairiapusį – kultūrinį ir ekonominį – bendradarbiavimą. Dubrovniko meras pasidžiaugė, jog kasmet Ąžuolų miestą aplanko apie pusantro milijono turistų, nors čia gyvena mažiau nei 50 tūkstančių žmonių.
Palyginkime: penkiolika kartų didesniame Vilniuje turistų skaičius triskart mažesnis. Tiesa, Vilnius dukart jaunesnis. Ir jo senamiestis galbūt jaukesnis, tačiau paslankioti ankštais Dubrovniko labirintais, apsukti garbės ratą miesto sienų sargybos keliu, žvelgiant į Adrijos horizontą, verta, nes kito tokio miesto paprasčiausiai nėra.
„Miestas herojus Dubrovnikas?“ – mąstau klausydamasis mero pasakojimo. Kroatijai kovojant dėl nepriklausomybės, maždaug 1991-aisiais, serbai apsupo ir apšaudė Dubrovniką artilerijos sviediniais. Po šių įvykių miestas tapo kroatų pasipriešinimo ir kovos už nepriklausomybę simboliu. Kažkur girdėta, tiesa? Pirmąją Dubrovniko apsupties dieną žuvo 13 civilių, tai buvo gruodžio 6-oji, šv. Nikolo diena. Jungtinių Tautų ataskaitoje teigiama, kad dėl apsupties miestą paliko apie 15 tūkstančių pabėgėlių. Ištisus du mėnesius Dubrovnikas buvo paliktas be elektros, vandens ir kanalizacijos. Žinia, šv. Nikolas – tai Kalėdų senelio atitikmuo Viduržemio kraštų mitologijoje. Nebloga kalėdinė dovanėlė.
Pokalbis truko apie valandą. Papasakojome apie M. K. Radvilą Našlaitėlį, jo kelionę į Jeruzalę, mūsų ekspedicijos tikslus, iškėlėme Vilniaus ir Dubrovniko bendradarbiavimo idėją. Pabuvome savos šalies šaukliai svetimoje žemėje. Viena kita fotografija prieš atsisveikinant su Dubrovniko senamiesčiu, šventinė įgulos vakarienė brangiame uosto restorane ir – pirmyn į kelią. Nakvynė numatyta „ACI Marina Dubrovnik“.
Šiek tiek užtrunkame, kol atsišvartuojame, pasirodo, ir Viduržemio jūroje būna atoslūgių. Pirmoji sekluma? Nieko baisaus – tai tik galimybė patikrinti savo sėkmę.
Duresis – miestas, apie kurį rašė Aristotelis
– O ko jūs tikitės iš šios kelionės? – regis, dar vakar kalbėjomės Dubrovniko marinoje.
– Įdomios patirties, palankių vėjų ir geros įgulos, – pasakė kapitonas.
– Nuotykių, – papildė Ričardas.
– Tikro buriavimo! – su šiokiu tokiu sarkazmu pridūrė Rimas; jam knieti buriuoti, o vėjo vis pasigendame.
– Jaunieji piligrimai! – sušuko Donatas. – Padėkokime jūrų dievui Neptūnui už tai, kad sėkmingai atlydėjo į pirmąjį mūsų piligriminės kelionės tašką!
Kapitonas įpila į stiklinę šlaką romo ir kliūsteli už borto. Pirmasis diplomatinis susitikimas pavyko! Daugelis iš mūsų dar netiki, kad čia, dabar, gimsta istorija. Žinią apie Lietuvą pasiuntėme į Adrijos jūros gelmes. Mes saugūs ir laimingi, nes „Gold of Lithuania“ projektas įsivažiuoja. Mantas nešiojamuoju kompiuteriu prisijungia prie bevielio interneto ir Dubrovniko savivaldybės tinklalapyje susiranda pranešimą apie mūsų vizitą. Susispiečiame aplink kompiuterio ekraną – kroatiškai suprantame nedaug.
Euforija atpalaiduoja... Ant kalno mistiškos mėnulio šviesos nutviekstas stypso vienuolynas. Diskusijos nejučia grįžta prie Našlaitėlio, piligrimystės, Dievo ir žmogaus prigimties. Ką? Taip, jūs išgirdote teisingai. Kaip suvokiate Dievo prigimtį? Kas yra tikėjimas? Po šių klausimų pokalbis užvirė tarsi katilas.
Anot Donato, tikėjimas yra fizinis potyris, kylantis iš pasąmonės. Rimo manymu, tikėjimas atsiranda iš liudijimo – nesuskaičiuojami liudijimai tarsi stebuklų įrodymai virto tikėjimo pagrindu. Pasak Ričardo, tikėjimas prasideda tada, kai baigiasi protas. Taip jau sutvarkyta, kad žmogaus protas ieško priežasčių ir paaiškinimų net tada, kai jų rasti neįmanoma. Kažkas prisiminė Tomą Akvinietį ir jo penkis Dievo buvimo įrodymus, kažkas apeliavo į Bibliją, esą tikėjimas – tai pagarbi Viešpaties baimė, kažkas prisiminė Imanuelį Kantą ir tai, kad jis Dievą kildino iš moralės sampratos...
Mistinių išgyvenimų patiriame kiekvienas. Kvailesnis juos niekina, išmintingesnis – pasimoko. Vis dėlto žmogui kaip ir laivui reikia mažiausiai trijų taškų, trijų švartavimosi virvių: meilės, vilties ir tikėjimo. Piligrimystė, atotrūkis nuo gimtųjų vietų ir artimų žmonių maitina meilę, sunkūs išbandymai dovanoja viltį, o tikėjimą – sielos patirtis. Dėl to neprieštaravo niekas.
Diskusija Dubrovnike nepraėjo be pasekmių – kitą dieną linksmiausias įgulos narys Rimas staiga tapo „geruoju Rimu“, net kapitonas tai pastebėjo. Ligi tol, regis, kasdien rasdavęs tūkstančius progų įgelti vienam ar kitam kolegai, šiandien buvo tarytum persimainęs. Mielas ir paslaugus: visą dieną nešiojo alų, gamino pietus ir netgi pasišovė išplauti indus. Sako, jūra keičia žmogų?
– Tu galvoji parašyti knygą apie šį plaukimą? – klausia Rimas manęs.
Sėdim naktį kokpite, tyliai šiurena bangos, kapitonas prie šturmano darbo stalo analizuoja lociją, didžioji dalis įgulos miega prieš naktinius budėjimus.
– Turbūt. Taip. Ko gero, – netvirtai atsakau.
– Ar nemanai, kad, norint parašyti knygą apie buriavimą, reikia daugiau patirties?
– Šiek tiek patirties įgysiu, bent jau pusantro mėnesio.
– Turiu galvoje, daugiau metų patirties.
„Kiek“, – noriu jo paklausti. Tik nežinau, ar galės atsakyti. Ir apskritai, kas galėtų... Pasakyti, kad jau pribrendo laikas parašyti knygą... Įveikti Horno ragą. Dalyvauti „America’s Cup“ ar „Volvo Ocean Race“ regatoje. Triskart apiplaukti Žemės rutulį. Kas gali pasakyti, kad štai jau tapai geru buriuotoju? Jau pažinai visus vėjus ir patį vėjų valdovą? Esi geras rašytojas?
– Aš niekur neskubu, – nusijuokiau.
– Niekur? – sukrizeno Rimas.
– O kur čia nuskubėsi? – klausdamas demonstratyviai apsižvalgiau.
Kažkur horizonte dar regime Dalmatijos žiburius. Vėjas silpnas – jachta plaukia gal 4,5 mazgo per valandą greičiu. Tuoj iš kajutkompanijos pakils kapitonas, prisidegs cigaretę ir sukomanduos: „Jungiam variklį, taip vilkdamiesi nesuspėsim laiku iki Duresio.“
– Bet aš jau žinau knygos pavadinimą.
– Na, ir koks? – susidomėjo Rimas.
– Vėjų valdovas, – ir vėjo gūsis nuneša mano žodžius.
– Kaip? – panašu, nenugirdo.
– Vėjų valdovas.
– Stipru, – sako kelias akimirkas pagalvojęs.
Pats jaučiu. Stiprėja vėjas. Taip, tai vėjų valdovas, padangių Viešpats, siunčia mus, savo bangų karius, gladiatorius, į kovą. Tai jis kaskart veda argonautus ir odisėjus velti aukso vilnų arba į itakes, pas savo penelopes. Tai jis, kuris valdo vėjus, per juos – bangas. O per jas – jūras ir vandenynus, per juos – laivus: burines škunas ir žvejybinius tralerius, kruizinius keltus ir karinius kreiserius, brigus, baržas, valtis, jachtas. O per visą šią gausybę – žmonių gyvybes.
Valdyti vėjus? Pažaboti bangas? Kokį meną reikia čia įvaldyti? Mokslą? Kas apskaičiuos, kiek jėgų reikia stichijai pakamanoti? Menas ir mokslas – dvi kategorijos, kurių atskirti nepavyko net pačiam Aristoteliui. Negi galima atskirti protą nuo išmonės? Gyvenimą nuo mirties, raštą nuo popieriaus, pliusą – nuo minuso. Jeigu jūrą laikytume popieriumi, vėjas būtų tas, kuris išraižo ją įžambiomis bangų linijomis. Jei horizontas išnyks, žinosiu, kad ten niekada nė nesu buvęs.
– Tomai, nesvajok, verčiau eik numigti, – girdžiu kapitono balsą.
– Kodėl? – kilsteliu antakius.
– Man reikės tavęs vėliau. Gyvo.
– Bus kažkas įdomaus?
– Naktinė bora, – nutęsė kapitonas.
Apie šį vėją jau pasakojo žmogus, pasitikęs mus nakvynei Dubrovniko uoste. Nuo kalnų viršaus sklendžianti bora kėlė rūpesčių švartuojantis. Mūsų „Kati“ su keleiviais sveria apie 19 tonų. Jachta ilga, inercija didelė, įgula nepatyrusi, rėšies į molą – tik žiūrėk, kad kojos kuris neįkištų stabdydamas. O kaip švartuotis naktį? Lendu į kajutkompaniją nusnūsti.
Jūreiviškame folklore laisvas laikas prieš budėjimą vadinamas mirusia vachta. Laikas, kai ilsiesi prieš kitą budėjimą. Kai kapitonas neskiria jokių papildomų pareigų, kad galėtum nusnūsti, pailsinti akis, nes jų prireiks. Kuomet bandysi įžvelgti ir suskaičiuoti laivų žiburius jūros tolybėse.
Regis, tik sumerkiau akis, tik pabandžiau būti „miręs“, o jau girdžiu kapitono balsą:
– Tomai, ko norėtum: kavos ar sultinio?
– Sultinio, – nutaisau žvalų balsą ir šoku rengtis.
– Apsirenk šilčiau. Vėsoka.
Lipu viršun, į kokpitą. Ričardas, Deivis ir Vytautas siurbčioja kavą, dvylikta valanda nakties, virš Adrijos jūros bręsta rugpjūčio 20-oji.
– Reikia užpildyti žurnalą, – šūkteli kapitonas ir užlipa nešinas dviem puodeliais – sau ir man.
– Tuojau! – atsako Deivis.
– Kapitone, pasnaudėt? – klausia Ričardas.
– Pasnausi čia su jumis, – juokiasi kapitonas. – Šuns vachta...
Keičiasi budėjimas, Deivis ir Ričardas leidžiasi miegoti. Geriu karštą sultinį, trinu traiškanotas akis ir stebiu, kaip kyla vėjas ir bangos. Kyla jachtos greitis – iš pradžių 6 mazgai, paskui – 7, žiūrėk, jau ir 8. Laivas virsta ant dešinio borto ir pjauna bangą – smagumėlis! Labas vakaras, ponia Bora!
 |
| Tomo Staniulio knygos „Vėjų valdovas“ iliustr./Diuresio uoste |
Bora – šiaurės ar šiaurės rytų katabatinis vėjas, pučiantis nuo kalnų, kalvų ir ledynų Adrijos pakrantėse, Graikijoje, Turkijoje, Rusijoje. Virš sniegingų kalnų tvyro arktinė aukšto slėgio zona, o piečiau, virš šiltesnės Adrijos, formuojasi žemo slėgio zona. Naktį, kai oras atšąla ir jo tankis padidėja, sustiprėja boros viesulai. Pasitaiko giedroji ir tamsioji boros rūšys. Ramią giedrą dieną staiga kylanti bora labai pavojinga buriuotojams, stiprūs gūsiai didina avaringumą žemyno keliuose.
Vėjo greitis – 30 mazgų, bangavimas – 5 balai pagal Boforto skalę. Bangos putotomis keteromis verčiasi, taško denį ir kokpitą, o prie burių girdėti keistas švilpesys – sirenų dainos... Pirmasis Europos poetas Homeras pasakojo, kad sirenos, mitologinės būtybės, vilioja jūrininkus į uolingas pakrantes, o čia dūžta jų laivai. Jachtos pirmagaliui skrodžiant vėją nuo trosų ir burių iš tiesų sklinda garsas, šiek tiek panašus į moters-paukštės čiulbesį. Kajutėse virsta daiktai, barška puodai, laivas girgžda, bangos daužo jį vis agresyviau, akimirką ima ir topteli mintis: „O kas – jeigu?“
Laivo žurnale parašyta, kad septintą ryto vėjas ėmė rimti. Šiek tiek nugeibę po neramios nakties, kas miegoję, kas ne – žvelgiame į atvirą jūrą. Pasak kepo, triūsą visada vainikuoja sėkmė: auštant tarp saulės spindulių pasirodo žaidžiantys delfinai. Donatas intuityviai išsitraukė kamerą ir spėjo juos nufilmuoti – gal kada pamatysite. O paskui – ėmė ir išaušo diena. Naktinės boros neliko nė padujų. Kas toliau? Pusryčiai, maudynės dreifuojant prie Albanijos krantų ir švartavimasis Duresio uoste.
Ptolemajas „Geografijos“ įžangoje aiškina, kad nėra nieko svarbiau už kelionių istorijas ir duomenis tų, kurie kruopščiai ištyrinėja vietoves. Ko gero, esame pirmieji lietuviai, jūros keliu pasiekę nedažnai lankomą Albaniją.
Šioje šalyje gyvena vos 3,5 milijono žmonių, ji tokia pat maža kaip Lietuva, bet ir viena iš nedaugelio Europoje, kur gimstamumas kol kas pranoksta mirtingumą. Albanijoje gimsta nepalyginti daugiau kūdikių nei Lietuvoje, tačiau ir miršta daugiau. Religinis pasiskirstymas: 10 procentų populiacijos sudaro Romos katalikai, 18 procentų – ortodoksai, ir net 70 – musulmonai sunitai. Na, ir kas iš to? Kaip ir pas mus, taip ir ten musulmonai nevaikščioja į mečetes, ortodoksai į cerkves, o katalikai – į bažnyčias. Mes mokame saugoti vaikų gyvybes, tačiau vis mažiau jų gimsta. Ilyriškoji kultūra, prislėgta Romos Dalmatijos provincijos klodo, suspausta Osmanų imperijos skydu, išsaugojo, matyt, daugiau vertybių negu mes, lietuviai. Nors ambicijos ne mažesnės.
Iš laivo žurnalo:
41° 18’ šiaurės platumos, 19° 27’ rytų ilgumos, Duresis, Albanija. Nuo Dubrovniko iki Duresio plaukėme 23 valandas, įveikėme 123 jūrmyles. Vidutinis greitis – apie 6 jūrmylės. Maždaug valandą sugaišome švartuodamiesi ir atsišvartuodami. Įgulą pakrikštijo vėjas ir bangos – visi patenkinti.
Duresis – antras pagal dydį ir seniausias šalies miestas, bene gausiausiai apgyventa vietovė Albanijoje, žinoma nuo 627 metų prieš Kristų. Korinto ir Kerkyros salų gyventojai čia įkūrė vieną iš pirmųjų savo kolonijų – Epidamną. Natūrali miesto apsauga iš jūros pusės ir pelkėtos vietovės lėmė, kad jo nealino karai, todėl sparčiai plėtėsi ir virto prekybos bei amatų centru. Epidamno politinę sistemą gyrė ir didysis filosofas Aristotelis savo utopinėje „Valstybėje“. Miestas kontroliavo prekybą tarp graikų kolonistų ir vietinių ilyrų genčių ir tai padėjo jam suklestėti.
Po 300 metų Epidamną užkariavo Ilyrijos karalius Glaucijus, dar po šimtmečio – išdidžioji Roma. „Damnum“ lotynų kalba reiškė „pralaimėjimą“, todėl miestas buvo pervadintas į Dirachijų, (t. y. „tarp dviejų keterų“). Atsikrausčiusios slavų gentys jį vadino Drač, o Venecijos jūrininkai – Durazzo. Pirmąjį mūsų eros amžių netoli nuo čia Pompėjus nugalėjo Julijų Cezarį, dar ir dabar randamos romėnų pirčių liekanos, graikų mozaikos ir reljefai, V amžiaus Bizantijos įtvirtinimų griuvėsių – ne veltui mokyklose vaikams kartojama, kad Duresyje „kur kasi, ten šventyklą rasi“.
Deja, tai tėra turistinė informacija, o kasdienybėje viskas kitaip. Gyvenimas, kurį teko išvysti Duresio mieste, kažkuo man primena vaikystę. Toli gražu ne geriausia prasme. Senoji sovietinė praeitis, apgriuvę pastatai, nešvarios parduotuvės, aplūžusios vaikų aikštelės. Vis dar apstu kulto objektų, pavyzdžiui, uoste, kurį puošia NATO ir ES vėliavos, galima pamatyti sovietų kario „išvaduotojo“ skulptūrą.
Duresyje nėra marinos, todėl švartuojamės komerciniame uoste. Aplink krovininiai laivai, kranų bokštai, po uostą zuja juodi „Mercedes“ automobiliai, iš jų išlipę žmonės kažką komanduoja krovikams, vėl sulipa, nuvažiuoja. Vandenyje plaukioja viskas, ką tik vėjas galėjo atpūsti: plastikiniai buteliai, popieriai, polietileno maišai, kitokios šiukšlės... Čia neužsuka jachtos ar kateriai, gatvėse nematyti turistų, tik vietiniai, varstantys smalsiais žvilgsniais, – mes jiems per gražūs, per daug laimingi, nešini per brangiais fotoaparatais.
– Ar yra elektra? Kur galima įkrauti laivo akumuliatorių? Ar turite tualetą? Dušą? Vandens? – apiberiame klausimais mus pasitikusį vietinį agentą.
– Nėra, – atsako jis. – Užtat mano paslaugos jums kainuos nedaug, tik keturiasdešimt eurų.
– O ką jūs už tai padarysite? – klausia kapitonas.
– Būsiu jūsų agentas, nes be agento uoste negalima. Jei tik kas – kreipkitės visais klausimais.
Vėliau Artūras Dovydėnas pripažino, kad agentas pinigus „atidirbo“. Visai nepajutome posovietinio biurokratizmo, o jis galėjo pakutenti nervus. Kaip supratome, agentas pabuvo mūsų „stogu“. Visos uosto procedūros buvo atliktos mūms nedalyvaujant, įplaukėme į Albaniją ir išplaukėme iš jos laisvai, tarsi tai būtų Šengeno šalis. Gal mums padėjo ir diplomatinė misija – susitikimas su Duresio savivaldybės atstovais numatytas kitą dieną, 11:00 valandą.
Mielieji buriuotojai, jums reikėtų pamatyti Albanijos, o tiksliau Duresio valdininkus! Atvyko purvinu neišvaizdžiu „Renault“, abu stambūs, skusti, įkypomis suktomis akutėmis. Su auksiniais žiedais ir grandinėmis, prakaituotais marškiniais ir senokai nelygintomis kelnėmis. Donatas ėmė kažką meiliai burkuoti apie projektą, ekonomiką ir diplomatiją, tačiau kapitonas buvo greitesnis.
– Ei, ponai, o kur galime nusiprausti? – paklausė angliškai. – Pasikrauti mobiliuosius telefonus? Nueiti į tualetą?
Temperatūra lauke siekia 40° C. Viskas aplink dvokia mazutu ir derva – toks tas pramoninio uosto aromatas. Molo aukštis – per mūsų giką. Aplink isteriškai zuja uosto kateriai, virš galvos tabaluojasi kranų keliami konteineriai, o uosto akvatorijoje plaukioja šiukšlės. Mūsų laive trylika, o vienas – Kristupas – ir nepilnametis. Palikti turistus likimo valiai tokiomis sąlygomis, ko gero, būtų lyg spjūvis į veidą. Akivaizdu, kad tiems dviem funkcionieriams pasidarė nejauku.
Aišku, jie nepasimetė. Vienas čiupo mobilųjį, kažkam paskambino, ir situacija pasikeitė. Viešbutyje „Arvi“ mums skirti du kambariai, du dušai, du kondicionieriai – galime tučtuojau eiti praustis ir ilsėtis. Sovietinis rojus. Skambutis telefonu, ir jokios apgaulės. Nenuostabu, kad šį kraštą padorūs buriuotojai aplenkia. O užplaukia tiktai tokie kaip mes – našlaitėliai.
Centrinė gatvė, vedanti iš uosto: viksvos, senovės paveldas, besilupančios langinės, kavinės staleliai ir kėdės gatvėje be jokio tento nuo saulės. Temsta, sėdime kažkokiame bokšte įrengtame koktelių bare ir laukiame rytojaus, susitikimo su miesto meru. Vakarėjant į gatvę išrieda juodi „Mercedes“ – kaip Lietuvoje kokiais 1992-aisiais. Už vairų – stambūs, pliktelėję, auksinėmis grandinėmis apsikarstę bičai. Snukiai ne tiek plytos, kiek išsilavinimo prašosi. Sustos vidury sankryžos, atsidarys dureles ir aptars reikalus. O tuo metu iš abiejų pusių formuosis pypsinčių automobilių spūstys...
Atslūgus karščiui 23:00 valandą šaligatviai patvinsta žmonėmis. Vienoje gatvės pusėje romantika: dūksta vaikai, kioske prekiauja spragėsiais, isteriškai žybsi karuselė, o už jos – grafičiais apipaišytas paminklas Antrojo pasaulinio karo aukoms. Kitoje tie patys vaikai trinasi tarp uosto prekeivių, jūreivių, kišenvagių ir sutenerių, vagiliauja ir žioplų praeivių prašo išmaldos.
– Tomai, ar tu leistum savo vaikui iki išnaktų bastytis po uostą? – klausia Ričardas.
– Ko gero, ne, – atsakau kramsnodamas kokteilio šiaudelį.
– Neįprasta, kraštas musulmoniškas, o vaikais taip nesirūpina, – atkreipia dėmesį Donatas.
Iš bokšto viršaus, prie taurės „Cuba libre“ gyvenimas visuomet atrodo paprastesnis. Pamenu, kažkada su seserimi architekte diskutavome, ar uostas yra miesto dalis. Sunku pasakyti, kur jis baigiasi ir kur prasideda miestas. Uostas nėra – kaip mes dažnai suprantame – miesto dalis, būtent aplink uostą įsikuria miestas.
Kitą rytą Donato vedami pasileidome į Duresio savivaldybę susitikti su miesto meru. Žurnalistų susirinko visas tuzinas: penkios TV kameros, du mikrofonai iš radijo stoties, šeši ar septyni ginkluoti diktofonais. Tarpusavy paspėliojome: matyt, albanams labai svarbūs diplomatiniai ryšiai su Europos Sąjungos šalimis (2009 metais Albanija pateikė paraišką prisijungti prie bendrijos). Tik vėliau supratau – diplomatai šneka daug, šneka gražiai ir labai abstrakčiai.
– Labai malonu, kad į mūsų miestą atvyksta delegacijos iš skirtingų Europos šalių, – sveikinimo kalboje pažymėjo Duresio meras Vangušas Dako. – O dar maloniau, kad į mūsų šalį jos atvyksta jūros keliais. Albanija šiuo metu išgyvena spartaus augimo etapą, vystosi ekonomika ir verslas. Tikimės, kad santykiai tarp Vilniaus ir Duresio ilgainiui taps dar tvirtesni.
Kapitonas liko tvarkyti jachtos „Kati“ takelažo, todėl Donatas prisiėmė ekspedicijos vadovo vaidmenį. Tenka pripažinti, kad jam tai pavyko: gražiai pristatė „Gold of Lithuania“, perdavė žinią apie Vilnių, kultūros sostinę, mūsų mero linkėjimus ir pakvietė apsilankyti. Apsikeitėme mandagumo dovanomis, nusifotografavome su Duresio valdininkais ir išsiskirstėme – laukia 3 paros kelio iki Atėnų.
„Keista šalis ta Albanija, ir labai primena keistą šalį Lietuvą“, – mąsčiau žiūrėdamas į tolstantį krantą. Pažįstamas vertėjas, kino dokumentininkas švedas Jonas Ohmanas teigė, kad lietuviai turi baudžiauninkų–partizanų mentalitetą, suformuotą represijų ir okupacijos. Užsieniečio akimis, tokio mentaliteto pėdsakų galima aptikti visur – nuo Gariūnų turgavietės iki valdžios institucijų. Panašu, kad lietuviai pagrįstai vadinami Šiaurės albanais, nes aplankytos šalies mentalitetas kone identiškas. Nedidelė valstybė, susiformavusi vienoje iš svarbiausių Europos kryžkelių, tarp kalvų ir pievų (žodžio dalis „alb-“ net kildinima iš ilyrų kalbos žodžio, reiškiančio „kalva“, „kalvų pieva“); kitaip tariant, linkusi į žemdirbystę, taiki, tačiau priversta kariauti dėl nuolatinės svetimųjų įtakos ir interesų.
Dar vienas panašumas su Lietuva – partizaniniai karai. Lietuvoje iki pat 1953-iųjų daug kas tikėjo, kad 20 tūkstančių ginkluotų partizanų gali paimti valdžią valstybėje ir išlaikyti ją, „kol ateis amerikonai“. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje JAV ir britų slaptosios tarnybos ėmėsi telkti albanų pabėgėlius ir emigrantus Egipte, Italijoje ir Graikijoje. Karinėse bazėse parengti partizanai 1950–1952 metais bandė užimti valdžią Albanijoje, deja, liaudies respublikos įkūrėjas Enveras Hoksa (Enver Hoxha) ir jo saugumo pajėgos šiuos bandymus žiauriai numalšino. Iki pat mirties 1985-aisiais šis komunizmo dainius vedė šalies kursą pagal stalinizmo principus.
Išplaukiant man darosi nuoširdžiai gaila miesto, kuris vargu ar kada atgaus Aristotelio aprašytą šlovę.
 |
| Tomo Staniulio knygos „Vėjų valdovas“ iliustr./Susitikimas su Dubrovniko meru |
Pro Jonijos salas, Korinto kanalu iki Atėnų
Jonijos jūros regionas apima apie 2,5 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą. Nuo Katanijos miesto Sicilijoje iki Zakinto salos – 166 jūrmylės, iš Salento pusiasalio Pietų Italijoje iki Kerkyros – apie 70. Jonijos salyną sudaro septynios didžiosios ir daug mažų salelių, iš kurių kiekviena turi savo legendą. Štai praplaukėme Kerkyros, arba Korfu salą. Pasakojama, kad jūrų dievas Poseidonas pavogė upių dievo Asopo dukterį Korkyrą, šioje saloje ja pasimėgavo ir paliko gyventi su sūnumi Fajaku. Kažkur tolumoje sušmėžuoja Itakės sala, į kurią taip veržėsi sugrįžti Odisėjas. O Leukadės (Lefkada) saloje pirmą kartą pamačiau kylantį hidroplaną, joje nuo kurios uolos krisdama nusižudė poetė Sapfo.
Locijoje rašoma, kad Jonijos jūros regione žmonės įsikūrė neolito amžiuje, daugiau kaip prieš 10 000 metų, o suklestėjo – žalvario amžiuje, maždaug 1500–1100 metų prieš Kristų. Kontinentinėje Graikijoje vešėjo žemdirbystė, augo kviečiai, alyvuogės ir vynuogės, vystėsi amatai ir keramika, salose – gyvulininkystė, žvejyba, laivininkystė ir prekyba. Vasaromis Jonijoje dominuoja šiaurės vakarų vėjai, vadinami „maistro“, arba „maestro“. Tai nestiprūs 5–20 mazgų greičio buriuotojų pagalbininkai, džiuginantys gaiviais gūsiais. Senovėje būtent jie padėdavo prekybininkams mitriai nardyti tarp salų.
Iš bocmano užrašų:
Rugpjūčio 22-ąją ryte pakeitėme kursą į 110° ir pasirengėme įplaukti į Korinto sąsiaurį. Vienoje pusėje – žemyninė Graikijos dalis, kitoje – Peloponeso pusiasalis. Naktį matėme pašvaistę! Iš pradžių nesumojome, kas tai išties yra, tačiau patyrinėję žiūronu supratome, kad dega miškai. Rytą oras buvo pilkas ir troškus nuo dūmų...
Naktinis budėjimas, sėdime trise: kepas, Donatas ir aš. Rengiamės plaukti pro Rio-Antirio tiltą – tai mums visiems nauja patirtis. Pirmąsyk pajutau, kad nesvarbu, koks tiltas, nerdamas po juo gauni didelę adrenalino dozę.
– Toks jau tas buriavimas, – traukdamas cigaretę sako Artūras. – Tomai, timptelėk grotą! Liūdniausia būna tada, kai įgula nesusicementuoja, o jūs man patinkate. Visi žmonės savotiški, bet į priekį juos veda bendra idėja, ir mes plaukiame.
– Kapitone, ar mūsų plaukimas skiriasi nuo kitų? – klausiu.
– Žinoma, skiriasi. Baltijos jūroje retai taip ramiai pasėdėsi naktimis, – nusikvatoja.
– Ten šalčiau ir bangos aukštesnės, – paaiškina Donatas.
– O dėl įgulos?
– Įgulos? Visko būna. Esu girdėjęs, kad plaukiant per Atlantą ir su kirviu vienas kitą ima vaikytis. Aplink stiebą. Taip vienas kitą priveikia.
– Tikėkimės, iki to neprieisime, – gūžteli Donatas.
Nesunku plaukti Patrų įlanka. Jos plotis – nuo 5 iki 10 jūrmylių, ilgis – maždaug 26 jūrmylės, gylio užtektinai, taigi turime laiko paplepėti. Pro žiūronus tyrinėjame miesto žiburius, turbūt tai Riono sąsmauka. Jūra jungia iškyšulius, pavadintus, matyt, pritrūkus fantazijos – Rio ir Antirijas (Antirrio). Tarp šių iškyšulių – tai yra Peloponeso pusiasalio ir žemyninės Graikijos – nutįsęs 2,8 kilometrų ilgio tiltas.
Prieš jaudinantį plaukimą po tiltu prie mūsų prisijungia Ieva, nešina karštos arbatos stikline. Iškart, lyg netikėtai, iš kajutės išlenda Deivis:
– Romantiškai posėdžiaujat? Gal ir man prie jūsų prisijungti? Su kava ir šokoladu?
– Lipk šen, – sako kapitonas, – jei prisimeni kokį anekdotą!
Su Donatu kikename: jau seniau mums kilo įtarimų, kad nekaltai, bet vis dėlto akivaizdžiai Deivis rėžia sparną aplink Ievą.
Tiesą sakant, romantikos jūroje nėra labai daug. Tiksliau – kaip ir gyvenime: trumpi jos blykstelėjimai ryškesnėmis spalvomis paryškina buitimi persmelktą kasdienybę. Štai ir dabar – Deivis nerangiai užlipo į kokpitą, kol užsimiegojęs susizgrimba laikytis, laivas svirteli, Deivis virsta, o verdanti kava iš jo puodelio išsilieja tiesiai ant mano nuogų pėdų.
– Asile, žiūrėk, kur eini?! – šūkteliu.
– Ko tu iš manęs nori?! – gūžteli jis, atsisėda prie stalo ir gurkšteli kavos.
– Šiknius neraliuotas! Tu bent atsiprašytum, žmogui koją nudeginęs! – prapliumpu keiksmais.
Finalas aiškus: jis įsižeidęs sėdi kitoje stalo pusėje ir nuduoda mane ignoruojantis. Neatsiprašė. Skaičiau, kad vienais metais „Ig Nobelio“, arba kitaip – „šnobelio“, premija buvo įteikta mokslininkams, įrodžiusiems, jog keiksmai mažina skausmą. Tyrimą patvirtinu – išsikeikus man skauda mažiau. Gal veltui aš taip?..
– Gal nesipykstam, Deivi? – aprimęs ir atsiprašydamas atkišu jam ranką.
– Na, kur tas tavo žadėtas anekdotas? – gelbsti padėtį Artūras.
Ir Deivis pasakoja. Audringa jūra, plaukia laivas, deniu vaikščioja kapitonas. Staiga bangos išmeta auksinę žuvelę, o ji prabyla žmogaus balsu:
– Kapitone, paleisk mane, išpildysiu bet kurį tavo norą.
Kapitonas galvoja galvoja, ir nieko nesugalvoja: žmona graži ir gera, vaikai sveiki ir pats laimingas.
– Klausyk, žuvele, pagalvojau, kad visko aš turiu, nieko man nereikia. Verčiau tu išpildyk to žmogaus norą, kuris pirmas rytoj atsibus ir išeis ant tiltelio.
– Gerai, – sutiko žuvelė.
Ankstyvą rytą rąžydamasis išeina ant denio bocmanas:
– Och, na, ir gražus rytelis! Kad jį kur – inkarą man į užpakalį!.. Ojojoj!
Visi juokiasi, net Ieva. Deivis kvatoja garsiausiai iš visų.
– Bocmane, nesijuoki, a? – baksnoja Donatas.
– Girdėjau šitą, – atrėžiu.
Būsiu išdidus kaip banga. Patrų įlankoje negalima jaustis kitaip – čia 1571 metų kovo 7-ąją įvyko garsusis Lepanto jūrų mūšis. Susivieniję Ispanijos imperijos, Venecijos ir Genujos respublikų, Toskanijos ir Savojos grafysčių bei Maltos ordino riteriai įveikė Osmanų imperijos pajėgas. Šventosios lygos 208 laivai stojo prieš 251 osmanų galerą, 63 tūkstančiai jūreivių ir kareivių iš Europos prieš 81 tūkstantį Vidurinės Azijos užkariautojų. Osmanų admirolas garsusis Ali Paša šiame mūšyje patyrė triuškinamą pralaimėjimą – žuvo 20 tūkstančių turkų, nuskandinti arba pagrobti kone 190 laivų. Na, nejaugi vis dar jaučiame ore degančių turkų laivų kvapą? Ne, žvilgtelk pro žiūroną, ten toli liepsnoja Graikijos miškai...
O štai ir tiltas! Išdidesnis už mano įžeistą ego. Gražuolis! Keturi milžiniški stulpai, penkios tarpinės atramos, po šešis atraminius kabelius nuo kiekvieno stulpo į abi puses. Antras pagal ilgį kabamasis tiltas pasaulyje, „Kati“ skrieja tarp vidurinių stulpų, o mes visi užvertę galvas ir iškišę liežuvius susmeigiame akis į viršų. Nors puikiai žinome, kad stiebas neužkabins tilto, neapleidžia smagus virpuliukas.
Rugpjūčio 23-iąją toliau plaukėme Korinto įlanka Atėnų link. Įdienojus saulę matėme tarsi per miglą, atrodė, kad smogas fiziškai visus mus prislėgs. Įdomiausia dalis – Korinto kanalas. Daugiau nei 6 kilometrų ilgio ir 24 metrų pločio jūrų kelias, kurį pirmasis pradėjo tiesti dar imperatorius Neronas. Šiuolaikinis kanalas imtas kasti 1882 metais, o baigtas – 1893-iaisiais. Dabar jo gylis yra 8 metrai, o krantų aukštis – iki 17-os. Užvertus galvą į viršų apima baiminga pagarba žmogaus rankų darbui. O praplaukęs kanalu pradedi labiau gerbti graikus: už mūsų šešiolikos metrų „Kati“ paklojome 260 eurų. Nori sutaupyti? Prašau. Gali plaukti papildomas 400 jūrmylių aplink Peloponesą...
Naktį iš rugpjūčio 23-iosios į 24-ąją praleidome Eginos (Aiginos) saloje, maždaug 17 jūrmylių iki Atėnų. Korinto kanalą įveikėme vakarėjant, taigi švartavomės saloje jau gilią naktį. Legenda pasakoja, kad, Dzeusui įsimylėjus upių deivę Aiginą, deivė Hera iš pavydo išžudė saloje gyvenančius žmones. Poetas Ovidijus rašė, jog karalius Ajakas naktį susapnavo milžinišką skruzdėlyną, o rytą pasimeldė:
– O maloningasis tėve Dzeusai, duok man tiek darbščių žmonių, kiek skruzdėlių šiame skruzdėlyne!
Naktį mums krante nepasirodė, kad Dzeusas būtų išpildęs šį prašymą, tačiau rytą pamatėme tikrą žmonių skruzdėlyną. „Mirmidonai“ – taip pavadino karalius Ajakas savo naujuosius valdinius (graikiškas žodis „murmeks“ reiškia skruzdėles). Kavinės, barai, parduotuvės, suvenyrų, žuvų ir daržovių prekystaliai – už kiekvieno kampo. Regis, darbštūs, bet kepas skundėsi, kad užpildyti įplaukimo dokumentus buvo tikras vargas. Muitinėje ant stalo – moderniausias kompiuteris, bet kepą aptarnavusi graikė valdininkė lėtai, su pasimėgavimu pildė šešias dokumentų kopijas ranka, tušinuku. Trylikos žmonių vardus, pavardes, gimimo vietas ir datas.
– Va, čia tai darbštumas! – juokėsi kepas, grįžęs į laivą.
Šiaip ar taip, aplankyti tą salą galima rekomenduoti ir neburiuojantiems. Dienos kruizas iš Atėnų – puiki galimybė pajusti salos energetiką, aplankyti senųjų Dzeuso ir Apolono šventyklų griuvėsius, pajusti senovės dvelksmą, pasivaikščioti žavios mažaaukštės architektūros apsuptyje, kur kiekviena gatvelė turi savitą atmosferą ir sklinda šviežiai iškeptos graikiškos duonelės, pitos, kvapai. Ko vertas vien toks peizažas: ant krantinės stovi balta kaip sniegas nedidelė senutė cerkvė, o ant jos stogo tupi didingas jūrų erelis.
Prieš palikdami Eginą išsišveitėme jachtą iki blizgesio. Pasak kapitono, nesirūpinti savo laivu – prastas jūrų etiketas. Jei laivui patiki savo gyvybę ir sveikatą, kaip gali juo nesirūpinti? Sako, nuoširdus rūpestis virsta darbštumu. Tuo vėliau ne kartą įsitikinau savo akimis: puikiai matyti, kurie jungos plauna jachtą su meile, kaip savo, o kam tai tėra kančia ar prievolė. Kai ieškosiu įgulos savo laivui, rinksiuos pirmuosius.
Paskutinį pirmojo „Gold of Lithuania“ etapo likutį – septyniolika jūrmylių – įveikėme pakiliai. Švarus laivas švariai plaukia. Pasiekus Atėnus, įvyko dar vienas nuotykis. Apie jį jau sklinda legendos, todėl verta papasakoti.
Alimijos (Alimia) marina, Atėnai, plaukiojam, ieškodami vietos prisišvartuoti. Akivaizdu, buriavimas čia populiaresnis nei Lietuvoje, laivų – net akys raibsta, gali būti, kad nesusisiekę su uosto direkcija, švartuotės ir negausime. Lėtai stumiamės į priekį, žvalgomės, žiūrim: trys senyvi graikai jachtoje geria rakę ir tingiai šnekučiuojasi. Donatas ant laivapriekio išsižergęs mojuoja.
– Ei, paklausk jų, koks VHF kanalas? – šūktelėjo kapitonas.
– Donatai, paklausk, koks jų uosto VHF kanalo numeris! – perduoda Mantas.
Jaučiu, Artūras truputį įsitempęs – laivas šešiolikos metrų, manevruoti nėra paprasta, todėl sprendimą, kur švartuotis, reikia priimti gana skubiai.
– Hey, what is the VHF channel of the marina? – šūkteli Donatas.
– What? – kilsteli vienas iš graikų.
– What is the VHF channel of the marina?! – šaukia Mantas.
Nuotolis iki krantinės nedidelis – apie dvidešimt metrų. Matyti, kaip graikai tarpusavyje tariasi. Vienas atsistoja, išlipa iš laivo, nubėga kažko pasiklausti. Kapitonas perjungia pavaros svirtį, ir „Kati“ leidžiasi atbulomis tuo pačiu keliu, kuriuo atplaukė.
– Po galais! Jie gal bepročiai? – irzta kapitonas.
Matome, kaip graikas leidžiasi bėgti krantine mums pavymui.
– It’s not a channel, it is marina! – rėkia.
– Thank you! – atsiliepia Donatas.
Nei juoktis, nei verkt.
Šiaip ne taip prisišvartuojame. Skaistūs veidai, vėjų nugairinti skruostai, įdegusios kaktos ir džiugios akys rodo, kad pastarąsias dešimt dienų praleidome jūroje.
– Kas baigė budėjimą? – girdžiu šaukiant kapitoną. – Užpildykit laivo žurnalą!
Leidžiuosi į kajutkompaniją, čia prie šturmano stalo jau sėdi Mantas ir kaligrafiškai rašo:
37° 54’ šiaurės platumos, 23° 42’ rytų ilgumos, Alimijos marina, Atėnai, Graikija. Aplankėme Kroatiją, Albaniją, praplaukėme Jonijos salas, Leukadės ir Korinto kanalus, Rio Antirijo tiltą, o paskutinę naktį praleidome Eginos saloje. Atplaukėme į komandų pasikeitimo uostą. Įgulą palieka Dovilė, Daiva su Kristupu, Vytautas, Deivis, Ieva, Ingrida ir Mantas.
Žvelgiu jam per petį ir pajuntu liūdesį – kažkas baigiasi.
