Pratarmė
Leiskite Jums papasakoti istoriją apie jūrą, bangas ir vėją. Sakmę apie kunigaikštį iš Lietuvos, į svetimus kraštus išvykusį ieškoti slaptingosios išminties. Kartu tai istorija apie entuziastingus ir aktyvius žmones ir Vilniaus buriuotojų iniciatyvą, pavadintą „Gold of Lithuania“.
2009 metais prasidėjo pirmoji iš trijų jūrinių ekspedicijų, skirtų atkartoti prieš 430 metų vykusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) kelionę į Šventąją žemę. Tris buriavimo sezonus su pertraukomis vyko projektas „Gold of Lithuania“. Jo metu buriuotojai iškėlė milžinišką 40 kvadratinių metrų Lietuvos vėliavą 60-yje svarbiausių Viduržemio jūros uostų. Šitaip simboliškai buvo paminėti mūsų valstybei reikšmingi istoriniai ir kultūriniai įvykiai.
„Tos istorinės kelionės tikslas – pranešti Europos idėjiniams centrams apie europietiškus mūsų šalies istorijos ir kultūros fenomenus“, – taip kelionės svarbą pagrindė Vilniaus universiteto istorijos profesorius dr. Alfredas Bumblauskas. Pasak jo, į visus M. K. Radvilos Našlaitėlio vardo ekspedicijos uostus galima plaukti su rimta misija: „Lietuva į Europą įžengė paskutinė, tačiau nėra paskutinė su aktualiais Europos idėjos apmąstymais.“
Tie, kas sako, jog XXI amžiuje piligrimystė nebemadinga, tikrai klysta. Susiformavo iniciatyvinis branduolys, įgula, ji gavo Vilniaus miesto skiriamuosius raštus, įpareigojančius skelbti žinią apie Lietuvą ir garbingą jos sostinę. Jūreiviai patys pasisiūdino vėliavą, patikėjo, kad ji gali būti naudinga užmezgant ir vystant Lietuvos diplomatinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius. Ir svajonė tapo realybe.
Iš ekspedicijos metraščio:
2009–2011 metais nuplaukėme 7000 jūrmylių, jūroje praleidome 95 paras. Plaukiojome septyniose jūrose: Adrijos, Balearų, Egėjo, Jonijos, Ligūrijos, Tirėnų ir Viduržemio. Pabuvojome 13 šalių: Albanijoje, Egipte, Gibraltare, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Izraelyje, Kipre, Kroatijoje, Maltoje, Monake, Prancūzijoje, Turkijoje. Aplankėme 60 uostų, krante įvyko 45 diplomatiniai susitikimai su ambasadoriais ir konsulais, vietos savivaldos, visuomeninių ir verslo organizacijų nariais, išeivių bendruomenėmis. Iš viso ekspediciją organizavo ir joje dalyvavo apie 100 jaunų žmonių iš Lietuvos. Istorinė rekonstrukcinė kelionė „Gold of Lithuania“ sulaukė didelio Lietuvos ir tarptautinės žiniasklaidos dėmesio.
 |
| Tomo Staniulio knygos „Vėjų valdovas“ iliustr./Įplaukiant į Dukroviką |
Kaip atsirado knyga „Vėjų valdovas“? Taip susiklostė, kad aš, bocmanas ir rašytojas, sėdėjau laivugalyje, kokpite, visos kelionės metu. Pro akis praslinko ne vieną dešimtis laivų ir miestų, pažinau daugybę nuostabių žmonių, patyriau įvairiausių emocijų. Kodėl nusprendžiau tai aprašyti? Matyt, esu išsaugojęs to švento idealizmo, kuždančio, kad žmonėms vis dar patinka skaityti apie jūrinius nuotykius. Antroji priežastis – visi mes mėgstame keliauti. Na, o trečia – per trejus metus pernelyg daug kam įsipareigojau parašyti šią knygą: fiziškai ir dvasiškai. O jūreiviai veltui pažadų nedalija.
Neketinau skaitytojus apstulbinti geografijos žiniomis, išmokyti gyvenimo tiesų ar atskleisti sąmokslo teoriją, todėl šioje knygoje nėra net užuominos, kaip privalu gyventi ar elgtis – tai jau dvelktų arogancija. Labiausiai man rūpi papasakoti, ką patyrė šauni įgula, ką ji sužinojo ir ko išmoko. Tai yra mūsų patirtis, taigi priimkite knygą kaip dovaną, kurią su šiokiu tokiu nerimu ir nekantrumu atiduodame į Jūsų rankas.
Prisipažįstu, kaip rašytojas, norėjau imtis gražių spalvų, tačiau kaip bocmanas, kurį visada stebi kapitonas, esu priverstas piešti gyvenimą tokį, koks jis yra, – vyrišką ir nepadailintą. Todėl pasakoju apie svaigų siūbavimą jachtoje, neįtikėtino grožio salas, stebuklingus uostus ir tuo pat metu – apie paprastą jūreivio kasdienybę. Apie kauges neplautų indų, apsemtus triumus ir netvarką kajutėse. Genialias mintis, kurias dovanoja naktis po burėmis, romantiškus poezijos posmus ir beprasmius nešvankius anekdotus per naktinį budėjimą...
Turėčiau perspėti – nors ketinau parašyti knygą apie jūrą, vis dėlto tai knyga apie istoriją ir žmogų. Rekonstruojama M. K. Radvilos Našlaitėlio kelionė vyko baroko epochoje, todėl nenustebkite aptikę baroko teatro elementų, visas pasaulis – scena, viskas šičia tikra: besikeičiančios įgulos, žmonės ant kranto, architektūros paminklai, istorijos, personažai. Įdomiausias elementas – banguojantis judėjimas, dekoracijos kinta pagal jachtos, plaukiančios Viduržemio jūra, maršrutą.
Per pastaruosius kelerius metus nuoširdžiai pamėgau buriuoti. Labiausiai dėl to, kad buriuodamas gali pažinti ir gamtą, ir žmogų. Džiaugiuosi iš šios kelionės parsivežęs suvokimą, koks kintamas ir nepastovus mūsų pasaulis. Kaip išsiblaškę vėjai, kurie sukasi aplink Žemės rutulį, vadovaujami mitinio Vėjų valdovo, žinančio atsakymus į visus klausimus. O jūrą pamilau už tai, kad išmokė nevertinti, kas kinta ir nyksta, ir siekti to, kas nekintama, amžina.
Galėtumėte paklausti: kam šiais laikais dar įdomi išmintis? Jauniems žmonėms, turintiems svajonių ir norą aptikti gyvenimo tikslą. Galbūt tiems, kuriems patinka neišgalvoti nuotykiai, istorinės ir literatūrinės pinklės, t. y. lituanistams, istorikams, diplomatams, politikams, o gal ir verslininkams. Jeigu knyga dar padės buriuotojams ir keliautojams planuoti savo klajonių po Viduržemio jūrą maršrutus, būsiu dvigubai laimingesnis.
Viduržemio karalystėje viešpatauja trys svarbiausi vėjai: bora, meltemis ir mistralis. Įvairios kultūros jiems suteikė skirtingus semantinius vaidmenis, bet visi trys pučia iš šiaurės, todėl vėjų vaizdinys ar gramatinė lytis neturi prasmės. O švelnusis sirokas – tai vėjas, kuriam priešintis nereikia. Jis neša šilumą, kuria, tikiu, ir spinduliuoja ši knyga.
Pirmoji dalis. Bora
Idėjų Europa, arba Kaip viskas prasidėjo
– Žmogau, tu nepatikėsi! – šūktelėjo į ragelį Donatas.
Net sumuštinis burnoje įstrigo. Pietų pertrauka darbe – šventas dalykas. Ant stalo išdriektas šiandienos laikraštis, nyku, nors pasikark. Sausio 16-ąją įvyko riaušės prie Seimo – du mėnesius visa žiniasklaida loja. Ekonomika kūliais verčiasi žemyn, profesinės sąjungos piketuoja, reformos šlubuoja, o impotentiškos TV galvos tik stebi ir diskutuoja pačios su savimi. Ar gali kas labiau pradžiuginti už draugo skambutį?
– Žmogau, žmogeli, žmogeliuk! Mes plaukiame jachta!
– Kas tie – mes? – žagtelėjau.
– Na, aš, tu, Ričardas ir visi mūsų draugai. Viskas jau nuspręsta!
Taip skambėjo daug lėmusio pokalbio pradžia. Žinojau, kad Donatas pradėjo buriuoti ir pamišo dėl jachtų, bet rimtai į tai nežiūrėjau. Gėda prisipažinti, tačiau sumuštinis man tąkart rūpėjo labiau. Trumpai tariant, didelio entuziazmo neparodžiau.
– Aš tau sakau, žmogau, plaukiam! – pakartojo Donatas. – Viską jau sugalvojau: išsinuomojam jachtą, surenkam įgulą ir pirmyn.
– Gal, sakau, ne šiandien? – pabandžiau pajuokauti.
– Ne, žinoma, – vasarą! Aš suskaičiavau, kad kelionė mums kainuos apie 800 eurų.
– Čia su viskuo? – kažkodėl susidomėjau. – Brangoka.
– Galima paieškoti pigiau, – skubiai pridūrė jis. – Bet nuo to labai priklausys komfortas.
– Nesusirinks žmonės, – pagalvojęs pridūriau.
– Kodėl?
– Kodėl? – perklausiau. – Todėl, kad neturime jokios misijos. Reikia, kad būtų tikslas ir prasmė plaukti.
– Aaa, – sumurmėjo jis, – misija.
Tuo kartu pokalbis ir baigėsi.
Esu pastebėjęs, kad nemažai žmonių nesupranta žodžio „misija“. Kartais net sėkmės sulaukę verslininkai ar prašmatnūs konsultantai palūžta išgirdę šį žodį. Tačiau savo misiją puikiai žino kiekvienas berniūkštis, dienas leidžiantis kompiuterinių žaidimų salone. Visuose žaidimuose ji pateikta vienu sakiniu: „Saugiai pasiekti vokiečių bazę ir ją užminuoti.“ Arba: „Išvystyti civilizaciją iki graikų pasiekto lygio.“ Ir nekyla jokių nesusipratimų, nes misija – susitarimo įrankis, instrumentas, garantuojantis, kad žaidimo taisyklės visiems priimtinos ir suderintos. Tik tada galima įžvelgti kokią nors prasmę.
Mąstant pragmatiškai, Donato poreikiai man visiškai aiškūs. Jis mokosi buriuoti, vadinasi, jam reikia jūrinės praktikos. Pagal Lietuvos įstatymus, norint laikyti pirmosios vairininko kategorijos egzaminą, buriuoti reikia ne mažiau kaip du sezonus, jachtoje išbūti ne mažiau kaip 30 parų ir įveikti ne mažiau kaip 200 jūrmylių. „Reikalavimai gal ir keisti, bet kuo aš čia dėtas? – svarsčiau. – Kaip šiuolaikinis, mąstantis XXI amžiaus individas aš privalau būti asmeniškai motyvuotas“, – net murktelėjau iš pasipūtimo.
Jo vizija – saldainiukas. Laiminga šeima ilsisi hamakuose, nuosavoje jachtoje, kur nors Seišelių salose. Arba Maldyvuose. Nelygu, kokia nuotaika. Puiku. Blogiau tam žmogui, kuris visai neturi vizijos. Tam, kuris nesvajoja ir nežino, kuri iš migloje skendinčių salų yra jo. Dėl to, kad vizija – tai tolimas vaizdinys, dovanojantis mums palaimą. O ir suteikiantis energijos jos siekti.
Tokios mintys pasisukiojo ir dingo, tačiau bemaž po poros savaičių Donatas – tas gyvasis sidabras – atbildėjo pas mane į svečius nešinas buteliu romo; sakėsi virsiąs „tobuliausią grogą pasaulyje“. Vien iš liguisto akių spindesio buvo matyti, kad žmogus skendi euforijoje. Tarškėjo neužsičiaupdamas, matyt, kažkas buvo jį ne juokais įaudrinęs. Ilgai laukti ir nereikėjo.
– Skaityk! – atkišo popieriaus lapą.
Ką Vilnius ir Lietuva gali pranešti Europai savo Tūkstantmečio proga?
Siūlyčiau kelionės pagrindu imti Lietuvos didiko 1582–1584 m. M. K. Radvilos Našlaitėlio (labiausiai išgarsėjo kaip pirmojo tikslaus 1613 m. LDK žemėlapio užsakovas) kelionės į Šventąją žemę maršrutą. Ši istorinė asmenybė yra svarbi ir dar gilesniu požiūriu – tuoj po kelionės 1586 m. jis fundavo ankstyvojo baroko Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčią, statytą pagal 1583 m. Romos Il Gesu bažnyčios pavyzdį. Šis faktas reiškia, kad vakarietiškos Europos kultūros reiškiniai pirmą sykį į Lietuvą ir LDK įžengė nevėluodami. Taigi šis faktas gali būti giliai konceptualizuojamas, jame matant Lietuvos tapsmą tikrai integralia Europos dalimi jau XVI amžiuje [...].
Prof. dr. A. Bumblauskas (Iš „Gold of Lithuania“ istorinio pagrindimo)
Perskaitęs teksto pradžią, kurį laiką sėdėjau išsižiojęs. Perverčiau dar keletą lapų – juose Vilniaus universiteto profesorius istoriškai pagrindė visą numatomą maršrutą: nuo Nesvyžiaus, kuriame gyveno Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, iki Venecijos. Toliau – Splitas ir Dubrovnikas, Duresis, Atėnai, Tivolis, Haifa ir Jeruzalė, Aleksandrija ir Roma...
– Tu išprotėjai, – pritrūkau žodžių.
– Ir tu tuoj išprotėsi, žmogau! – šūktelėjo draugas.
Kaip tik tuo metu jis nusisukęs kaitino ant mano viryklės „tobuliausią grogą“. Jutau, kad nuo cinamono kvapo kyla apetitas.
– Kiek, tavo skaičiavimais, užtruks ši kelionė? – skaitydamas ilgų ilgiausią miestų sąrašą raukiau kaktą.
– Tris mėnesius, – Donatas atsisuko ir atkišo man garuojantį stiklą.
– Tikrai? – suabejojau.
Dar Renė Dekartas (René Descartes) rašė, kad bent kartą gyvenime žmogus turi suabejoti viskuo. O kaip nesuabejosi šturmanu, pirmą kartą sudarinėjančiu maršrutą per jūras? Juk vėjų nei jis, nei aš nepažįstam, apie šiaurės rytų pasatus tik knygose skaitę. Gėda kam sakyti, nesvarbu, kad esu nuo jūros, tačiau nord-ten-west arba ziuid-ziuid-east man ligi tol skambėjo labiau kaip burtažodžiai nei komandos.
– Tai kiek vis dėlto užtruks kelionė? – neatlyžau.
– Fiū! Našlaitėlis keliavo dvejus metus! – atkirto.
– Kiek?
– Nežinau. Gal pusmetį? Su kapitonu dar nešnekėjau, – pasitaisė Donatas. – Bet ryt kaip tik susitinkam. Susidaužiam. Už kelionę!
Gyvenimo patirtis rodė, kad kvailystes reikia krėsti kuo anksčiau ir greičiau. Tada turėsi galimybę jas ištaisyti. Kitą dieną Donatas susitiko su kapitonu, ir šis netrukus sudėliojo viską į lentynėles. Didesnės patirties turinčio žmogaus reikėtų gerai paieškoti.
Kapitonas Artūras Dovydėnas. Buriavimo patirtis – nuo 1969-ųjų. Jachtos „Ambersail“ žygio aplink pasaulį dalyvis. Buriavęs Atlanto vandenyne, Baltijos, Šiaurės ir Viduržemio jūrose, plaukiojęs Olandijos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų šalių vidaus vandenyse, Kreiserinio buriavimo mokyklos įkūrėjas ir vadovas, kelių vadovėlių ir grožinių knygų autorius, vienu žodžiu, kapitonas – tobulas. Teliko išgirsti, ką jis pasakys apie maršrutą.
Atsakymo nereikėjo ilgai laukti.
– Teks maršrutą trumpinti, – perdavė Donatas. – Ko gero, pirmaisiais metais atsisakysim Jeruzalės.
– Nenuplaukti į Jeruzalę… – šiek tiek nusivyliau.
– Į Jeruzalę nenuplauksi. Artimiausias uostas Tel Avivas, – pasišaipė jis. – Be to, pasak kapitono, su nepatyrusia komanda plaukti ten pavojinga. Sirija, Libanas, Palestina, Izraelis... Rytai – slidus reikalas. Nesinorėtų sulaukti savadarbės raketos į jachtos bortą.
Neliko nieko kito, kaip sutikti. Matyt, pašnekovas pastebėjo, kad mano ryžtas suskydo. Keistuolis!
– Nesiraukyk, nuplauksim į Romą – ne mažiau šventas miestas, – nusijuokė Donatas. – Jei šiais metais pavyks, kitais galėsime pabandyti ir į Izraelį.
Norėjau jam užduoti klausimą, kuris mane kamavo kelias praėjusias dienas: „O kas iš to?“, bet akimirką pavėlavau.
– Ruoškis, žmogau. Tu parašysi apie tai knygą! – Donatas paplojo per petį.
Štai nuo to viskas ir prasidėjo.
 |
| Tomo Staniulio knygos „Vėjų valdovas“ iliustr./Rūkas Kroatijoje |
Kiti įvykiai sukosi beprotišku greičiu. Susitikimai po susitikimų. Su Donatu, su kapitonu, su iniciatyvine grupe. Prisijungė jaunųjų lyderių federacijos JCI Vilnius nariai. Per dieną skambindavomės po dvidešimt kartų – viskas atrodė taip nauja ir taip šviežia.
„Projektas – kultūrinis ir socialinis, tiesa?“; „garsinti Lietuvos vardą“; „ar spėsim iki vasaros?“; „būtina pasisiūdinti vėliavą“; „kiek žmonių ryšis plaukti?“; „reikės pasirūpinti įgulos apranga“ – visos šios nuotrupos tėra menka dalis šaršalo, virusio ištisą pusę metų. Atėjo pavasaris, įkūrėme interneto svetainę www.goldoflithuania.com. O paskui dar nesibaigiantys maršruto tikrinimai, rūpesčiai dėl jachtos nuomos, pagaliau – nuolat kvaršinantis klausimas: ar pavyks rasti rėmėjų?
– Blogiausiu atveju, viską padengsime savo lėšomis, – ramiai dėstė Donatas.
– O jeigu nepavyks surinkti visos įgulos? Kas mokės už jachtos nuomą? Tu iš savo kišenės? – kaisdavo atmosfera kai kuriuose iniciatyvinės grupės susirinkimuose.
Taip prabėgo šv. Velykos, atėjo gegužės 1-oji – proga pristatyti projektą potencialiems įgulos nariams. Susitikimą nusprendėme organizuoti „Cigarų klube“, kur prie gero viskio išklausėme įkvepiantį prof. A. Bumblausko pranešimą „Millenium Lithuaniae – Europos gimimas“. Tada pirmą sykį pamačiau kapitoną Artūrą Dovydėną, kalbantį viešai.
– Kiekvieną kartą rengiantis į kelionę ima baimė, – šitaip kalbą pradėjo pirmasis „Gold of Lithuania“ įgulos kapitonas, – nes galutinis tikslas yra nematomas. Tačiau mes turime planą, kaip tą tikslą pasiekti.
Žmonės, kalbantys apie kažkokį mistinį gyvenimo tikslą, ligi tol man atrodydavo keistoki. Versle tikslas dažnai matuojamas pinigais, viskas, kas giliau, lieka už pinigų ribos. Čia kalba ėjo apie kelionės, kurios metu tikrai nežinai, ką atrasi, tikslą. Bepigu šnekėti dabar, kai už nugaros – trys buriavimo sezonai. O tada viskas atrodė kitaip.
– Jūrų lenktynės laimimos krante, ir mes jau laimime, – tęsė kapitonas. – Visų pirma, šį teminį plaukimą atsiminsite visą gyvenimą. Antra, istorinė Našlaitėlio asmenybė skatina prisiimti kilnią misiją ir dėl jos stengtis. O trečiąją priežastį kol kas palaikysiu paslaptyje, – pro ūsus šyptelėjo. – Pasakysiu ją per pirmąjį įgulų instruktažą.
Tą vakarą pasijutau lyg kažkur tolyn lekiančio sąstato keleivis. Per trumpą laiką reikėjo suvirškinti milžinišką informacijos kiekį, galva pūtėsi nuo valstybių ir miestų, salų ir uostų pavadinimų. Viską užklojo, žinoma, prof. A. Bumblausko pateiktų faktų ir minčių paklodė.
Jis kalbėjo daug. Pasakojo apie Lietuvą ir Europą. Apie tai, kokias idėjas galėtume skleisti keliaudami M. K. Radvilos Našlaitėlio keliais. Apie Nesvyžių ir Romą, jų katedrų panašumus, o aš nesilioviau ieškoti valstybių saitų ir jų skirtybių ir bendrumų. Profesorius parodė, o vėliau – ir gyvai regėjome – Našlaitėlio pastatytą Nesvyžiaus bažnyčią ir Romos Jėzaus (Il Gesu) katedrą. Pirmoji už savo seserį jaunesnė vos 10 metų. Ji pastatyta 1593 metais, antroji – 1583-aisiais. Iš akies luptos dvynės, tik viena – toli Romoje, o kita – čia pat, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, istorinės atminties Lietuvoje, kuri dabar, deja, priklauso kaimyninei Baltarusijai.
Romos architektūros tyrinėtojo Natano T. Vitmeno (Nathan T. Whitman) teigimu, Romos Jėzaus (Il Gesu) katedra yra pirmasis ankstyvojo baroko fasado pavyzdys. Dar prieš įžengdamas į Dievo namus jauti jų didybę. Ši jėzuitų katedra ir motina, ne vieną šimtmetį buvo kaip architektūros modelis daugeliui pasaulio bažnyčių. Našlaitėlio vaidmuo čia neišmatuojamas – iš piligriminės kelionės į gimtąjį Nesvyžių jis parsivežė architektūros idėją, o tai, pasak profesoriaus, įrodo, kad jau XVI amžiuje Lietuva buvo integrali Europos dalis. Neilgai trukus Jonas Bernadonis, tas pats architektas, kuris projektavo Nesvyžiaus bažnyčią, 1604–1618 metais pastatė ir Šv. Kazimiero bažnyčią, barokinio Vilniaus puošmeną. Štai ir Oskaras Milašius rašė: „Vilniuje net debesys barokiniai...“
– Pabandę viską sudėlioti į savo vietas, galėtume drąsiai sakyti, kad esame šiauriausiai nutolęs katalikiškas kraštas, o mūsų bažnyčios statytos pagal žymiausius Italijos baroko pavyzdžius, – apibendrino prof. A. Bumblauskas. – Maža to, galime kalbėti ir apie labiausiai į Rytus nutolusią gotiką, šiauriausią itališką Renesansą, ir šias žinias galime drąsiai vežti į kokį Splitą ar Dubrovniką, kurie taip pat turtingi visų stilių architektūros paminklų.
Pamažu ėmėme perprasti istoriko mintį, t. y. sureikšminti Lietuvos tūkstantmečio idėją prisimenant ir įprasminant Europos idėjines sostines. Ir senąsias – Kretą, Atėnus, Jeruzalę, Romą ir Konstantinopolį, ir viduramžių Raveną bei Avinjoną, ir Renesanso Florenciją bei Veneciją. Labiausiai sudomino tai, kad moderniųjų laikų pradžią istorikas siūlė sieti ne tik su Amsterdamu, Londonu ar Paryžiumi, bet prisiminti Napoleono Korsiką ir Garibaldžio Siciliją. Istorikas vedžiojo mus įmantriausiais istorinių idėjų labirintais, o man vis nedavė ramybės mintis: kas buvo tas Didysis architektas, kuris išpuošė visą Europą krikščionių šventyklų bokštais?
– Nemiegi? – kumštelėjo šalia Donatas.
– Nea, – nusipurčiau.
Nuo cigarų dūmų patalpoje darėsi vis jaukiau, spragsėjo židinys, tačiau nemigdė. Šiaip ar taip, Donatas nė nelaukė mano atsakymo.
– O ką mes galime pranešti toms idėjinėms Europos sostinėms? – paklausė jis profesoriaus.
– Savo valstybės tūkstantmečio proga mes visiems miestams ir uostams galime pranešti apie kraštą, kuris po Žalgirio mūšio pabaigė krikščioniškos Europos formavimą, – didingai pasakė prof. A. Bumblauskas.
Be to, anot jo, Rytų krikščioniškosioms šalims galime papasakoti apie vakariškiausią stačiatikybę, apie dvi – lotyniškąją ir graikiškąją – Vilniaus dalis. Islamo šalims – apie Lietuvos totorių bendruomenę ir šiauriausią islamą. Žydams – apie Vilniaus įtaką žydų kultūrai, apie 11 konfesijų ir 1563-ųjų toleranciją.
– Galų gale galime pasakoti apie architektūrinę Vakarų ir Rytų krikščionybės tradicijų ir civilizacijų simbiozę, apie „Šiaurės Jeruzalę“ ir „Šiaurės Atėnus“, – įsismarkavo profesorius. – O kur dar istoriniai įvykiai? Pavyzdžiui, ankstyviausia Europoje rašytinė Konstitucija? O kur 1863-iųjų sukilimas? 1918-ųjų Nepriklausomybė? 1990-ųjų Dainuojančioji revoliucija?
Po to vakaro supratau, kad Europa prasidėjo nuo vizijos. Tiksliau – susiformavo daugelio vizijų terpėje. Vienos Europos idėja sklandė nuo senų senovės ir egzistavo daugelio žmonių sąmonėje: nuo imperatoriaus Napoleono iki rašytojo Viktoro Hugo, nuo Juzefo Pilsudskio iki Joachimo fon Ribentropo. XX amžiaus Europą galėjo suburti anglių ir plieno korporacijos, bet moderniam europiečiui jų nebeužtenka. Vėliau supratau, kad Europą jungia ir vienija sudėtingos kultūrinės ir socialinės jungtys.
O „Gold of Lithuania“ tapo viena iš jų.
Nuo svajonės iki vėliavos
Tradiciškai manoma, kad Našlaitėlio pravardę didikui padovanojo Lenkijos karalius Žygimantas Augustas (1520–1572). Sykį karališkuosiuose rūmuose viešėjo karaliaus patarėjas Mikalojus Radvila Juodasis su žmona ir pirmagimiu Kristupėliu. Karalius užsuko į svečių apartamentus ir aptiko verkiantį mažąjį kunigaikštį.
 |
| Tomo Staniulio knygos „Vėjų valdovas“ iliustr./Keliame vėliavą |
Vaikui nesiliaujant zirzti Žygimantas Augustas paėmė jį ant rankų ir pavadino „biedny sirotka“ (lenk. vargšas našlaitėlis). Paskui karalių atlėkę rūmininkai nugirdo ir išplatino šiuos žodžius po visą dvarą. Tada niekas nė nemanė, kad po trisdešimt metų šis zirziantis mažylis išaugs į išmintingą piligrimą, kuris nukeliaus iki pačios Jeruzalės, ten bus įšventintas į Šventojo Kapo ordino riterius ir netgi parašys apie tai knygą.
Svajoti nesunku. Sunkiausia, matyt, tuomet, kai svajonė pradeda pildytis. Kai kelias dienas ar savaites plauki jūra, svajoji apie krantą ir nakties tolybėje pamatai žybsintį švyturį. Atrodo, kad jis čia pat, tačiau tai tik iliuzija. Euforiją keičia nusivylimas: „Et, iki kranto dar 30 jūrmylių...“ Plaukti – geros aštuonios valandos. Bandai būti ramus, bet nekantrumas veržiasi per bortus. Nesinori nei valgyti, nei gerti, nei miegoti. Trokšti tik stebėti tą šviesos tašką horizonte ir svajoti...
Horizontas tai ne žemės kraštas. „Jis yra taip toli, kaip mums patiems atrodo“, – taip per pirmąjį instruktažą pasakė kapitonas. Plaukdami jachta galime pasižiūrėti, kas už tolimo horizonto, ir įgyti patirties. Anot kapitono, M. K. Radvilos Našlaitėlio istorija skatina prisiimti kilnią misiją ir dėl jos pasistengti.
– Visos mūsų pastangos turi vesti į tikslą, o ar jį pasieksime, priklauso nuo dviejų dedamųjų: teisingų įrankių ir teisingų žmonių, – dėstė kapitonas. – Teisingus įrankius atrandame arba susikuriame patys, o teisingi žmonės žino, kad nuo jų pastangų priklauso bendras tikslas.
Vos savaitei praėjus nuo pirmojo pristatymo cigarų klube susirinkome Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame „Shakespeare“ viešbutyje. Kapitonas, pasipuošęs paradine Lietuvos buriuotojų sąjungos uniforma, organizacinis komitetas ir mes, įgula. Iš viso apie keturiasdešimt žmonių, didžioji dalis vyrų, merginų – vos kelios. Įvairaus amžiaus, skirtingos patirties buriuotojai, romantikai ir nuotykių ieškotojai. Kai kurie grupelėmis, kai kas – vieniši keliautojai. Jaunimo organizacijos JCI nariai, jų draugės ir draugai, pažįstami. Žiūrėjau į šiuos žmones, svarsčiau, kas juos šaukia į jūrą, ir dėliojausi schemą jų vardams prisiminti. Bergždžiai.
– Turbūt metas atskleisti trečiąją priežastį, kodėl aš, ne kartą patekęs į keblią situaciją, vis leidžiuosi jūron. Mano patirtis sako: kuo blogiau sekasi kelionėje, tuo geresni lieka prisiminimai, – optimistiškai apibendrino kapitonas. – Na, o kad kelionė nesibaigtų kam nors itin liūdnai, pirmasis instruktažas – apie patį svarbiausią dalyką. Saugumą.
Ko gero, instruktažo metu pirmą kartą nusmelkė mintis, kad ekspedicija M. K. Radvilos Našlaitėlio keliais nėra vaikų žaidimas. Ne viduramžiai, plauksime šiuolaikine jachta, aprūpinta moderniausia įranga, bet jūra visais laikais būna negailestinga. Vidutinis jachtos greitis – 7 mazgai per valandą, kitaip tariant, per 10 minučių jachta nuplaukia apie 2 kilometrus. Plūduriuojančio žmogaus galvos tarp bangų nematyti jau už 300 metrų. Taigi, jei iš jachtos iškristų žmogus, kol ji apsisuks ir grįš, gali praeiti pusvalandis ar valanda. Jei tai nutiktų tamsoje – o kapitonas sakė, kad plauksime ir naktį, – ir dar per audrą, išgriebti nelaimėlį būtų itin sunku.
Kita bėda – šaltis. Vandenyje žmogaus kūnas atšąla net 25 kartus greičiau nei ore. Hipotermija – organizmo gyvybinių funkcijų sutrikimas dėl kūno atšalimo – įmanoma net tada, kai vandens temperatūra mažesnė nei 21° C. Esant tokiai temperatūrai žmogaus jėgos išsenka maždaug po 12 valandų. O kai vandens temperatūra apie 0°, žmogus praranda sąmonę jau po penkiolikos minučių. „Brrr! Kaip gerai, kad buriuojame pietų jūrose“, – susižvalgome.
– Ačiū Dievui, kad Našlaitėlis keliavo po Viduržemį!.. – pajuokauja kažkas, keli nedrąsiai prunkšteli.
– Nepamirškime gydytojų išminties: „Jūs nesate miręs tol, kol jūs šiltas ir miręs“, – su humoru atkirto kapitonas. – Net jei iškrisite už borto, po kelių valandų dar įmanoma jus atgaivinti.
Anot kapitono, jūros vandeniu užspringę, dūstantys žmonės atrodo tarytum niekada nemokėję plaukti. Užtenka vos keturių balų bangavimo, ir skęstantįjį įkelti į jachtą gali būti sunki užduotis. Taip taip, laivo įgula turi būti psichologiškai pasirengusi gelbėti žmogaus gyvybę, pamiršusi viską pasaulyje. Visus tikslus ir prioritetus.
Ar mes tam pasirengę? Veju tolyn abejonę.
– Kapitono garbė reikalauja, kad svarbiausias jachtoje yra įgulos narių ir laivo saugumas. Laive kapitonas atstovauja laivo savininkui. Čia rizika kaip versle: galima sudaužyti jachtą, nuskęsti, susižeisti ar atnešti žalos tretiesiems asmenims. Už laivui padarytą žalą atsakingas tas, kuris tuo metu stovėjo už šturvalo, – toliau instruktavo kapitonas Artūras. – Kapitonas yra tas žmogus, kuris visada žino, kur yra laivas, kur jis plaukia, kiek nuplaukė ir kiek liko, kur yra įgulos nariai, nesvarbu, miegate jūs ar budite. Jeigu matote, kad atsitinka kažkas nenumatyta, visų pirma žadinate mane ir šaukiate: „Ką darom?!“
Lieka tikėtis, kad miegos jis ne visą laiką... Senuosiuose jūrininkų raštuose nurodoma, jog kapitonas atsako už įgulos narių gyvybę ir mirtį, jis priima gimstančius ir išlydi išeinančius, jam pavaldūs ir vėjas, ir jūra.
Smagu žiūrėti, kaip meistriškai Artūras organizuoja įgulos darbą dar krante. Viskas vyks keturiais etapais. Keturi įgulos nariai plauks visą laiką, likusieji keisis: Atėnuose (Graikija), Valetoje (Malta) ir Romoje (Italija). Kapitono įsakymu kiekviena įgula pasiskirs koordinatorių, kuris telefonu bendraus su kranto komanda. Jachtininkai savo ruožtu įsipareigoja raportuoti kranto komandai iš kiekvieno uosto.
Kas dar? Aaa, kapitonas jachtoje visuomet teisus. Jei kapitonas neteisus, būtina žiūrėti į prieš tai buvusį punktą. Pabaigai – visus naujokus kankinantis klausimas apie jūros ligą. Girdėjote? Sako, supa, sako, kreivūzuoja galvą, sako, vimdo.
– Jūros liga pasireiškia visiems ir be išimčių – kiekvienam, – šypsosi kapitonas.
Pasak jo, geriausia prevenciškai sugraužti imbiero šaknį. Nors skonis šlykštesnis už pelynų, seni keliautojai sako, jog padeda. „O man? Buvo atvejų, kai gelbėjo. O buvo ir taip, kad negelbėjo absoliučiai niekas.“
Kapitono teigimu, jei jau pajutai pirmuosius jūrligės simptomus, gali rinktis vieną iš dviejų galimybių: pirmoji – eiti miegoti, antroji – stoti prie šturvalo. Abu patarimai veikia. Ką gi... aukštyn nosis – vėjas mūsų!
Laikraščiai rašė:
2009 metų rugpjūčio 12 dieną, trečiadienį, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje buvo pašventinta Lietuvos trispalvė, vyksianti į piligriminę kelionę kartu su jachta „Gold of Lithuania“.“ Susirinko dauguma įgulos narių, atėjo atsisveikinti giminės, draugai, Vilniaus savivaldybės atstovai. Aplink sukiojosi žurnalistai, blyksėjo fotoaparatai, nuotaika buvo „oranžinė“ – net akyse mirgėjo.
Apie įvykį pranešė LRT „Panorama“ ir kitos žinių laidos.
Taksi lėkdamas link arkikatedros „oranžinius taškus“ regėjau jau prie centrinio knygyno. Ryški apelsininė įgulos narių apranga, pasak Donato, padės nepasiklysti uostuose. O apie visa kita pakalbėsime laive.
Lygiai 17 val. Šv. Kazimiero koplyčioje vyskupas Juozas Tunaitis atliko ritualą ir apšlakstė šventintu vandeniu mūsų 40 m² Lietuvos vėliavą ir palinkėjo sėkmės piligriminėje kelionėje.
Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą,
padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.
Iš debesų darai sau vežimą, keliauji ant audros sparnų.
Vėjus imi savo pasiuntiniais, žaibų liepsnas – savo tarnais.
[Ps 104, 2-5]
Klausydamasis jo giedamos psalmės mąsčiau apie tuos, kurie jūroje – per audrą ar štilį, įsitempę ar ramūs, mėgaujasi vėju ar kali uždaryti: kaip tik tomis dienomis paskelbta, kad lietuvių įgulą pagrobė Nigerijos piratai. Stipriai gniauždamas Lietuvos vėliavos kampą galvojau ir apie tai, kad čia, Vilniaus širdyje, arkikatedroje, 1529-aisiais buvo karūnuotas LDK kunigaikštis Žygimantas Augustas. Tas pats, kuris tapo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio krikštatėviu.
Toks buvo paskutinis visų etapų įgulų susitikimas prieš kelionę. Atskiros padėkos nusipelnė 1000-mečio odisėjos aplink pasaulį organizatoriai iš „Ambersail“ įgulos. Profesionalūs buriuotojai pasitiko mus prie katedros durų ir tarsi tęstinumo simbolį įteikė gairelę su Lietuvos buriuotojų sąjungos simbolika.
– Gero vėjo! – dėkodamas sukomandavo kapitonas.
Buriuotojų papročiu triskart iš visų plaučių pakartojome:
– Vėjo, vėjo, vėjo!
– Pirmojo etapo įgula, ar pasiruošusi?
Žinoma. Išsirikiavome: Donatas, Ričardas, Deividas, aš... Ir kas galėjo pamanyti, kad taip iškilmingai atsisveikinsime su kasdieniu gyvenimu?
– Metas į jūrą!
Jau kitą naktį nakvojome laive.
 |
| Tomo Staniulio knygos „Vėjų valdovas“ iliustr./Rytinės maudynės |
Į jūrą! Pirmasis brizas Kroatijoje
Brizas – nestiprus vėjas, iki 4 balų pagal Boforto skalę, pučia didelių vandens telkinių – jūrų, ežerų, upių – pakrantėse, keičia kryptį dėl temperatūros skirtumų sausumoje ir virš vandens. Dieninis brizas pučia nuo vandens telkinio pusės, nes dieną sausumos dalis labiau įkaista. Naktinio brizo kryptis priešinga. Sausuma greičiau atvėsta, o vanduo išlieka šiltesnis. Buriuotojai į brizus atsižvelgia planuodami plaukimą į uostus ir iš jų.
43° 43’ šiaurės platumos, 15° 53’ rytų ilgumos, Šibenekas, Kroatija...
Šitaip pirmą kartą bandau pažymėti koordinates jūreiviškai.
Adrijos jūra – tai akvamarino spalvos vandens telkinys tarp Apeninų ir Balkanų pusiasalių, jūrinė rojaus vizija. Į šiaurės vakarus ji driekiasi nuo 40° paralelės iki 45° 45’ šiaurės platumos, nuo Venecijos įlankos iki Otranto sąsiaurio, skiriančio Italiją ir Albaniją. Jūros pavadinimas kilo iš priešistorinėje Italijoje garsaus etruskų miesto Hadria (dab. – Adrijos miestas). Priešingame jūros krante, dabartinėje Kroatijoje, gyveno kita tauta – ilyrai, juos Atėnų rašytojas ir filologas Apolodoras vadino Kadmo, žmogaus-gyvatės ir deivės Harmonijos sūnumis. Perskirtoji ir padalytoji Europa, etruskai ir ilyrai, vėliau – Romos ir Ilyrijos prefektūros... Argi nesmagu mintimis užklysti į Europos priešaušrį?
Apie ilyrus žinoma nedaug. Istorikas Normanas Deivisas (Norman Davies) rašo, kad jų kalba priklausė indoeuropiečių kalbų grupei ir tikriausiai sudaro giliausią dabartinės albanų kalbos sluoksnį. Ilyrų kariai kovodavo dėvėdami grandininius šarvus kaip skitai, senovės iranėnai. Jie buvo puikiai įvaldę laivybos meną – žinoma, kad 230 metais prieš Kristų Romos karinis laivynas kėlėsi per Adrijos jūrą kautis su ilyrais, mat šie pirataudami trukdė komerciniams reisams.
Štai mes čia – senosios Ilyrijos širdyje, Kroatijoje, Šibeneko miesto marinoje. Nuo Zadaro, pirmojo Dalmatijos provincijos miesto, į kurį 1583 metais balandžio 17 dieną atplaukė garsusis mūsų keliautojas, jį skiria vos valanda kelio. Tiesa, kapitonas šį uostą kaip pirmąjį pasirinko ne dėl simbolinio artumo, paprasčiausiai čia radome tinkamiausią mūsų ekspedicijai laivą.
2004-ųjų „Jeanneau“ dizaino „Sun Odyssey 52.2 Vintage“. Kylinė jachta, šliupas. Pavadinimas „Kati“ – graži tradicija duoti laivams moteriškus vardus, – 52 pėdų gražuolė! Ilgis – 15,85, plotis – 4,85 metro. Vaterlinija – 12,70 metro. Pirmasis laivas. Dabar jį vadinčiau gelda, tada atrodė tobulybės įsikūnijimas.
Plūdri, stovi ir eikli, bet medinė vidaus apdaila jau pasidėvėjusi. Ergonomika pusėtina, tačiau ką jungai reiškia ergonomika? Net nesugalvojau pasidomėti buringumu. Kitos įgulos, girdėjau, kuždėjosi tarpusavyje: „Bus spinakeris?“ Mane tenkino kapitono patvirtinimas, kad užteks ir štorminio stakselio.
– Su malonumu paštormuosime, – tryniau rankas.
Naivuolis. Niekas man nepasakė, kad per štormus vėjo greitis siekia iki 55 mazgų. Įsivaizduokite milžinišką oro cilindrą, 100 km per valandą greičiu atakuojantį jūsų bures! Ir tai tik štormas. Būčiau žinojęs, kad per uraganus Ramiajame ar Atlanto vandenynuose bangos iškyla iki 30 metrų! Maždaug vidutinio Justiniškių devynaukščio dydžio. Įdomu, kokio aukščio bangos gali kilti Viduržemio jūroje? Teorijos nesiimsiu dėstyti. O apie praktiką dar bus laiko papasakoti.
– Informuoju įgulą, kad pirmąją savo kelionės dieną praleisime buriuodami angliškai, – pareiškė kapitonas.
Ankstyvas rytas. Jis ką tik grįžo iš jachtų klubo, pasikalbėjęs su žmogumi, kuris turėjo mums išnuomoti pirmąjį „Gold of Lithuania“ laivą.
– Kodėl? – paklausė Rimas.
– Tai toks plaukimo būdas, kai jachta stovi prie kranto ir sūpuojasi, kiek leidžia švartovai, – paaiškino kapitonas.
Ironijos priežastis aiški: vietinė jachtų nuomos bendrovė (angl. Yacht Charter Agency) nespėjo parengti laivo kelionei. Kapitonas Artūras išstudijavo saugumo reikalavimus ir sudarė 14 reikmenų sąrašą laivo ir įgulos saugumui: gelbėjimosi liemenė, signalinės raketos, gelbėjimosi plaustas ir t. t.
Jis savo rankomis patikrina takelažą, vantus, forštagą ir inkarą, griežtai pareikalauja pakeisti priekinę burę, nes, pasak jo, įplyšusi, peržiūrėti visus navigacijos prietaisus ir įrangą, kad pirmoji mūsų 45 paras truksianti kelionė nebūtų nulemta nesėkmei.
– Jachtų nuomos versle, Tomai, viskas paprasta: kuo ilgiau vyksta „check in“, tuo trumpiau truks „check out“, – aiškina man. – Lenktynės laimimos ne jūroje, o krante. Tą jau sakiau.
Nesileisiu į smulkmenas, tačiau kroatai į jūros glėbį norėjo mus paleisti be štorminės burės, senomis, neveikiančiomis signalinėmis raketomis, fiziškai ir morališkai atgyvenusiu binokliu, netgi be elektroninių jūrlapių katalogo „chart plotter“... Į laivo GPS sistemą Kroatijos vandenų jūrlapius įkėlė, o Graikijos, Italijos ir Korsikos – ne. Dar vienas stabdys. Techninės problemos suvalgė dar vieną numatytos kelionės dieną.
– Kas per š... – laidėsi žaibais Donatas. – Mes juk prieš du mėnesius jums persiuntėme numatytą kelionės maršrutą!
Nuo ankstyvo ryto Šibeneko marinoje verda gyvenimas. Vieni plauna denį, kiti nardo ir fiksuoja aštrių uolų paliktus jachtų korpuso pažeidimus, karučiais dardena į triumus proviziją ar tiesiog mėgaujasi karšta Viduržemio jūros saule. Niurzgančių, bambančių, besikeičiančių ir amžinai viskuo nepatenkintų lietuvių čia nėra. Užtat pilna besišypsančių kroatų, italų, vokiečių, lenkų ir čekų, kurie irgi pasiryžę atostogas praleisti sūpuodamiesi ant vandens.
Einu iš dušo, pasigauna Mantas:
– Ei, matei, apie mus rašo Kroatijos laikraščiai?
– Negali būti!
Gali! Žiūriu ir savo akimis netikiu: vienas iš didžiausių Kroatijos dienraščių „Slobodna Dalmacija“, rugpjūčio 15-oji, vadinasi, vakarykštis. Mantas verčia lapus – 24 puslapis, kultūros rubrikoje nedidelė žinutė „Lietuvių žygis per jūrą“.
Čiumpu laikraštį ir lekiu į kavinę, kur posėdžiauja kapitonas ir Donatas. Veidai rūškani, mano atnešta žinia juos šiek tiek pralinksmina, bet nedaug.
– Kas atsitiko?
– Kaip kas? Sunervino! Vakar šventė, o šiandien nieko nedaro slunkiai! – Donatas kone visai pasiutęs.
– Donatai, pagalvok, kas dar blogiau gali atsitikti? Nesinervink pirma laiko, – ramina kapitonas.
– Kas yra? – darkart klausiu.
– Kroatai apsižioplino ir nepasirūpino leidimu, suteikiančiu teisę mūsų laivui palikti Kroatijos teritorinius vandenis, Kroatija kol kas dar ne Europos Sąjungos valstybė, – aiškina kapitonas.
– Bet aš juk tris kartus rašiau jiems, kad reikia pasirūpinti iš anksto! – mostaguoja Donatas. – Aiškiai nurodžiau maršrutą: kad ketiname plaukti į Graikiją, Kretą, Maltą, Sardiniją, Siciliją...
– Liaukis! – griežtai pertraukia kapitonas. – Imk verčiau laikraštį, ir eime derėtis su mūsų naujaisiais draugais…
Taip jau atsitiko, jog katalikai kroatai penktadienį šventė Mergelės Marijos ėmimo dangun šventę, šeštadienį nedirbo ir svarbiausią dokumentą, nurodantį, kad jachta „Kati“ gali palikti teritorinius vandenis, išduos tik pirmadienį. Be to, neaišku, ar tarptautiniuose Europos Sąjungos vandenyse jachtai galioja kroatiškas draudimas. Tarp darbų nuomotojai pasimetė, užsimiršo, pražiopsojo, šiandien žada, kad draudimo polisą atveš pirmadienį. Pirmadienį gal dar ką nors pažadės?
– Ar žinai, kad kelionei į Šventąją žemę Našlaitėlis rengėsi penkerius metus? – juokaujame tarpusavyje.
Savo užrašuose kunigaikštis pasakojo, kad į Šventąją žemę ruošėsi keliauti ir 1579-aisiais, ir 1580-aisiais, tačiau vis kas nors sutrukdydavo. Iš pradžių karo reikalai, vėliau Europoje siautėjo maro epidemija. Tik 1582 metų rugsėjo 19 dieną. jis, lydimas gydytojo Johano Šulco (Johann Schulz) ir kelių draugų, išvyko iš Nesvyžiaus ir gruodį pasiekė Veneciją. Šiame mieste įstrigo iki pat kitų metų balandžio – iš dalies dėl nepalankaus oro, iš dalies dėl to, kad norėjo sulaukti Romos popiežiaus skiriamųjų raštų, suteikiančių saugumo keliaujant po Palestiną ir Jeruzalę. Istorija kartojasi?
Nejuokinkit! Iki rudens mes laiko neturime. Paskutinis kroatų pažadas – viską sutvarkyti iki pirmadienio 11 valandos. Sunku kuo nors tikėti, bet panašu – tada ir išplauksime. Turime išplaukti! Nes poryt, t. y. rugpjūčio 18 dieną, 17 valandą, numatytas diplomatinis susitikimas su Dubrovniko meru.
Vis dėlto gerai, kad turėjome laiko patikrinti jachtą jūroje. Džiugina, jog „Kati“ – ne gelda, ji stovi, lengvai manevruojama, gal ne per daug eikli, bet 12 žmonių įgulai (su kapitonu) – kaip tik.
Vėjo beveik nebuvo, todėl iki artimiausios salos nuplaukėme su varikliu, pasitreniravome išmesti inkarą, pasimaudėme, pasilepinome saulės voniomis ir grįžome į mariną.
Tai buvo savotiškos pratybos po privalomojo kapitono instruktažo apie saugumą ir tvarką, pareigas, funkcijas ir atsakomybės sritis. Vėliau jis paskirstė budėjimus, arba vachtas (taip, šis terminas prigijo dėl rusų kalbos įtakos, bet yra olandų kilmės), išmokė pildyti laivo žurnalą. Viskas vyko lengvai, su smagiu humoru, taigi neprailgo. Žinoma, buvo ir kapitoniško oficialumo.
– Dabar visi pasirašysite, kad nevežate ginklų ir narkotikų, – padavė sutartis kapitonas Artūras.
– Oho! Geras! Pavaro!
Supratome: rimta. Kapitonas atsako už tai, kas gabenama jo laive. Mūsų projektas „Gold of Lithuania“ pagrįstas diplomatine misija, ir nenorėtume, kad artimiausiame uoste į laivo bortą pasibelstų karabinieriai.
Dvi skardinės skanaus „Karlovačko“ alaus sutvirtinti žodį, tostai – už kelionę, už sėkmę, už vėją. Ir dar viena naktis kajutėje.
Pirmadienį kroatai turbūt prakeikė tą dieną, kai sutiko mums išnuomoti jachtą. Donatas siautėjo po nuomos biurą, mostagavo laikraščiu ir grasino tarptautiniu skandalu.
- Dokumentus sutvarkysime šiandien vakare.
- Jeigu išplauksime vakare, nespėsime į Dubrovniką.
- Taip, nespėsite.
- Tai mums plaukti?
- Plaukite.
- O kaip perduosite dokumentus?
- Atvešime automobiliu į Splitą.
Sprendimą rado.
Taigi iš Šibeneko pajudėjome pirmadienį, 9 valandą ryto. Pirmoji kelionės diena praėjo puikiai – vėjas pūtė apie 20 mazgų, plaukėme su burėmis, pavyko pasiekti 9 mazgų greitį, daugiau ar mažiau buvome savimi patenkinti. Po septynių valandų aksominio pakrančių buriavimo jau regėjome Splito panoramą. Nepasakyčiau, kad jūrligės nepajutau, tačiau supratau, kad ji gali būti netgi savotiškai maloni.
Raibuliuoja saulės nutviekstos bangelės, sėdime su Ričardu kokpite ir kalbamės apie Lietuvos istoriją.
– Nelabai supratau, kodėl tie kroatai žiūri į mus iš aukšto, – gūžtelėjo pečiais Ričardas. – Nuomojamės iš jų jachtą, kuri dalyvaus tarptautiniame projekte, sulauks visuomenės dėmesio, o patiriame tokių nepatogumų.
– Įdomumo dėlei, – atsiliepiu, – Ričardai, galėjai jiems papasakoti, kad Kroatiją kažkada valdė lietuviai.
– Eik tu! Negali būti, Tomai! – nusijuokia Rimas – su juo susidraugavome pirmiausia.
– Nėra ko stebėtis, – patikina Ričardas. – Jogailaičius istorikai ne veltui mini tarp trijų dinastijų, valdžiusių vėlyvųjų viduramžių ir baroko Europą.
Po 1410 metais Žalgirio mūšio, kuriame jungtinė kariuomenė įveikė Kryžiuočių ordino riterius, lietuviai pagarsėjo kaip vizionieriški strategai, drąsūs reformuotojai ir taktikai. Dėl to su Vytauto ir Jogailos palikuonimis savo giminės medį norėjo susieti ne viena garsi Rytų ar Vakarų giminė ir taip išplėsti žemes.
Puikus pavyzdys – Vladislovas III, Jogailos sūnus, kurio lotyniškas titulas – Wladislaus Dei gracia Polonie, Hungarie, Dalmacie, Croacie etc. rex necnon terrarum Cracouie, Sandomirie, Syradie, Lancicie, Cuyauie, Lithuanie princeps supremus, Pomeranie, Russieque dominus et heres etc. Jis Vengriją ir Kroatiją valdė nuo 1440 metų gegužės iki 1444-ųjų lapkričio. Verčiame ir skaičiuojame: Vladislovas, Dievo šviesybė Lenkijos, Vengrijos, Dalmatijos, Kroatijos ir t. t. karalius.
– Vėliau Jogailaičiai giminiavosi su Habsburgais, ir tai lietuvių galybę dar labiau įtvirtino, – papildė Ričardas.
– Ar tik ne dvi Habsburgaites buvo vedęs Žygimantas Augustas? – įsiterpia kapitonas.
– Taip, – šypteli Ričardas. – Tarp jų – ir Barborą Radvilaitę. Čia tokia šeimyninė diplomatija. Turtingi Europos valdovai matė, kad Osmanų imperija vis stiprėja, todėl giminiavosi, kad išsaugotų turtą.
Osmanų imperija, rytinė Lenkijos ir Rusijos kaimynė, sparčiai plėtėsi maždaug tuo pačiu metu, kai didėjo Jogailaičių ir Habsburgų įtaka Europoje. Osmanų ordos slinko Dunojaus slėniu Vengrijos, o Viduržemio jūros korsarų keliais – Šiaurės Afrikos link. Moldaviją Osmanai užkariavo 1512 metais, Belgradą – 1521 metais, Rodo salą – 1522-aisiais, Tripolį – 1551-aisiais, Kiprą – 1571-aisiais; M. K. Radvila Našlaitėlis savo knygoje vos regimu punktyru pažymi turkų okupaciją, tačiau puikiai atspindi atgimstančią kryžiaus žygių dvasią.
– Ir atsitik tu man taip: iš Šibeneko išplaukiau kaip paprastas jūreivis, o į Splitą atplaukiu kaip karalius, – pasikrapšto barzdą Rimas.
Didingąjį Splitą pasiekėme dar prieš sutemstant, bet jis mus pasitiko ne itin svetingai, netgi, sakytume, išdidžiai. Švartuojantis uosto tarnybos neparodė jokio dėmesio, viską teko atlikti savo jėgomis. Galbūt joms kliudė tai, kad neketinome nakvoti uoste, taigi nedavėme jokio pelno. Laikas spaudė, ir ketinome tik pailsėti, nusiprausti, susitvarkyti, palaukti dokumentų, kuriuos mums žadėjo atvežti iš Šibeneko, ir judėti Dubrovniko link.
Įgulos merginos paruošė itališkų salotų iš pomidorų, agurkų, svogūnų ir kumpio, sukirtome po didelę porciją vokiškų dešrelių. Adrijos klimatas toks: dieną karšta, valgyti nejauti poreikio, tačiau vakare gali kimšti iki begalybės. Po vakarienės užsuko Splite gyvenanti lietuvė žurnalistė Milda ir papasakojo apie gyvenimo Kroatijoje subtilybes. Visus vargus atpirko ir bandymas pirmą kartą iškelti mūsų didžiąją vėliavą. Tenka pripažinti: ji atrodė įspūdingai, širdis virptelėjo. Pirmajam susitikimui pasirengta.
Prieš išvykstant kapitonas leido porą valandų pasigrožėti Splito senamiesčiu. Tą vakarą didžiausias Dalmatijos uostas šventė imperatoriaus Diokletiano šventę – ligi šiol nebuvo tekę matyti tiek daug togomis pasidabinusių žmonių. Praleidus dieną jūroje buvo smagu pasistumdyti žmonių minioje, stebėti karnavalą ir erzelį, sklindantį po visą miestą, kažkada – karinę tvirtovę. Akmeninis grindinys, viduramžių dvasia alsuojantys pastatai ir imperatoriaus Diokletiano rūmai, kuriuose jis kūrė planus užkariauti Sarmatiją ir Persiją...
Toks tas Splitas. Sulauksime naktinio brizo ir pajudėsime.
